Šiau­lių ge­tas (II d.)

Ge­tui bu­vo pa­rink­ti ra­jo­nai Tra­kų ir Vil­niaus (dar va­di­na­mo „Kaukazu”) gat­vė­se. Ats­tu­mas tarp jų bu­vo apie 300 met­rų. Žy­dų ko­mi­te­tas tu­rė­jo sa­vo ka­bi­ne­tą Sa­vi­val­dy­bė­je. Lė­šų ge­to ap­tvė­ri­mui sky­rė Sa­vi­val­dy­bė, o dar­bo jė­gą – Žy­dų ko­mi­te­tas.

Nužudyta pusšimtis žydų vaikų namų auklėtinių

Aptvėrus geto teritoriją, buvo pradėtas žydų perkėlimas iš kitų miesto rajonų į getui skirtą teritoriją. Žmonių perkėlimui į getą organizuoti A. Stankaus nurodymu buvo įsteigtos kelios komisijos. Kiekvieną komisiją sudarė trys nariai (mokytojas, Savivaldybės atstovas ir policininkas). Komisijos turėjo užduotį išdalyti žydų šeimoms šaukimus persikelti į getą, surašyti žydų turtą (ypač auksą ir kitas vertybes) bei jį paimti Savivaldybės žinion. Žydų perkėlimas į getą ir jų turto konfiskavimas užtruko kelias savaites.

1941 m. rugpjūčio 9 d. Šiaulių burmistras išleido skelbimą, patikslinantį geto steigimo reikalus. Miesto žydams buvo nurodyta persikelti į „Kaukazą“, Trakų–Ežero gatvę ir „Kalnelį“ (geto steigimo „Kalnelyje“ vėliau buvo atsisakyta). Apie savo turimus butus žydai privalėjo pranešti žydams tvarkyti įgaliotiniui iki 1941 m. rugpjūčio 13 d. Getų steigimo rajonuose gyvenantys žydai turėjo pranešti Savivaldybei, kur ir kokį butą norėtų gauti.

Iš pradžių buvo apgyvendintas „Kaukazo“ getas, o po to Trakų g. getas. Galutinai žydų perkėlimas į getus buvo užbaigtas 1941 m. rugpjūčio 15 d.

Į Trakų ir „Kaukazo“ getus buvo perkelta apie 4–5 tūkstančius žydų. Dalis netilpo ir buvo uždaryti į sinagogą. Vėliau dauguma jų (seneliai ir nedarbingi) buvo išvežti į Žagarę ir sušaudyti. Getai buvo aptverti 2 m aukščio spygliuota viela. Geto vartus nuolat saugojo policija. Išėjimas iš geto buvo galimas tik pagal specialius leidimus.

Geto gyventojų pertekliaus ir butų stokos problema iš dalies buvo „sprendžiama“ žmonių žudynių būdu. Pirmomis rugsėjo dienomis dalis žydų buvo suvaryti į sinagogas bei senelių prieglaudos namus (Vilniaus g.). Čia esantys žydai buvo suregistruoti ir sąrašai perduoti A. Stankui. Rugsėjo 4 d. sinagogas aplankęs M. Leibavičius jas rado tuščias. Po kelių dienų buvo nužudyta pusšimtis žydų vaikų namų auklėtinių bei kelios dešimtys senelių.

Bausmes skirdavo geto teismas

Gete buvo įsteigta maisto prekių parduotuvė, 40 lovų ligoninė. Nuo 1941 m. rugsėjo mėnesio Šiaulių geto gyventojai buvo varomi darbams į Zoknių aerodromą, įvairias dirbtuves, durpynus (Rėkyvos), Linkaičių ginklų dirbtuves, Pavenčių cukraus fabriką ir kitur. Už darbą grynais pinigais žydai atlyginimo negaudavo. Darbo birža (arbeitsamtas) pinigus pervesdavo geto administracijai.

