Šiaulių miesto TOP 10

Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedra, Saulės Laikrodžio aikštė, Chaimo Frenkelio vila, Žaliūkių malūnininko sodyba, pėsčiųjų gatvė, paminklas popiežiui Jonui Pauliui II, skulptūra „Geležinė lapė“, Šokolado muziejus, Dviračių muziejus, Fotografijos muziejus.

1. CHAIMO FRENKELIO VILA

Chaimo Frenkelio vila – viena iš populiariausių kultūrinio turizmo vietų Šiaurės Lietuvoje ir vienas iš brangiausių Šiaulių karūnos deimantų. Vila – moderno architektūros statinys, žavintis interjere išlikusia medžio apdaila, puošniais lipdiniais, tapybos fragmentais.

Dviejų aukštų viloje įrengta stilizuota, turtingą dvaro gyvenimą, dvarininkų buitį, kultūrinius ir meninius poreikius atspindinti muziejinė ekspozicija „Provincijos dvaras ir miestas XIX a. vid. – XX a. vid.“.

Apsilankymą ekspozicijoje galima paįvairinti ekskursija su gidu ar audiogidu. Užsisakius iš anksto, čia vedama ir edukacinė programa „Dvaro istorijos. Dvaro mada ir gyvensena“. Mažuosius ji žavi pasakojimu apie vaikų madą, laisvalaikio žaidimus ir tuo, kad galima susikurti spalvingą vėduoklę, o vyresniuosius patraukia intriguojančiomis XVIII a. flirto paslaptimis, nebylia vėduoklės kalba ir įmantriais, daug fantazijos reikalaujančiais kaklaskarės rišimo būdais.

Garsios žydų šeimos, Chaimo ir Doros Frenkelių, pastatytoje viloje puoselėjama žydų kultūra. Čia įrengta ekspozicija „Žydų paveldas Šiauliuose: pirkliai Frenkeliai“, vyksta edukacinė programa „Košerinio maisto paslaptys“, viliojanti peržengti paslaptingą žydų virtuvės slenkstį. Lankytojai susipažįsta su košerinio maisto ypatumais ir ruošimo specifika, degustuoja tradicinius žydų valgius.

Chaimo Frenkelio viloje svetingai pasitinkami ir neįgalieji. Lankytojams, turintiems judėjimo negalią, pritaikytas pirmas vilos aukštas. Parengta taktilinė ekspozicija „Daiktai, kurie kalba“ yra skirta silpnaregiams ir neregiams.

Vila su terasa, parku ir puošniu fontanu – puiki vieta vasaros pramogoms. Kasmet čia vyksta tarptautinis Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalis, organizuojamos parodos, Europos muziejų nakties renginiai, aktyviai lankomi kultūrinių renginių mėgėjų, šiauliečių ir svečių iš įvairių šalių. Lankytojų patogumui įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, skirta vieta autobusams ir neįgaliųjų transportui.

Viloje veikia restoranas, kuriame galima paskanauti ypatingos kokybės šiuolaikinių Europos virtuvės patiekalų, pasigrožėti prabangiai serviruotais stalais, autentišku XX a. pr. interjeru. Restorane vienu metu galima aptarnauti iki 30 lankytojų.

2. DVIRAČIŲ MUZIEJUS

Vienintelis dviračių istorijai skirtas muziejus Lietuvoje buvo įkurtas 1980 m. Šiaulių dviračių ir variklių gamykloje „Vairas“ ir 1993 m. perduotas „Aušros“ muziejui. Muziejaus ekspozicija pasakoja vienos iš seniausių, populiariausių susisiekimo, sporto, ekologiškos transporto priemonės – dviračio – atsiradimo istoriją ir raidą. Muziejuje vyksta įvairūs dviračių populiarinimo renginiai, pristatomos parodos, vykdomos prevencinės ir edukacinės akcijos.

Pažintis su ekspozicija prasideda nuo seniausių dviračių, eksponuojamų trečiame muziejaus aukšte. Čia rodomas medinis dviračio prototipas – „seleriferis“ – „bėgiojanti mašina“, kuria 1792 m., pasispirdamas kojomis, po Paryžių važinėjo grafas de Sivrakas.

Unikaliausias ekspozicijoje yra XIX a. pr. Žagarėje sukonstruotas namų darbo dviratis. Visos jo dalys yra namų darbo, nukaldintos iš geležies arba pagamintos iš medžio.

