Šiaulių krašto išradėjai ir konstruktoriai (XIX a. pr.–XX a. II p.). I d.

Šiaulių krašto išradėjai ir konstruktoriai (XIX a. pr.–XX a. II p.). I d.
Šiauliai
Jono Nekrašiaus nuotr.
Jonas Nekrašius Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.LT

Šiauliuose ir krašte visais laikais buvo išradimus kuriančių žmonių. Ne visada išradėjams pavykdavo įteisinti savo išradimus. Kartais jie likdavo nesuprasti, dažnai nesulaukdavo pritarimo iš vyresnybės.

„Niekas svajonėse negali nuneigti laisvo paukščio skridimo“

Vienas pirmųjų išradėjų, gyvenusių ir dirbusių Šiaulių krašte, Gedučiuose, ir savo išradimais pagarsėjusių mokslininkų buvo Teodoras Grotusas (1785–1822). Jis elektrolizės, fotochemijos dėsnių atradėjas, pirmasis Lietuvos fizikochemikas, geologas. T. Grotusas įvedė tokius svarbius terminus: teigiamas polius ir neigiamas polius, įrodė, kad molekulės yra dipoliai, gali poliarizuotis.

Vienas iš pirmųjų orlaivių konstruktorių, aviacijos Lietuvoje pradininkų buvo Aleksandras Emanuelis Jonas Griškevičius (1809–1863). Jis didelę gyvenimo dalį skyrė aviacijai, kuria susidomėjo 1834–1845 m., su nedidelėmis pertraukomis dirbdamas Šiaulių apskrities teisme, o nuo 1836 m. šio miesto rotušės sekretoriumi ir gyvendamas brolio Mauricijaus Griškevičiaus Andrijavo dvare netoli Šiaulių.

1843 m. A. Griškevičius laikraštyje „Kurjer Vilenski“ (Nr. 44) perskaitė apie Londono išradėjo V. S. Hensono sukurtą garo mašinos varomą skraidymo aparatą. Jis susidomėjo šiuo išradimu, skraidymo aparatų bandymais ir pats tapo aktyviu skraidymo aparatų kūrėju. A. Griškevičius prisipažino, kad „tas straipsnis pažadino manyje pirmą laisvojo skraidymo mintį“.

A. Griškevičius daug metų paskyrė aerodinamikos ir skraidymo teorijos kūrimui. Kai kuriuos skraidymo aparatus jis pats Andrijavo dvarelyje sumeistravo ir išbandė. Iš pradžių jis statė oro balionus su specialiais valdymo įtaisais. Vėliau ėmė projektuoti lėktuvų modelius, statė didelius aitvarus, jų sparnų galuose būdavo propeleriai, kuriuos sukdavo speciali spiralė.

A. Griškevičius, įsibėgėjęs nuo kalno, mėgindavo jais skraidyti. Nuo 1843 iki 1850 m. jis sukūrė keletą skraidymo aparatų. 1843–1844 m. jis parengė pirmuosius „Žemaičio garlėkio“ projektus ir projektavo įvairius lėktuvų modelius su nejudančiais sparnais. 1844 m. pateikė Šiaulių miesto magistratui svarstyti projektą „Skraidymo menas“. 1844 m. Rusijos liaudies švietimo ministerijos periodiniame leidinyje „Žurnal ministerstva narodnogo prosveščenija“ buvo paskelbta trumpa žinutė: „Šiaulių miesto magistratas atsiuntė rankraštį, pavadintą „Skraidymo menas“, ir prašo jį apsvarstyti.“

1851 m. Kauno gubernijos spaustuvėje lenkų kalba buvo išspausdinta nedidelė knygelė „Parolot Žmuidzina. Z. swobodnej mysli Aleksandra Hryszkiewicza“ („Žemaičio garlėkis. Pagal Aleksandro Griškevičiaus laisvąją mintį“). Joje jis išsamiai aprašė valdomąjį aerostatą, sparnų pritaisymą žmogui, skraidymo aparatą su balionu ar be jo, kėlė garu varomo propelerio – Archimedo sraigto ir horizontalių sparnų idėją.

„Žmonės galės vairuoti balioną ne greičiau, – rašė A. Griškevičius, – kaip suradę atramą, atlaikančią vėjų jėgą.“ Jis šioje knygoje rašė: „Niekas svajonėse negali nuneigti laisvo paukščio skridimo ir didelės daugybės skraidančių vabzdžių gyvavimo fakto; todėl tam, kad, atvėrus žmogui laisvą, saugų, greitą ir maloniausią kelią į visas šalis, stinga tik nuovokos ir turtingo piliečio noro, vertinančio lakią mintį, kurios įgyvendinimas netrukus nustebins tautas oro paštu, oro kariuomene ir laivynu, nepaisančiu nei audros, nei griaustinio.“

A. Griškevičiaus garlėkis, kurį sudarė balionas ir lėktuvas, buvo tarsi savotiškas pereinamojo laikotarpio kūrinys tarp aerostatų ir lėktuvų. Nepaisant kai kurių trūkumų, jo pirmieji garlėkio projektai, sukurti Šiauliuose ir Kaune, vertintini ne blogiau už geriausius to meto Vakarų Europos išradėjų skraidymo aparatų projektus, o daugelį iš jų, ypač propelerio idėja, net pralenkė.