Po žydų perkėlimo į getus konfiskuotas žydų auksas ir kitos vertybės vėliau pagal aktus ir inventorinius sąrašus buvo perduoti Šiaulių apygardos komisaro įstaigai (gebitskomisariatui). Dalį žydų turto (baldus) paėmė gebitskomisariato pareigūnai, kitą dalį buvo leista parduoti vietos gyventojams. Ir po getų įsteigimo okupacinei valdžiai nedavė ramybės žydų turtas. Šiuo klausimu buvo išleista daugybė nurodymų ir skelbimų.

Kaip ir Vilniaus bei Kauno getuose, Šiaulių gete buvo sukurta žydų administracija ir žydų policija. Dar geto steigimo laikotarpiu, 1941 m. liepos mėnesį, buvo įsteigtas Žydų komitetas (nariai M. Leibavičius, B. Kartunas ir F. Rubinšteinas). Įsteigus getą, Žydų komitetas buvo reorganizuotas į Žydų tarybą (vok. Judenrat). Žydų taryba vadovavo Trakų ir „Kaukazo“ getams. Iki 1944 m. pavasario Tarybai vadovavo M. Leibavičius. Jis žuvo 1944 m. vasarą Šiaulių bombardavimo metu.

Tarybos nariais, be to, buvo įtakingi Šiaulių žydai Aronas Kacas, B. Kartunas, Aronas Heleris ir Berelis Menachemas Abromavičius. Tarybos sekretoriumi dirbo mokytojas Eliezeris (Leizeris) Jerušalmis.

Žydų taryba vadovavo getų vidaus gyvenimui ir palaikė santykius su vokiečių ir lietuvių valdžios įstaigomis. Taryba, be to, skyrė Trakų ir „Kaukazo“ getų administracijos vadovus. Trakų geto administracijos viršininkais buvo paskirti Samuelis Burginas, S. Kulčenickis ir Chaimas Černiavskis.

Geto administracija rūpinosi nustatytos tvarkos palaikymu, darbo jėgos paskirstymo, maitinimo, sanitarijos ir kitais kasdieniniais reikalais. 1941 m. rugsėjo pradžioje Trakų geto policijos viršininku buvo paskirtas Efroimas Gensas. Jo žinioje buvo 11–12 policininkų.

Žydų policininkai ginklų neturėjo, ant kairės rankos jie nešiojo baltus raiščius su šešiakampe žvaigžde ir užrašu „Geto policija“ žydų ir vokiečių kalbomis. Geto policija privalėjo palaikyti viešąją tvarką geto viduje: rūpinosi gyventojų apgyvendinimu ir perkraustymu, kovojo su kriminaliniais nusikaltimais (vagystėmis, spekuliacija), palaikė gete švarą, formavo darbo brigadas. Geto tvarkos pažeidėjai buvo baudžiami piniginėmis baudomis, karceriu, laikinu draudimu dirbti. Bausmes skirdavo geto teismas.

Trakų geto policijos viršininku E. Gensas išbuvo iki 1944 m. balandžio mėnesio. Dėl nesutarimų su naujuoju geto seniūnu Georgu Parizeriu E. Gensas pareigų atsisakė ir tapo eiliniu darbininku. E. Gensą pakeitė Ch. Berlovičius. „Kaukazo“ geto žydų policijoje tarnavo apie 10 žmonių. „Kaukazo“ geto policijai vadovavo Dovydas Fainas, jo pavaduotoju buvo Zavelis Gocas (pastarasis pakeitė D. Fainą viršininko pareigose 1943 m.).

„Kaukazo“ gete buvo viešai pakartas

Šiaulių gete taip susikūrė pogrindinės antifašistinės grupės. 1941 m. pabaigoje sionistų jaunimo judėjimo aktyvistai įsteigė slaptą organizaciją. 1942 m. susikūrė slapta „savigynos“ organizacija. Jai priklausė ir sionistai, ir komunistai. Organizacija kaupė ginklus, tačiau ginkluotų akcijų nevykdė. Buvo leidžiami slapti laikraštėliai „Masada“, „Hatechija“ ir „Mimamakim“.

1943 m. Trakų ir „Kaukazo“ gete buvo įsteigtos mokyklos. Trakų gete mokėsi 90, o „Kaukazo“ gete 200 žydų vaikų.

