Šiaulietis hieroglifų karalystėje nepasiklydo

Lietuvių dar nepažinta Pietų Korėja ketveriems metams buvo tapusi Arnoldo Dapkaus (25 m.) namais. Šiaulių Juliaus Janonio gimnaziją baigusiam vaikinui studijos Azijoje atvėrė duris į tarptautinę rinką, bet atvėrė ir akis – tokių darbo santykių, kokius siūlo tenykščiai darbdaviai, nenorėjo. O Lietuva laukė išskėstomis rankomis. Sulaukė.

Sujaukti ketinimai

Kai, baigęs dvylika klasių, Arnoldas dėliojo studijų planus, tarp jų Pietų Korėjos nebuvo nė kvapo. Daugiausia šansų savo gretose turėti perspektyvų jaunuolį buvo Kauno technologijos universitetui (KTU), tačiau paskutinėmis akimirkomis netikėta galimybe studijuoti Azijoje suviliojo išvystas pasiūlymas.

„Radau skelbimą, kad Pietų Korėjoje esantis universitetas (angl. Korea University of Technology and Education) tuo metu skelbė stipendiją mechanikos inžinerijos ir informacinių technologijų krypties studijų programoms“, – planus pakeitusią akimirką prisimena pašnekovas.

Pernelyg ilgai svarstyti nebuvo ko – mechanikos inžinerija buvo viena tų sričių, į kurią gilintis norėjo Arnoldas. Netrukus ėmė domėtis studijomis, siūlomais moduliais. Ta studijų stipendijų programa nebuvo tolima tam, ką buvo apgalvojęs ir pasirinkęs Lietuvos universitete, tad apsisprendė greitai – progą reikia išnaudoti. Kad patektų tarp laimingųjų, teko pereiti kelis atrankos etapus: parašyti motyvacinę esė, nurodant penkias priežastis, kodėl nori studijuoti Pietų Korėjoje, bei po pirmojo etapo dalyvauti pokalbyje.

„Kai patekau į antrąjį etapą, netgi visai užsinorėjau ten studijuoti. Todėl, kad, dedukciniu metodu galvojant, tokia galimybė išvažiuoti į Pietų Korėją ir pažinti tą kultūrą gali ir nepasitaikyti daugiau gyvenime. Maniau, kad, net ir nepritapus toje šalyje, grįžęs čia, turėsiu vertingesnį patirties bagažą ir stosiu į tą studijų programą KTU, kuri veikiausiai niekur nedings“, – pasakoja pašnekovas.

„Susidraugauti“ su korėjiečių kalba prireikė metų

Studentų atranka buvo sėkmingai įveikta, bet lietuviams Pietų Korėja vis dar neįprastas pasirinkimas, tad ir Arnoldas prisipažįsta pirmąjį pusmetį vykęs „bandyti šalies“. „Bet man patiko. Visai „prilipo“ lokacija, žmonių mąstymas, buvo įdomu, – sako jis. – Tai yra visiškai kitokia šalis.“

Kokį įspūdį, tik atvykus, paliko Azijos valstybė? Įsimintiniausia buvo pirmoji diena: „Kai nusileidi oro uoste netoli Seulo, ten dar viskas yra dviem kalbomis – angliškai ir korėjietiškai. Ir tu galvoji: „OK, čia viskas atrodo visai nieko.“ Beveik viskam po apačia yra angliškas vertimas ir atrodo, kad bus visai įmanoma gyventi šioje šalyje.“

Tačiau pažįstamų ir suprantamų žodžių mažėjo, o prieš akis raibuliavo hieroglifus mums primenanti korėjiečių kalba. Kol iš oro uosto kartu su universiteto atstovais jis nuvyko į universiteto miestelį, anot pašnekovo, ištirpo visos angliškos raidės: „Supratau, kad bus įdomu, nes nieko negaliu perskaityti.“

Vis tik „susidraugauti“ su korėjiečių kalba prireikė metų. Palyginus su lietuvių kalba, gramatika nėra itin sudėtinga. Arnoldas džiaugiasi, kad per metus trukusius kursus pavyko pasiekti neblogą kalbos mokėjimo lygį. „Jeigu bestume pirštu į Aziją, korėjiečių kalba yra viena lengviausių išmokti“, – mano jis. Bet štai apie žodyną to paties pasakyti neįmanoma: „Jų žodynas yra be proto platus. Jei per du ar tris mėnesius išmoksti asmenuoti ir konstruoti sakinius, tai likusį laiką skiri žodynui, kad pasiektum tam tikrą lygį.“

Nors nuo studijų Pietų Korėjoje jau prabėgo dveji metai, išmokta kalba nepasimiršo, juo labiau kad kartais ji praverčia darbe. „Galima su klientais pasišnekėti, palikti gerą pirmąjį įspūdį. Ir jiems tikrai būna neįprasta sutikti lietuvį, kuris gali pašnekinti jų gimtąja kalba“, – sako dabar užsienio investicijų plėtros agentūroje dirbantis pašnekovas.