Vienas seniausių eksponatų – 1905 m. iš geležies nukaldintas vaikiškas triratukas su raudonu aksomu aptrauktu mediniu balneliu.

Lankytojai išvys ir šiuolaikinių dviračių, tarp jų – šiaulietės tarptautinės klasės sporto meistrės Vilmos Rimšaitės BMX dviratį, sportininkų apdovanojimų, dviračių sporto aksesuarų.

Apsilankiusieji muziejuje sužinos ir apie dviratininkus, savo žygiais garsinusius Lietuvos vardą pasaulyje, galės išvysti dar neįprastus, ateities transportu vadinamus velomobilius. Ypatingo dėmesio verti juvelyriški H. Sutkaus pagaminti veikiantys dviračių modeliukai, agentūros „Factum“ pripažinti mažiausiais dviračių modeliais Lietuvoje.

3. FOTOGRAFIJOS MUZIEJUS

Vienintelis specializuotas fotografijos meno ir technikos muziejus Lietuvoje, svarbus Lietuvos fotografijos saugojimo ir reprezentavimo centras. 1973 m. įkurtas Fotografijos muziejus yra vienas iš pirmųjų specializuotų fotografijos technikos ir meno muziejų Rytų ir Vidurio Europoje.

Muziejus įsikūręs autentiškame XX a. tarpukario moderniosios architektūros pastate, pačiame Šiaulių centre.

Rekonstruotame muziejuje įrengta moderni galerija, edukacinė erdvė ir fotolaboratorija, skaitykla ir informacijos centras, veikia leidinių ir suvenyrų krautuvėlė, atviroje stogo terasoje įrengtos vasaros kavinė ir miesto apžvalgos aikštelė su „camera obscura“.

Atidaryta nauja muziejinė ekspozicija nuolat keičiama ir atnaujinama. Kiekvienas lankytojas galės tapti aktyviu ekspozicijos dalyviu ir kūrėju.

4. PĖSČIŲJŲ GATVĖ

Vilniaus gatvė, kaip ir Tilžės gatvė, nutiestos XVIII a. Tai istorinis raktas, vedantis iš rytų į vakarus ar atvirkščiai, taip kaip Tilžės gatvė – iš pietų į šiaurę.

XX a., atstatant ir plėtojant per Pirmąjį pasaulinį karą stipriai apgriautą miestą, Vilniaus gatvė buvo apstatyta išraiškingosios tarpukario architektūros – moderno – pastatais. Nemažai mūrinių 2–4 aukštų pastatų Vilniaus gatvėje (nuo Tilžės gatvės iki Didždvario gimnazijos) išlikę iki šiol.

Sovietmečiu, po Antrojo pasaulinio karo, Vilniaus gatvės pastatai buvo atstatyti arba rekonstruoti, pritaikyti tuomečiams poreikiams, atsirado ir sovietmečiui būdingų statinių, simbolikos. Sugriautų pastatų vietoje pastatyti stalinistinio periodo architektūros gyvenamieji namai, jų pirmuose aukštuose įrengtos parduotuvės arba maitinimo įstaigos. Pastatų architektūra buvo pritaikyta nedideliam miestui, todėl pompastikos, vyravusios sovietinėje pokario architektūroje, išvengta.

Iki 1974 m. gatvėje vyko intensyvus judėjimas – ji buvo viena pagrindinių Šiaulių miesto ir transporto, ir komercinių arterijų.

1975 m. Vilniaus gatvės centrinė dalis (nuo Žemaitės gatvės iki P. Višinskio gatvės) tapo pėsčiųjų gatve. Tuometinė Vilniaus pėsčiųjų gatvė buvo unikalus reiškinys ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Antra pėsčiųjų gatvės dalis buvo įrengta 1986 m. – švenčiant 750 metų jubiliejų. Rekonstravus gatvės atkarpą nuo P.Višinskio gatvės iki Draugystės prospekto, pėsčiųjų zona nusidriekė iki 1280 m ilgio.

2005–2009 m. vyko bulvaro rekonstrukcija. Rekonstrukcijos ilgis – 735 metrai. Rekonstruojant panaudoti ir iš senojo miesto grindinio likę tašyti granito akmenys. Pėsčiųjų ir neįgaliųjų patogumui gatvės bortai yra su nuolydžiu, užtikrinantys ir kokybišką dviračių, riedučių ir vežimėlių judėjimą.