Iki 1943 m. spalio mėnesio Šiaulių getas buvo apygardos komisaro H. Gewecke’s žinioje, o nuo 1943 m. spalio 1 d., kaip ir Kauno getą, Šiaulių getus ėmė kontroliuoti SS. Getas tapo koncentracijos stovykla. Jos viršininku buvo paskirtas SS hauptšarfiureris Hermanas Schlöfas.

Geto išorinę apsaugą perėmė 30 esesininkų būrys, kuriam vadovavo SS rotenfiureris Heningas. Geto viduje tvarką palaikė žydų policija (apie 10 žmonių). Geto vidaus administracijai nuo 1944 m. balandžio 1 d. ėmė vadovauti Vokietijos žydas G. Parizeris. Jo pavaduotojais buvo S. Burginas (ūkio reikalams), M. Leibavičius (administraciniams reikalams), Ch. Berlovičius (policijos viešininkas), sekretoriaus pareigas ėjo Ch. Černiavskis, Sanitarijos-medicinos skyriaus viršininku buvo gydytojas Pesachovičius, Butų skyriaus viršininku Joselis Leibavičius.

Lagerio seniūnas G. Parizeris uoliai vykdė vokiečių valdžios nurodymus ir tapo lagerio viršininko H. Schlöfo slaptu informatoriumi. G. Parizeris įskundė vokiečiams 6 žydus, kurie ruošėsi iš geto pabėgti. Minėtieji žydai buvo suimti ir išsiųsti į dar griežtesnio režimo koncentracijos stovyklas.

Po 1941 m. vasaros ir rudens masinių žydų naikinimo akcijų Šiaulių getas gyveno reliatyviai ramų laikotarpį. Tik 1943 m. lapkričio 5 d. Šiaulių getuose buvo įvykdyta vaikų ir nedarbingų žydų selekcija. Akcijai vadovavo SS hauptšturmfiureris Ludwigas Försteris.

Tą dieną iš Kauno atvykę esesininkai ir vlasovininkai gete sugaudė ir išvežė į Vokietijos konclagerius (manoma, kad į Aušvicą (Osvencimą) 570 vaikų ir 260 senelių žydų. Kartu su suimtaisiais savo noru išvažiavo Žydų tarybos nariai Kartunas ir Kacas. 1943 m. birželio mėnesį už tai, kad nelegaliai bandė įsinešti į getą maisto produktų ir papirosų, „Kaukazo“ gete buvo viešai pakartas Becalelis Mazoveckis. Jis buvo nužudytas Šiaulių apygardos komisaro pavaduotojo Ewaldo Bubo įsakymu.

Karo pabaigos sulaukė tik 350–500 Šiaulių žydų

1943 m. gruodžio 12 d. Akmenės žydų stovyklos komendantas feldfebelis Graudelis įsakė suimti ir sušaudyti 8 vaikus ir 1 moterį. Pasmerktieji buvo vlasovininkų sušaudyti visų stovyklos žmonių akivaizdoje.

Paskutinė Šiaulių geto žydų žudynių akcija buvo įvykdyta prieš pat geto evakuaciją – 1944 m. liepos 8 d. Sužinoję apie būsimą evakuaciją, Frenkelio fabrike dirbę žydai ėmė bėgti. Fabriko direktorius Reinhardtas įsakė šaudyti į bėgančius žydus. Buvo nušautos 2 moterys ir 2 vaikai.

1943 m. spalio viduryje „Kaukazo“ getas buvo panaikintas. Šiauliuose liko tik Trakų getas. Dalis žydų buvo perkelti į Daugilių, Pavenčių ir kitas darbo stovyklas.

1944 m. liepos 15 d. prasidėjo Šiaulių geto likvidacija. Keli tūkstančiai Šiaulių žydų keturiais etapais buvo pervežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Iš ten vyrai buvo nugabenti į Dachau konclagerį, o moterys ir vaikai – į Osvencimą. Likusius gyvus Šiaulių geto žydus 1945 m. gegužės 2 d. išlaisvino amerikiečių kariuomenė. Karo pabaigos sulaukė tik 350–500 Šiaulių žydų.

Dr. Arū­nas Bub­nys, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius