Šiau­lių bul­va­ras: iš Ry­tų į Va­ka­rus be­veik (ne)pa­ju­dė­jo­me

Šiau­lie­čiams mies­to pės­čių­jų bul­va­ras jau toks įpras­tas ir sa­vai­me su­pran­ta­mas mies­to tink­lo ele­men­tas, kad net ne­bep­ri­si­me­na­me, ko­kia am­bi­cin­ga bu­vo jo at­si­ra­di­mo idė­ja. Nu­si­žiū­rė­tas pa­gal olan­dų ir vo­kie­čių pa­vyz­dį, įreng­tas 1975 m., jis ta­po tre­čią­ja pės­čių­jų gat­ve Eu­ro­po­je. Jo su­ma­ny­to­jas mies­to gar­bės pi­lie­tis ir tuo­me­tis mies­to va­do­vas Vi­lius Ka­za­na­vi­čius taip įne­šė va­ka­rie­tiš­kų ša­lių kul­tū­ros dvelks­mo į griež­to Ry­tų blo­ko ur­ba­nis­ti­ką. Su me­no­ty­ri­nin­ku šiau­lie­čiu Vir­gi­ni­ju­mi Kin­či­nai­čiu pa­si­vaikš­čio­jo­me bul­va­ru iš ry­tų į va­ka­rus, fik­suo­da­mi mū­sų kul­tū­ros įspau­dus per 46 me­tus.
 

Bulvaro istorija

Gal kam neįtikėtina dabar, bet pagal Šiaulių bulvaro pavyzdį vėliau buvo sukurta ir Kauno Laisvės alėja, ir Maskvos Arbatas. Šiauliai pirmieji per geležinę uždangą, per kurią neprasprūsdavo jokia „kapitalistinio gyvenimo šmėkla“, iš Vakarų į Rytus „įvežė“ pėsčiųjų gatvę. Ambicingas sumanymas gimė tuomečio miesto vadovo V. Kazanavičiaus galvoje, rašant urbanistikos disertaciją ir išvydus poilsio zonas Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje.

Tuo metu Vilniaus gatvėje sunkiai prasilenkdavo išaugęs pėsčiųjų ir didėjantis transporto srautas. 1975 m. buvo nuspręsta 900 metrų nuo sankirtos su Žemaitės gatve iki Tilžės gatvės atiduoti tik pėstiesiems. Dar po 10 metų – ir atkarpą iki Draugystės prospekto. Pėsčiųjų tako ilgis – 1,28 kilometro.

Istoriškai susiklostęs prekybinis miesto centras kilometrinėje Vilniaus gatvės atkarpoje dar labiau atsigavo: steigėsi parduotuvės, įstaigos, knygynai, kavinės, atsirado tūrinė reklama (kopūstas, laikrodis, batas, žuvis ir kt.), fontanai, skulptūros. Buvo siekiama pėsčiųjų gatvę paversti ne šiaip taku, bet meniška didmiesčio gyvenimo erdve.

Pasivaikščiojimas

Nusprendę paieškoti, kiek bulvare liko Rytų, kiek prigijo Vakarų, o kokius įspaudus paliekame mes patys, į pasivaikščiojimą pasikvietėme šiaulietį menotyrininką V. Kinčinaitį. Eiti pradėjome priešinga bulvaro atsiradimo kryptimi, tiesiog geografiškai – iš rytų į vakarus, stengdamiesi pamatyti, kaip vakarėjame.

Kaip tik ten, naujausiame bulvaro galugaly, dabar vyksta atnaujinimo darbai – rekonstruojama „Paukščių“ fontano aikštė, kurią rėmina kelių laikotarpių statiniai. Susitinkame šalia „Šiaulių“ viešbučio, nuo kur pasivaikščiojimą po miestą pradeda dažnas čia apsigyvenęs turistas, ir žvalgomės jo akimis.

„Mes matome tipinius penkiaaukščius, socrealizmo įsikūnijimo pavyzdžius. Mes matome stalinistinį pastatą, kuris irgi priklauso Rytų kultūrai, ekspansyviai ir invazinei. Mes matome didžiulę aikštę, kuri irgi daugiau būdinga Rytų kultūroms. Kur jos tokios mažiau žmogiškos, daugiau parodomosios, oficialios. Mes matome viešbutį, kuris irgi yra brandaus socializmo išraiška“, – dar nepajudėjus bulvaru, konstatuoja menotyrininkas, stovėdamas pačioje naujausioje ir kartu ryčiausioje bulvaro dalyje.