Manoma, kad 1855 m. vasarą, turėdamas daug laisvo laiko ir apsistojęs brolio M. Griškevičiaus dvarelyje Šiauliuose, Andrijave, Aleksandras realizavo vieną iš savo idėjų. Pagal jo aprašytą projektą buvo pagamintas skraidymo aparatas ir pirmą kartą išbandytas Šiaulių apylinkėse, Andrijave, keliuke, einančiame nuo kalno prie pat dvaro sodybos link buvusio kelio iš Kuršėnų į Šiaulius.

Aštuonratės transporto priemonės važiuoklė

1905 m. savamokslis išradėjas bajoras Pšemislovas Neveravičius iš Nemakščių sukūrė pirmąją pasaulyje aštuonratės transporto priemonės važiuoklę. 1905 m. Peterburge leidžiamame „Lietuvių laikraštyje“ kunigas P. Vasiliauskas korespondencijoje apie 1905 m. birželio mėnesį Raseiniuose vykusią ūkišką parodą rašė: „Iš išradimų mūsų pramonės ir moksliškų dalykų dar šiais metais pasirodė parodoje automobilis su aštuoniais tekiniais ir žirklės geležims pjaustyti. Automobilį yra išradęs technikas iš Nemakščių parapijos dvarponis Nieveraviče. Turi ji savyje ypatybę, dar niekur nematytą, kad keleiviai jame nejaučia jokio kratymo, nors važiuotų duobėtu keliu, nes vežimas taip yra surėdytas, kad tekiniai, esant ties duobe, jį pasveria. Išradėjas to vežimo norėtų parduoti jį tūlam turtingesniam žmogui ar draugijai, kad vietoje diližansų įvykdytų kursą automobiliu ant kelio tarp Rygos ir Tauragės.“

P. Neveravičiaus išradimui 1907 m. spalio 31 d. Šiauliuose buvo išduotas Rusijos imperijos patentas Nr. 12458. Šio išradimo įgyvendinimo veikla susijusi su Šiauliais.

1908 m. Šiauliuose įsikūrė „8 ratų“ bendrovė dvarininko P. Neveravičiaus išradimui panaudoti. Į ją įėjo P. Neveravičius, K. Savičius, banko direktorius L. Zivas, F. Mančinskis, A. Mikševičius ir kiti.

1910 m. balandžio 26 d. Šiauliuose buvo oficialiai įteisinta „Aštuonračių automobilių draugija“. Šiai draugijai įgyvendinti P. Neveravičiaus išradimą sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas.

XX a. pradžioje Lietuvoje rengiamose ūkio parodose savo darbais ir išradimais pasižymėjo Šiaulių krašto amatininkai ir meistrai. P. Bugailiškis atsiminimuose rašo: „Kartkartėmis ruošiamose prieš karą ūkio parodose ėmė rodytis ir gabesni liaudies menininkai bei amatininkai – meistrai. Dėl vieno tokio gabaus jauno mechaniko Igno Slančiausko iš Pakapės teko tarpininkauti. Pasiuntus 1913 m. jo dailiai sukonstruotus lokomobilio su priekaba, vėtyklės, kalamaškos modelius į Vilniaus smulkiosios pramonės parodą. Čia buvo aukštai įvertinti jo darbai, ir pirmininkė P. Končaitė pasiūlė jam stipendiją į Naločo amatų mokyklą, kuria jis negalėjo pasinaudoti, nemokėdamas lenkų kalbos. <…> Iš pačių šiauliškių pasižymėjo Šiaulių parodose 1910 m. savamokslis Narbutas, kurio eksponuotasai užraktas su 170 paslapčių labai buvo sudominęs publiką, ir, žinoma, tam kartui tik...“

 

Tarpukario ir pokario Šiaulių išradėjai ir konstruktoriai

Tarpukario Lietuvoje tarp amatininkų ypač pagausėjo išradėjų. Tiek Lietuvoje, tiek Šiaulių krašte buvo žmonių, kuriančių išradimus, tobulinančių įvairius įrengimus ir gaminius. Per visą tarpukario Lietuvos patentinės apsaugos egzistavimą (1928–1940 m.) buvo išduota daugiau nei 1 000 patentų, iš kurių – 130 Lietuvos išradėjams, nemažą jų skaičių sudarė išradėjai iš Šiaulių krašto.

Tarpukariu Šiauliuose amatininkai buvo ne tik nagingi ir išradingi, bet ir pagarsėjo Lietuvoje ir net pasaulyje savo išradimais.

