PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2018 m. Gegužės 31 d. 07:50

Šiaulių dailės galerijoje - kasmetinė dailininkų paroda

Šiauliai

anonymous anonymousŠaltinis: Etaplius.lt


39694

Šiaulių dailės galerijoje veikia jau 57-oji Šiaulių dailininkų paroda. Miesto visuomenė ir svečiai iki birželio 23 d. gali pamatyti naujausius miesto menininkų kūrinius.


Foto galerija:

5b0efd60ae5fb.jpg
5b0efd61a5e49.jpg
5b0efd6205b9e.jpg
5b0efd62bf066.jpg
5b0efd6308dc6.jpg
5b0efd6406150.jpg

Ši apžvalginė paroda giliai įsišaknijo miesto menininkų širdyse ir tapo svarbiu miesto kultūrinio gyvenimo reiškiniu. Sukuriama platforma, kurioje galima susipažinti, diskutuoti, vertinti meninę tradiciją iš skirtingų perspektyvų, palyginti kūrybinį potencialą lokaliame bei respublikiniame kontekste. Kasmet šis įvykis sulaukia daug diskusijų, pagirų bei kritikos – visa tai yra labai naudinga vieningam menininkų bei meno mėgėjų organizmui. Šiais metais Šiaulių dailės galerijoje galima išvysti tapybos, grafikos, skulptūros, keramikos ir kt. meno kūrinių. Savo ilgamete tradicija ši paroda jau tapo unikali, nes joks kitas miestas tokios tradicijos nebeišlaikė.

Apie parodą rašo menotyrininkė dr. Salomėja Jastrumskytė.

Meno vietininkai

Meninė kūryba ne tik įsiasmenina, bet įsivietina.

57-oji šiauliečių paroda pasitinkama ne tik laiko ciklu (kasmet), bet ir vietos tapatybe (ten pat). Taigi efemeriškasis hic et nunc, - čia ir dabar - įgauna stambias materijos pasparas. Vienu aspektu, tai meno topografinis fragmentiškumas - "naujumas yra lokalus", kaip teigė Borisas Groisas. Kita vertus, kiekvienas menininkas yra tarsi universaliojo meno pasaulio vietininkas konkrečioje istorinėje ir geografinėje vakuolėje. Postinstitucinėje meno erdvėje atsikartojimai yra prasmingi, tai sau pakankamos grįžtys.
Čia ir dabar nebėra tiesinio meno.

Asmuo ir įasmeninimas kaip stebinys - vienas iš tąsos ir intrigos kriterijų įvietintose parodose. Tarsi metraščiai ir asmens kismo amplitudė - stebima klausiant, kiek duota keistis tame mene, kiek keistis reikia ir ar tai būtina sąlygai kūrybai. Daugiaveidžio Jano stabilitas loci įžadas - šiaip, gal net paradoksalu - iš vienos teritorijos nepersikeliančio daugialypumo mirgesys.
Betgi mes judame. Paradigmos lėtos, o medijos akimirksnės. Be to, juk pernešame savo kūnus kartu su kūriniais iš vienos vietos į kitą. Vyksta mainai už mainus. Beasmeniai arba narciziški, bevardžiai ir tituluoti. Bet vis dar įkūnijame sėslų ir ramų kūrybos romantizmą - įsikurdami.

Vietovė juk nejuda.

Išsižadėdami greičio ir visaregystės, dalydamiesi tapatumais lyg taikos pypke su visu meno pasauliu, išliekame sėslūs. Įverti į asmenį. Nenomadiški šiapus gyvenimo.
Vietovė nesisuka.

Laikas grįžta į vietą lyg pririštas. Susitikdami 57-ąjį refleksijos kartą sulyginame asmenų geometrijas.

Vietovė tai refleksyvusis tapatumas.

Šią 57-ąją, kintamo istorinio dažnio parodą pasitinkame amžinybėn išlydėję Gintarą Martinionį, Vitolį Trušį, Birutę Kasperavičienę ir Kazį Kasperavičių.
Mes ir toliau liekame meno vietininkais žemėje apsigaubdami genius loci mantijomis vietininko linksnyje.

Fotografijos: Ernesta Šimkienė.