Didžiulis viešbutis, iškilęs sąlyginai mažame mieste, tarp mažaaukščių pastatų, toks šiaulietiškas eifelis, anot V. Kinčinaičio, atrodo kaip anomalija, nes pažeidžia bet kokią urbanistinę tvarką. Kita vertus, jis sako, kad mums labai pasisekė: „Kažkuriuo laiku atsirado žmogus, kuris turėjo idėją, kaip jį panaudoti. Panevėžyje yra toks pat griūvantis ir tai didžiausia miesto tragedija.“

Mus išduoda detalės

Pasak V. Kinčinaičio, nors ir labai norime atrodyti vakarietiškai ir stengiamės preciziškai tvarkytis, mus išduoda detalės: atnaujintas viešbutis, bet paliktas senas jo fasadas su net senomis aplūžusiomis iškabomis, bulvare įrengtas podiumas nudažytas dažais, tokiais pat nudažyti ir medžių laikikliai, ir suolų kojelės, dviračių stovai, šiukšliadėžės, ir net šviestuvai.

„Ir dar ta beviltiška agresija formose… Tai, kas gali baisiausia atsitikti, siekiant Vakarų kultūros ir tvarkos, tai čia ir atsitiko. Čia tas pats, kai tu nusidažai savo duris ir rankeną nudažai tais pačiais dažais, ir rankenos apdailą, ir dar plintusą. Tai tikriausiai labai nedžiugins, juolab kad ir spalva pasirinkta tokia – pilka – pati neutraliausia, pati blankiausia. Tai su Vakarų kultūra čia nelabai. Vis dar Rytuose“, – su neslepiamu nusivylimu sako jis, pamindžikavęs ant siūbuojančių, medžio šaknis saugančių, pigaus plieno apkaustų, palingavęs ant suoliuko.

Nepavyksta mums pasiekti to vakarietiško jaukumo, nes, anot menotyrininko, esame dar rytietiški, bet jau subiurokratėję universalių sisteminių taisyklių įkaitai, kai nebegalime valdyti situacijos ir viešuosiuose pirkimuose ilgaamžė vertinama kokybė užleidžia vietą netvariems pigiems pirkiniams.

„Taip išėjo, kad nesusiklostė ta materialumo tradicija. Todėl tas medžiagos, jos savybių, estetikos pojūtis mums išslydo iš rankų, iki galo ir nesusiformavęs. Bet mes išmokome dėlioti popierėlius kaip tikri Rytų biurokratai“, – sako V. Kinčinaitis.

Taip buvę kone mažąja architektūra gatvės atitvarai su masyviomis grandinėmis Vasario 16-osios gatvėje bulvaro rekonstrukcijos metu buvo pakeisti stulpeliais su pigia neišraiškia grandine, o graži idėja naujus suoliukus papuošti Šiaulių logotipais dėl netinkamos medžiagos parinkimo dabar moja aprūdijusio mūsų simbolio – šauliuko – strėle.

Ambicingi projektai dar laukia savo eilės

Leidžiantis nuokalnėn, neįmanoma nepastebėti labai ambicingu buvusio KTU pastato, kuris dykinėja tuščias, laukdamas savo atgimimo ar transformacijos.

„Tai buvo technologijų, robotų, ateities viltis – šitas pastatas, bet kaip jis tyliai mirė, nyko ir dabar tai tik palaikės tuščios erdvės, tai, matyt, tos iliuzijos buvo nepamatuotos ir kažkas buvo ne taip – ir su technologijomis, ir su progresu. Pastatas statytas brandaus socializmo laikotarpiu, tuo metu, kai visos socialistinės technologijos žlugo, mirinėjo ir nebegalėjo konkuruoti pasaulyje. Bet pastatas liko: ambicingas, funkcionalus, šaltas, bet jo kompozicija – lakoniška ir ta minimalistine prasme jis man patinka, kaip ir tas tūris (korpusas didžiuliais stiklo fasadais, buvusi ŠU Dailės galerija, – aut. past.) patinka, kaip kokia didžiulė skulptūra“, – šansų atgimti ir suskambėti kaip brandaus socializmo minimalizmo architektūros pavyzdžiui suteikia V. Kinčinaitis.

Dabar gi kaip menotyrininkui jam skaudu matyti nebylius ir tamsius galerijos langus. Jam šis pastatas – atgimimo metu buvusio aktyvaus kultūrinio gyvenimo žlugimo metafora.

„Dabar aš praeinu pro tą pastatą kaip pro kokį deja vu, kaip pro prarastą laiką ir galimybes. ŠU Dailės fakulteto nebėra, galerijos nebėra, kuri dar reprezentavo ir universitetą, ir miestą, kaip kultūringą ir turintį vaizduojamojo meno tradicijų. Dabar mes matome apdulkėjusias vitrinas, nykstantį pastatą ir šviežiai sudėtas tipines trinkeles, kurios turėtų mums suteikti viltį, kad judame į priekį, tikriausiai į Vakarus“, – apie kultūrų susidūrimo kontrastus sako menotyrininkas.

Istorijos saugojimas ženkluose

Rūdės ir Vilniaus gatvių sankirtoje po žeme tekančio Rūdės upelio vietą metaforiškai žymi granito fontanas, kuriame veržiasi požeminiuose vamzdžiuose pažabotos vienintelės miesto upės vanduo. Atsirado jis 1986 m. – jau antrojo bulvaro etapo kūrimo atkarpoje. Jis, kaip istoriją menantis akcentas, ir dabar rekonstruojamoje amfiteatro vietoje atkastas senasis grindinys – pagarba miesto atminčiai, nebesiekiant visko užlieti cementu, – tai, anot V. Kinčinaičio, labiau vakarietiškų vertybių apraiškos mieste.

„Esame visiškai nusiaubtame – architektūriškai ir kultūriškai – Vidurio Europos miestelyje, kuris taip norėtų turėti savo veidą, bet jam niekaip neišeina: mes matome centre buvusių gamyklų liekanas, šalia –
gražaus buvusio pastatėlio sudarkytus fasadus, daugybę metų nedažytus gražių gyvenamųjų namų fasadus, kurie galėtų papuošti miestą spalvingais sprendimais“, – žvalgydamasis į istorines užuominas, kurios galėtų tapti puošmena, sako menotyrininkas.

Liūdna ir dėl statinių konstrukcijomis paslėptos sinagogos, kuri buvo paversta fabrikų cechais.

„Pirmiausia, ką reiktų daryti, nugriauti visas sienas, padaryti gražų skverą, kuriame dar ir medžių yra išlikę, ir sutvarkyti tą sinagogą. Betgi to mes nepadarysime: pirma, reikia sąmoningumo, antra – kryptingo mąstymo, trečia – įsipareigojimo fundamentalioms vakarietiškoms vertybėms, ketvirta – susivokti savo skolose prieš didžiausias XX a. tragedijas, Holokaustą ir t. t.“ – vardija Rytų apraiškas V. Kinčinaitis.

„Galime vaikščioti po miestą kaip po socialistinių griuvėsių muziejų. Tam Šiauliai tinkamas miestas todėl, kad atvažiavę, pavyzdžiui, olandai ar italai vaikšto ir stebisi, kaip organiškai išliko toks chaotiškas muziejus po atviru dangumi“, – pašnekovas mėgina rasti ir lengva ironija pridengti Rytų palikimo pliusų. Deja, toks palikimas vakariniame bulvaro gale – buvusio Buitinių paslaugų centro pastatas priešais Dailės galeriją – joks ne „architektūros paminklas“.

Savotišką pasigėrėjimo jausmą jam kelia ir šiauliečių postmodernistinės architektūros bandymai pakeisti miesto veidą. Bet kadangi tai buvo labai trumpas laikotarpis, tai išėjo toks savotiškas fasadų dekoras, kolonų, laiptų puošyba bandęs peršokti iš Rytų funkcionalumo į Vakarų puošybą. Charakteringiausias pavyzdys – Šiaulių bankui priklausantis pastatas Vilniaus–P. Višinskio g. sankirtoje.

Švara ir tvarka ar sterilumas?

Ką labai pastebi miesto svečiai – tai švarą, ypač tai pastebima keliautojui, lyginant su Pietų ar Rytų miestais. „Aš tai priskirčiau vakarietiškam bruožui, kuris kartais ir kompensuoja tuos daugybę trūkumų rytietiško palikimo“, – savo miestą giria V. Kinčinaitis.