1926 m. spalio 31 d. laikraštis „Šiaulių naujienos“ rašė: „Šiaulių gyventojas Bolys Vaicechauskis išrado, kaip apsaugoti laivus ir orlaivius nuo nelaimingų atsitikimų, sugedus mašinoms. Išradimo principas yra toks, kad laivas ar orlaivis susideda iš dviejų ar daugiau dalių ir, sugedus vienai daliai, ji automatiškai prijungiama prie kitos. Šiam išradimui Anglijoj išduotas patentas ir galima tikėtis, kad greitu laiku pasaulyje įvyks laivų ir orlaivių statyboje revoliucija.“

B. Vaicechauskis 1929 m. gruodžio 10 d. užpatentavo savo išradimą „Gelbėjimosi kostiumas (kelnės), kuriuo galima eiti vandeniu (gidrosferas)“.

 

„Šiauliuose gyvena nepaprastas išradėjas“

1928 m. liepos 1 d. laikraštis „Momentas“ rašė apie Šiauliuose gyvenantį nepaprastą išradėją: „Momentui“ teko patirti, kad Šiauliuose gyvena dar nežinomas, bet tikrai didelis išradėjas. Juo yra vienas vietinis gyventojas, kuris, keletą metų laužęs galvą, padarė nepaprastą išradimą elektros srityje. Jeigu jo projektai bus tinkamai realizuoti, tad šis išradimas padarytų tikrą revoliuciją dabartinėje pramonėje ir bendrajame pasaulio gyvenime.

Padarytasis modelis ir nenorint verčia jo sumanymais tikėti. Pažymėtina, kad jis, kaip ir daugelis dabar jau gana garsių jo pirmtakų, yra visai neturtingas ir, negalėdamas savo išradimo pats realizuoti, dabar ieško jam pirkėjų. Mus yra žinoma, kad jis jau tarėsi su žymesniais Lietuvos pramonininkais – kapitalistais, bet matomai teigiamų rezultatų nepasiekta, nes dabar jis bando susirišti su žymiomis Vokietijos firmomis.

Žinoma, šis išradimas yra milijoninės vertės turtas, tad rimtų jo pirkėjų surasti ne visai lengva. Ypač daug pardavimui kliudo išradėjo tiesiog maniakiška baimė, kad kas nors jo paslaptį neatskleistų. Šitos baimės persekiojamas, jis dar net neužpatentavo savo išradimą, nors, rodos, ir buvo nuvykęs į Finansų ministeriją.“

Šiaulietis Bolys Petryla 1929 m. užregistravo išradimą „Priemonė ir aparatas garo gavimui“ ir 1929 m. lapkričio 26 d. gavo patentą Nr. 217.

Jau minėtas išradėjas P. Neveravičius iš Nemakščių valsčiaus 1930 m. rugpjūčio 5 d. gavo patentą Nr. 316 už išradimą „Automobilių konstrukcijų pagerinimas“.

Čiūžės

1932 m. kovo 13 d. laikraštis „Mūsų momentas“ rašė apie šiaulietį mechaniką, išradusį vasarines čiūžes, kurios veikė, išnaudodamos žmogaus žingsnius ir perduodamos jų jėgą čiūžės ratukams: „Šiomis dienomis redakcijon buvo atsilankęs tūlas šiaulietis – mechanikas. Jis – pagyvenęs žmogus, dirba viename Šiaulių fabrike ir, būdamas prityręs mechanikas, bando šį tą išrasti, patobulinti.

Šis šiaulietis yra išradęs įdomų susisiekimo pabūklą – vasarines čiūžes. Tos čiūžės, jei taip jas galima pavadinti, panašios į mažus dviratukus, t. y. prie kiekvienos čiūžės pritaisyta du tekinukai, o žmogui pradėjus eiti žingsniais, koją minant, t. y. einant, specialiu perdavimu ir kt. pagalba čiūžės ratukai sukasi ir žmogus stumiasi – važiuoja. Juo greičiau ir didesniais žingsniais žmogus žengia, tuo greičiau jis gali „čiuožti“. Išradėjo žodžiais, tos „čiūžės“ gali išvystyti iki 120 km į valandą, o ramiai čiuožiant – nesiskubinant, lengvai galima pasiekti 30–40 km į val.

Mechanikas sako, kad čiūžes jau išradęs prieš 10 metų, buvo pagaminęs ir modelį, kuris neblogai veikęs. Visą laiką jis tobulinęs ir dabar užtikrintas, kad čiūžės gerai veiksią. Jis norįs užpatentuoti ar kam perduoti savo išradimą už atlyginimą, bet nežinąs, kur ir į ką kreiptis, nes jo išradimui – čiūžėms – masiniu būdu gaminti reikia kapitalo, o jo neturįs. Pagamintų čiūžių pora kainuos 25–35 Lt.“

1933 m. vasario mėnesį Šiaulių spauda pranešė, kad mieste žinomas fotografas Ignas Podelis paskelbė apie savo išradimą, labai naudingą fotografams ir mėgėjams. Jis išrado spiritinį aparatą, kurį pavadino „Foto blizg“. Su šiuo aparatu buvo galima greitai per kelias minutes išdžiovinti fotografijas arba suteikti joms nuostabiai gražų blizgesį.