Svečias iš Vakarų pasaulio

Korėjiečiai išsiskiria išvaizda, aprangos stiliumi, o gatvėse važinėja beveik vien korėjietiški „Hyundai“ ir „Kia“ automobiliai. „Labiausiai įstringa tai, kad tokia kelionė ištirpdė žodį „normalu“. Lietuvoje mes turime šiokių tokių nerašytų normų, galime pasakyti, kad, pavyzdžiui, jis normaliai apsirengė arba normaliai atrodo. Tai mūsų socialinis konstruktas su savo šaknimis. O Korėjoje tos šaknys ir socialiniai konstruktai yra visai kiti. Tai, kas tau yra normalu, jam yra įstabu, nuostabu, neįprasta, sukelia tokią reakciją, kokios negalėjai numatyti, – kultūrų skirtumus vardija lietuvis. – Korėja mane išmokė tikėtis visko iš bet kurios situacijos, į viską žvelgti platesniu kampu.“

Tiesa, tolimoje šalyje vaikinui teko sutikti ir lietuvaičių. Nors jų negausu – iki keliasdešimties žmonių, ten gyvenančių bent pusmetį, ir keliolika Pietų Korėjoje jau įsitvirtinusių lietuvių. Kartu su šia nediduke bendruomene Arnoldas susitikdavo, dalyvaudavo renginiuose, švęsdavo lietuviškas šventes. Kaip, beje, ir kiti trys studentai, su kuriais išvyko studijuoti pagal šią programą.

Apie Lietuvą tenykščiai gyventojai žino labai nedaug, kartais – net klaidingai. „Žemėlapyje mes buvome evangelistai. Kiekvienam žmogui reikėjo papasakoti, kur ta Lietuva, – pasakoja pašnekovas. – Jie žino Vokietiją, tada parodai, kad yra tokia Lenkija, o virš jos – maža Lietuvėlė.“

Studijuodamas Azijoje, Arnoldas prisidėjo prie korėjiečių anglų kalbos įgūdžių lavinimo universitete. Tai buvo viena iš sąlygų stipendijai gauti. Universiteto Tarptautinių studijų centre (angl. Global Educational Center) jis per savaitę po kelias valandas bendraudavo su korėjiečiais studentais. Šių pokalbių metu vietos jaunuoliams atsivėrė galimybė pažinti tokių kraštų, kaip: Lietuva, Amerika, Vokietija, Kinija ir kt. – kultūrą.

Lietuva, pasak pašnekovo, azijiečius sužavėjo: „Edukavome, kad mūsų graži šalis, turime Kuršių neriją, pilių, senamiesčių ir mūsų kraštovaizdis lygus, ne kalnuotas kaip ten. Jiems visa tai buvo gražu, nematyta – tai buvo Europa.“

Beje, ketverius metus Pietų Korėjoje praleidęs lietuvis pabrėžia, kad mes azijiečiams esame absoliuti Vakarų pasaulio dalis. „Tu jautiesi tikrai Vakarų pasaulio atstovas, pasakoji, kaip viskas vyksta Europoje
ir pan.“ – sako jis.

„Daviau šansą Lietuvai“

Dabar jau dvejus metus Vilniuje dirbantis šiaulietis neslepia svarstęs galimybę likti Pietų Korėjoje. Tačiau jį sustabdė mums visiškai neįprasti darbo santykiai.

„Manau, kad tie svarstymai būtų nuėję daug toliau, gal net būčiau bent kuriam laikui pasilikęs, bet iš to, ką šnekėjo aplinkiniai korėjiečiai, susidarė įspūdis apie specifinę darbo kultūrą, – teigia Arnoldas. – Jei Vakarų pasaulyje vyrauja daugmaž horizontali galios distancija – nejaučiama didelė atskirtis tarp vadovų ir pavaldinių, galimas atviras ryšys, tai Korėjoje vadovas yra kilometrais aukščiau už tave, o pavaldiniai, pavyzdžiui, visą savaitę bijo papasakoti vadovui, kas neveikia, kas vyksta blogai ir pan.“

Anot pašnekovo, tik neoficialių pasisėdėjimų metu, dažnai vykstančių ketvirtadienio vakarais, darbuotojai išdrįsta pasakyti vadovams apie kilusias problemas. Dar viena keistenybė – kol vadovas po darbo dienos neišeina iš savo kabineto, tol niekas negali išeiti iš biuro. Ir tai, ko gero, tik ledkalnio viršūnė. „Kai aš klausiau savęs, kokios darbo aplinkos norėčiau, kaip įsivaizduoju savo dienas kompanijoje, šie akcentai nesuteikė net pirminio gero įspūdžio“, – atvirauja Arnoldas.

Nuolatiniai pokalbiai apie ateities planus su mergina ir keletas mėnesių, atliekant praktiką keliose tarptautinėse įmonėse Lietuvoje, jam leido suvokti, kad reikia grįžti į gimtinę. Beje, čia jis buvo laukiamas – „Investuok Lietuvoje“ pakvietė po studijų prisijungti prie kolektyvo.

„Visuomet buvau didelis Lietuvos patriotas, o paskutiniais studijų mėnesiais Pietų Korėjoje viskas sukrito į vietas ir galvojau – kodėl gi ne? Daviau Lietuvai šansą ir kol kas viskas labai patinka“, – džiaugiasi jis.

Su užsieniu susijęs darbo pobūdis buvo vienas prioritetų, pagal kurį rinkosi darbo vietą. „Tai buvo tapę mano gyvenimo dalimi – bendrauti su kitų kultūrų žmonėmis, pažinti juos, todėl galvojau, kad mažame lietuviškame biure man gali būti per ankšta ir imsiu galvoti ne tik apie to biuro keitimą, bet ir apie šalies…“ – sako pašnekovas.