Vilniaus gatvė neprarado savo reikšmės per visus Šiaulių miesto vystymosi laikotarpius. Atkūrus nepriklausomybę ši miesto dalis ypač išaugo ir išgražėjo, tapo svarbiausia šiauliečių laisvalaikio leidimo, poilsio, pramogų ir prekybos vieta.

5. SAULĖS LAIKRODŽIO AIKŠTĖ

Saulės Laikrodžio aikštė įrengta 1986 m., minint 750-ąjį Šiaulių gimtadienį.

Vieta naujam architektūriniam ansambliui parinkta tarp senosios miesto dalies, katalikų kapinių ir Talkšos ežero.

Pagrindinė aikštės idėja – įprasminti tris svarbiausius Šiaulių miesto simbolius: saulę, prisimenant Šiaulių žemėje įvykusį Saulės mūšį, šaulį, siejamą su miesto pavadinimo kilme, ir laiką, kuris prabėgo nuo tos dienos, kai miesto vardas buvo paminėtas pirmą kartą.

Architektūrinį ansamblį sudaro amfiteatro formos aikštė ir į 18 m aukštį kylantis obeliskas, kurį vainikuoja bėgančio šaulio skulptūra. Saulėtą dieną šis obeliskas tampa gnomonu – saulės šešėlis, slinkdamas ciferblatu su įlietais metalo skaitmenimis (12, 3 ir 6), rodo geografinės platumos vietinį laiką. Tai aukščiausias saulės laikrodis Lietuvoje. Vidurdienį krintantis šešėlis rodo į antikinę šventyklą primenančią pavėsinę, esančią visai šalia kapinių sienos, sumūrytos iš lauko riedulių.

2013 m. rugpjūčio 29 d., po atnaujinimo į savo įprastinę vietą Saulės Laikrodžio aikštėje sugrįžo skulptūra „Šaulys“ – Šiaulių miesto simbolis, šiauliečių dažnai vadinamas „Auksiniu berniuku“. Keturių metrų aukščio skulptūrai padengti prireikė 1900 aukso folijos lapelių, kurių storis – vos keli mikronai.

Saulės Laikrodžio aikštės projektą parengė šiauliečiai architektai R. Jūrėla, A. Višniūnas ir A. Černiauskas, „Šaulio“ skulptūrą sukūrė skulptorius S. Kuzma.

6. PAMINKLAS POPIEŽIUI JONUI PAULIUI II

Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios šventoriuje pastatytas paminklas popiežiui Jonui Pauliui II. Šį įspūdingą vilniečio skulptoriaus Mindaugo Junčio kūrinį bažnyčiai padovanojo šiauliečių Žuklių šeima.

Tikinčiuosius laiminančio popiežiaus Jono Pauliaus II skulptūra sukurta iš granito ir bronzos. Pjedestalas ir beveik 3 metrų skulptūra sveria per 6 tonas. Skulptūra pastatyta bažnyčios, kurioje per vizitą Lietuvoje 1993 m. rugsėjo 7 d. meldėsi ir ilsėjosi popiežius Jonas Paulius II, kiemelyje.

Šiaulių tikintiesiems popiežiaus apsilankymo neleidžia pamiršti nutikęs stebuklas: popiežius, beklūpėdamas Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje, išsitepė dažais, o prie bažnyčios vėliau pastatytoje skulptūroje pastebėta raudona dėmė – kaip tik toje vietoje, kur popiežius išsitepė.

Skulptūrą popiežiui Jonui Pauliui II padovanojusi Žuklių šeima taip įamžino Anapilin iškeliavusio Alfonso Žuklio valią. Būdamas gyvas, jis ne kartą namiškiams užsimindavęs apie norą įamžinti Šventojo Tėvo vizitą Lietuvoje.

Prie pastato, esančio Vilniaus g. 247, pritvirtinta popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje atminimo lenta. Kartu su nauja menine nuoroda ant pastato sienos ji žymi Popiežiaus Jono Pauliaus II tako pradžią. Minint popiežiaus vizito Lietuvoje dvidešimtmetį, Šiaulių miesto taryba takui suteikė Popiežiaus Jono Pauliaus II vardą.

Šiaulių pėsčiųjų bulvare prie susikirtimo su taku pastatytas paminklinis akmuo, žymintis tako vietą ir tarsi rodantis į paminklą popiežiui, pastatytą prie Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios.

Šią paminklinio akcento idėją dar 2008 m. rekonstruojant bulvarą pasiūlė ir vietą jam numatė architektai Stuopeliai. Paminklą sukūrė ir sumontavo skulptorius M. Junčys. Ant jo iškalta citata iš Jono Pauliaus II kalbos: „Nebijokite! Atverkite, plačiai atlapokite vartus Kristui. Atverkite jo gelbėjančiai galiai valstybių sienas, ekonomines ir politines sistemas“.

Šiuo paminkliniu akmeniu užbaigtas popiežiaus vizito Šiauliuose įamžinimas.

7. ŠOKOLADO MUZIEJUS

Tokio muziejaus gali pavydėti ir šokolado industrija garsėjantis Briuselis.

Saldainių fabrikas „Rūta“, bemaž šimtmetį viliojęs praeivius saldžiais šokolado, karamelės, skrudintų riešutų ir verdamų uogų kvapais, 2012 m. pravėrė savo senojo pastato duris lankytojams.

Būtent čia, senajame fabriko pastate, įsikūrė „Rūtos“ šokolado muziejus.

Muziejaus ekspozicija pristato ne tik įdomią fabriko istoriją, bet ir atveria keturių tūkstantmečių šokolado vartojimo paslaptis ir ypatumus. Muziejuje tampa aišku, kur auga „šokolado medžiai“, kaip šokoladą gamino majai ir actekai, kaip jo vartojimo tradicijos keitėsi amžiams bėgant. Čia pasakojama apie pirmuosius Lietuvos šokolado fabrikus ir ilgiausiai šalyje veikiantį saldainių fabriką „Rūta“.

Muziejuje netrūksta interaktyvių užsiėmimų: čia galima nusifotografuoti ir elektroniniu paštu išsiųsti savo nuotrauką ar sukurtą saldainių popierėlį draugams, pažaisti įvairių žaidimų.

Užsisakę edukacinį užsiėmimą „Saldžioji laboratorija“, lankytojai trumpam tampa šokolado meistrais. Keletą minučių stebėję šokoladinių saldainių gamybos procesą, saldaus užsiėmimo dalyviai patys gali išbandyti jėgas gamindami šokoladinius skanėstus ir čia pat jų paragauti. Tiems. kurie nori sužinoti daugiau apie šokoladą ir jo derinius, rengiamos teminės šokolado ir saldainių degustacijos.

Šalia muziejaus veikia istorinė „Rūtos“ saldainių parduotuvė, įsikūrusi patalpose, kuriose ir tarpukariu veikė senoji fabriko saldainių krautuvėlė. Čia gausus pasirinkimas tiems, kurie nori parvežti lauktuvių: šokoladinių saldainių su įvairiais įdarais, dražė, suflė ir žėlė saldainių, šokoladinių figūrų, becukrių ar ekologiškų gaminių, kulinarijos paveldo ir suvenyrinių rinkinių.

Po smagios ekskursijos lankytojus svetingai priima „Rūtos“ kavinė. Čia tinkama vieta pailsėti malonioje aplinkoje, pagurkšnoti šokolado, gilių kavos ar kitokių gėrimų, paragauti išskirtinių desertų ar užkąsti.

8. ŠV. APAŠTALŲ PETRO IR PAULIAUS KATEDRA

Renesanso epochos architektūros paminklas Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra (iki 1997 m. bažnyčia) – ryškiausias miesto akcentas. Atvykstančiam ji tarsi parodo, kur yra miesto centras.

Katedra dominuoja ne tik dėl įspūdingo aukščio (bokšto viršūnė siekia 70 m), bet ir dėl patogios, puikiai parinktos statybos vietos. Tai pirmosios medinės Šiaulių bažnyčios statytojų nuopelnas. Motiejus Valančius teigė, kad ji buvo pastatyta 1445 m., Žemaičių seniūno Mykolo Kęsgailos rūpesčiu. Žinių apie ją išliko mažai. 1629 m. vizitacijos akte rašoma, kad ji buvusi medinė, sena, begriūvanti, o jai iš kairės jau statoma nauja mūrinė.

Naujosios bažnyčios statyba prasidėjo apie 1617 m. Statybos iniciatoriumi laikomas Žemaičių vyskupas Mikalojus Pacas, pagrindiniu fundatoriumi – Šiaulių ekonomijos valdytojas Jeronimas Valavičius. Statybos darbais rūpinosi bažnyčios klebonas, Vilniaus akademijos auklėtinis Petras Tarvainis. 1634 m. spalio 8 d. naująją Šiaulių bažnyčią konsekravo Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius. Įdomu, kad bažnyčios bokšte už miesto gyventojų pinigus buvo įrengtas mechaninis laikrodis miestui.