Tačiau net mūsų tvarka pėsčiųjų bulvare jam labiau primena ne vakarietišką švarą, o rytietišką sterilumą: „Tas sterilumas daugiau primena Lukašenkos Minsko tvarką, bet tikrai ne kokią tradicinio Vakarų miesto. Nes gatvė yra išplatinta, jos mastelis didžiulis ir ji niekaip negali būti humanizuota ir apgyvendinta, ji visada yra tuščia, čia didieji rytietiški laukai.“

Kaip kontrastas ir protestas prieš tokią sterilią ar skurdžią aplinką dailėtyrininką džiugina spalvingais dažais atlikti grafičio piešiniai, užrašai ant sienų, balkonų. Tai jau vakarietiškų šalių jaunimo subkultūrų ženklai, kurių niekas neskuba užmaskuoti vienspalviais dažais. Maištingi, kai kam gal ir nepriimtini jaunimo grafičiai suteikia gyvybės ir spalvų. Jie reiškia, kad žmonės yra gyvi, išreiškia save, bendrauja per piešinius ar šūkius. Kaip ir meniški piešiniai.

„Kaip ir Petro Rakštiko grafitis – irgi atsirado iš nevilties, kad nėra meninių akcentų, nėra istorijos. Tuomet ją reikia kažkaip dirbtinai kurti – ir vietoj tuščios sienos pasiūlyti miestiečiams meno kūrinį. Grafičiai kartais gelbsti pilkus vienodus miestus ir jų architektūrą“, – apie profesionalų grafikos darbą sako dailėtyrininkas.

Tai, kad norima uždažyti kiekvieną neįtikusį piešinį, įrengti zonas rūkantiesiems, išvaryti iš bulvaro bet kokį kitaip atrodantį, benamį ar pan., V. Kinčinaitis vertina nevienareikšmiškai. Anot jo, Vakaruose tvarka – tai įvairių interesų derinys.

Miesto erdvės – žmonėms, ne monumentams

Buvusio amfiteatro užnugaryje naujai įrengta poilsio erdvė, pareikalavusi investicijų, tikėtina, bus gyva.

„Jau sutvarkyta erdvė greičiausiai bus prijaukinta, socializuota ir bus žmogiškesnė. O tai greičiausiai ir yra tas mūsų vakarietiškumo bruožas, kada atiduodame viešą erdvę ne monumentui, ne paminklui, ne kažkokioms rikiuotėms, bet jaunai mamai su kūdikiu, seneliui su ramentais“, – kad ir parodomuoju vieninteliu kvartale bandymu „apgyvendinti“ žmones bulvare patenkintas V. Kinčinaitis.

Pati puošniausia miesto vieta – kvartalas tarp Vasario 16-osios ir Tilžės gatvių, apsuptas namų gražiais fasadais, kai kurie ir su bokšteliais. Iš kitapus gatvės nuo fasado į praeivius žvelgia kad ir Rytų monumentalizmo bruožų turinti, šiek tiek erotizuota lietuvaitė su tautine juosta ir rūtomis šalia istorinio Šiaulių herbo.

„Čia atsistojus, vienu žvilgsniu aprėpiama visa įmanoma Šiaulių miesto estetinė įvairovė. Žinoma, kad šioje vietoje buriasi ir patys gražiausi žmonės, jiems reikia ir patiems pasipuikuoti, ir iš vienos kavinės stebėti kitos kavinės lankytojus. Tai yra labai svarbi miesto gyvenimo dalis – jei nevyksta jokių ritualų, tai nėra jokio miesto. Gaila, kad čia kuriasi ir parduotuvės, kurios nepalaiko tos vojarizmo, parodomosios, vartotojiškos miestietiškos kultūros“, – sako V. Kinčinaitis.

Būtent čia daugelis vedasi miesto svečius ir jau jų akimis stebi, kaip vakarietiškėja ir šiuolaikiškėja Šiauliai. Būtent neskubus gyvenimo būdas, susitikimai, mėgavimasis bendravimu ir maistu – dar vienas indikatorius.

„Sėdinti šeima su vaikais kavinėje, niekur neskubanti pagyvenusių žmonių pora kavinėje – tai yra tikro miesto gyvenimo išraiška. Jeigu nėra to, tai, be abejo, nėra jokio miesto, nes neužtenka jokių gatvių, jokių urbanistinių elementų ar muziejų“, – vakarietiško gyvenimo apraiškų buvimą fiksuoja V. Kinčinaitis.

Restauruota „Gaidžio“ laikrodžio aikštė – šiek tiek „nupliko“ ir joje neliko jaukių erdvių pasisėdėjimams ir susitikimams. „Dabar tai daugiau vieta, kurią norisi greičiau praeiti. Tai ta erdvė, kuri kelia agorafobiją – tuščių erdvių, aikščių baimę. Tai nėra labai gerai“, – sako mūsų pakeleivis bulvaru.