XVII a. architektūros paminklo vaizdas mūsų dienas pasiekė šiek tiek pakitęs. Karai, vėtros ir audros ne kartą bažnyčią niokojo. Kas keletą dešimtmečių bažnyčia buvo remontuojama, rekonstruojama. Pastatas labai pasikeitė po 1880 m. liepos mėn., kai į bažnyčios bokštą trenkė žaibas ir sudegino medinį rotondos formos bokšto tarpsnį, uždengtą varpo formos viršūne. XIX a. pab. atstatytas bažnyčios bokštas jau buvo daugiašonės piramidės pavidalo ir toks pasiekė mūsų dienas. Po 1880 m. gaisro nebuvo atstatytas ir bokšto laikrodis. Išliko tik pietiniame bažnyčios fasade įrengtas saulės laikrodis.

Bažnyčios pastatas buvo apgriautas per Pirmąjį pasaulinį karą, bet labiausiai ji nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Sudegė medinės pastato dalys (stogas, bokšto perdangos, laiptai ir viršūnė, vidaus įranga), pelenais virto meno vertybės, altoriai, vargonai, baldai. Apgriauti šoniniai frontonai, netekę jungties su stogu, nugriuvo ir pralaužė transepto skliautus, įlūžo grindys, atsivėrė požemiai.

Pokario metais atstatymas truko ilgai – tik 1956 m. buvo baigti restauravimo darbai. Restauracijos darbams vadovavo inžinierius V. Krikščiūnas ir architektas S. Ramunis. Vėliau buvo imtasi apdailos, tvarkomas interjeras ir aplinka, remontuojamos atskiros pastato dalys.

1997 m. gegužės 8 d. popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimu buvo įkurta Šiaulių vyskupija. Bažnyčia tapo Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra. Pirmuoju Šiaulių vyskupu buvo paskirtas Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos rektorius kunigas Eugenijus Bartulis. (Šaltinis: Šiaulių miesto savivaldybė, www.siauliai.lt.)

Vyskupo rūpesčiu pastatui atliktas kapitalinis remontas, įrengtas naujas, šiuolaikinius kanonus atitinkantis altorius. Katedra ir iš išorės, ir viduje išdažyta dviem baltos spalvos atspalviais. Įrengtas išorės apšvietimas, įjungiamas per visas bažnytines ir Šiaulių miesto šventes.

9. ŽALIŪKIŲ MALŪNININKO SODYBA

Norite patys iškepti duoną taip, kaip duoną kepdavo protėviai? Čia Jūs galite tai padaryti.

Žaliūkių malūnininko sodyba – etnokultūros, tradicinių papročių ir pramogų erdvė, supama šiuolaikinio miesto. Sodyboje atkurta malūnininko troba, restauruotas vienintelis Šiauliuose išlikęs XIX a. antros pusės Lietuvos tradicinės medinės architektūros statinys – Žaliūkių vėjo malūnas.

Ištisus metus sodyboje vyksta kasdienis malūnininko šeimos gyvenimas: malami grūdai, kepama duona, o kasdienybę paįvairina švenčiamos lietuvių kalendorinės šventės.

Malūnininko troboje vyksta populiarūs muziejaus edukaciniai užsiėmimai „Duonos kepimas“, „Ekskursija su malūnininku ir duonos degustacija“.

10. SKULPTŪRA „GELEŽINĖ LAPĖ“

Lietuvos rekordų knygoje rašoma, kad tai didžiausia gyvūno skulptūra: jos svoris – beveik 7 tonos, ilgis – apie 6,6 metrų, aukštis – 25 metrai.

Plieninėje „Geležinės lapės“ širdyje (1,20 m aukščio ir 0,90 m pločio) įdėta kapsulė su vario plokštėje iškaltais žodžiais mūsų ainiams. Tai – šiauliečio dizainerio Viliaus Purono kūrinys Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti.

Dizaineris juokavo, kad Vilnius turi legendą apie geležinį vilką, o Šiauliai galės didžiuotis geležine lape – apsukrumo, išminties simboliu. Talkšos ežero pakrantę ji pasiekė 2009 m. gruodžio 23 d.