O štai Fotografijos muziejus po restauracijos, anot jo, tikrai vakarietiškos kultūros išraiška pagal savo darbo metodus, pagal savo veiklos kultūrą, pagal savo renginių meninį lygį.

Daugiasluoksnis pyragas

Einant bulvaru į vakarus, kiekvienas kvartalas atidengia vis kitą istorinį pjūvį: buvusi prabangos buveinė (restoranas) stovi tyliais, tamsiais, tuščiais langais, o štai niekuo ypatingas pastatas, kuriame įsikūręs archyvas, perdažytas nušvito. Vienas privataus statinio savininkas atidengia istorinių plytų fragmentą, kitas negailestingai užsuka fasadus skardos plokštėmis, ant trečio namo balkonų – erdvė grafičių miesto menininkų atminčiai. Puiki vieta meniniam triptikui galėtų būti ir likusios telefonų aparatų arkos, dabar ne vienam galinčios užminti mįslę dėl paskirties. Tokie asmeniški dalykai, anot V. Kinčinaičio, ir yra vertingi. Juolab kad šiai pėsčiųjų gatvei posovietiniais laikais teko išgyventi ir įvairias neskoningas vakarietiškas invazijas: grotuotus langus, griozdiškus išsikišusius fasadus ir laiptus.

A. Mickevičiaus gatvės aklagatvyje bulvaro prieigose atsiradęs vakarietiško stiliaus stiklinis biurų pastatas ne tik užstojo plytinių daugiabučių vaizdą, bet joje įsikūrusi kepyklėlė tapo gyva gimnazistų susibūrimo vieta.

„Tai toks dau­gias­luoks­nis is­to­ri­jos py­ra­gas. Ir na­tu­ra­lu, nes mies­tas yra gy­vas or­ga­niz­mas ir jis tik­rai kin­ta, joks žmo­gus ne­ga­li to su­lai­ky­ti. Per 40 me­tų mies­tas su­ge­ba taip pa­si­keis­ti, kaip ir kar­tos. Daž­niau­siai vie­na­me mies­te gi­męs žmo­gus gims­ta ki­ta­me, jau visai pasikeitusiame“, – sa­ko V. Kin­či­nai­tis.

Toliau stikliniai-metaliniai pasažai, dengiantys ne tik plytinių namų fasadus, bet ir lakoniškos architektūros Dailės galerijos pastatą. Kitapus – bankrutavęs privataus kapitalo buitinės prekybos centras.

„Tai pats baisiausias pastatas Šiauliuose. Į Dailės galeriją atvažiuojanyts meninkai pamato jį po 10 metų ir stebisi, kad šitas monstras stovi vis dar čia ir su juo nieko negalima padaryti. Tai čia mes matome, kaip Rytai susitinka su Vakarais: baisus rytietiškas kombinatas ir bankrutuojanti privataus verslo kaimynystė“, – su graudžia šypsena kelionę bulvaru iš rytų į vakarus baigia menotyrininkas.

V. Kinčinaičio asmeniniai vakarietiškumo indikatoriai – kava ir manekenai

Kad ir kavinių yra bulvare, nė vienoje iš jų, anot V. Kinčinaičio, neįmanoma gauti geros espreso kavos.

„Tai yra katastrofa, kada tu išeini su draugais, ypač miesto svečiais, kurie jau turi būtinybę išgerti tikros espreso kavos, o tu negali jos gauti. Tai miesto kultūros stoka, kuri pasireiškia neatidumu, nepagarba ir nepasitikėjimu vienų kitais, o tai jau kaimo ar nedidelio miestelio bruožai, kai nėra bendrabūvio: vis tiek bus sukama, bus taupoma, pupelės bus ne tos, ne taip pakepintos, kava ne taip ruošiama, ne tas puodelis ir t. t.“ – sako V. Kinčinaitis, atkreipdamas dėmesį, kad tai smulkmena, bet ji labai svarbi. Toks požiūris persikelia ir į išorę.

Dar vienas ypatingas indikatorius, pagal kurį V. Kinčinaitis sprendžia apie miesto laisvę, pažangą ar atsipalaidavimą, – manekenai parduotuvių vitrinose. Jis juokaudamas sako, kad tai labai iškalbingi „gyventojai“: vienur be batų, su ryškiais rytietiškais makiažais, kitus – beveidžiai ir net belyčiai. Jie irgi nebyliai byloja, kuo gyvena miestas.