Šiaulietis, atvėręs kelius europietiškai muziejininkystei

Šiauliai

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

11813

Artėja Vilniaus konferencijos – įvykio, atvėrusio duris Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimui, 100-metis. 1917 m. rugsėjo 18–23 d. Vilniuje, dabartinėje J. Basanavičiaus g., Miesto teatre (dabar – Rusų dramos teatras) 222 Lietuvos šviesuoliai suformavo Lietuvos Tarybą, po pusmečio paskelbusią šalies nepriklausomybę. Iš Šiaulių apskrities šiame istoriniame susitikime dalyvavo 10 nusipelniusių žmonių. Vienas jų – kultūros paveldo tradicijų ir profesionaliosios muziejininkystės pradininkas Peliksas Bugailiškis.

Kas lėmė Nepriklausomybės troškimą?

„Nepriklausomybės idėjos gali formuotis tada, kai visuomenėje atsiranda kritinė masė apsišvietusių, inteligentiškų žmonių“, – sako Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė.

XIX a. patriotizmas rėmėsi Lietuvos–Lenkijos valstybės atstatymu. Lietuviai visą XIX a. kovojo už valstybę, bet tada turėta galvoje Abiejų Tautų Respublika. XX a. pr. į Vasario 16-ąją ėjo visai kita karta, turinti kitokį valstybingumo supratimą. Iš kur kilo tos idėjos?

„Kalbant apie P. Bugailiškį, visur pabrėžiama, kad jis buvo labai visuomeniškas, aktyvus, filantropiškų nuostatų žmogus. Tokius bruožus galima kildinti iš šeimos, krikščioniškos moralės, o valstybingumo supratimas vargu ar galėjo ateiti iš valstietiškos prigimties. Gimnaziją jis baigė ne Lietuvoje, o Latvijoje, Liepojoje. Būtent latviškų gimnazijų aplinka tiek P. Bugailiškiui, kuris mokėsi Liepojoje, tiek Antanui Smetonai, kuris mokėsi Mintaujoje, turėjo didžiulę įtaką“, – teigia V. Šiukščienė.

Lietuvoje po 1863 m. sukilimo pralaimėjimo vyko didžiulės represijos: lietuvių kalbos uždraudimas švietimo sistemos suardymas, draugijų uždraudimas. Latviai priešingai – visą tai turėjo, buvo pavyzdžiu, kaip gyventi, kelti tautiškumą, valstybės idėjas, organizuoti Dainų šventes ir jose dainuoti latvių kalba.

„Reikia manyti, kad tiems jauniems žmonėms, tuo metu buvusiems gimnazistais, tai darė poveikį. Galbūt jie ieškojo bendraminčių, būrėsi kartu, tos idėjos brendo net ir pačios Rusijos imperijos įtakoje“, – sako direktoriaus pavaduotoja.

Konferencijai subūrė šviesuolius

Lietuviai, baigę mokslus, dažnai apsistodavo Vilniuje. P. Bugailiškis po teisės studijų 1909 m. atvyko į Šiaulius, buvo advokato S. Lukauskio padėjėju, tačiau Pirmasis pasaulinis karas jį nubloškė į Vilnių. Pasinaudojant karo suirute ir vokiečių karine administracija, sušaukta konferencija. Pirmiausia 1917 m. rugpjūčio mėn. susibūrė organizacinis komitetas ir prasidėjo organizaciniai reikalai.

P. Bugailiškis atsiminimuose rašė, kad jis buvo įpareigotas surasti žmones, tinkančius dalyvauti konferencijoje, to paties darbo teigė ėmęsis ir radviliškietis Antanas Povylius.

Pasak P. Bugailiškio, kandidatų sąrašus sudarydavo Tvarkomoji komisija, kuri juos gaudavo per savo įgaliotinius ar iš vietos žmonių: „Man pačiam teko pasiūlyti iš Šiaulių apskrities šiuos asmenis: radviliškietį kooperatininką Antaną Povylių, šiaulietį ūkininką inteligentą Grinių, buvusį pirmosios valstybės dūmos atstovą, Viekšnių kleboną Jarulaitį, Šiaulių kleboną Kemėšį, pašvintinietį Jezovecką ir Joniškio prekybininką Preikštą, žagarietį Kvedarą, gimnazijos direktorių Klupšą ir mokytoją Gedgaudą.“

Konferencijoje suformuota Taryba, kuriai pavesta kelti Nepriklausomybės idėją. Kitas žingsnis – Steigiamasis Seimas ir valstybės atstatymas etnografinėse ribose.

t-n5478-av-fragm.jpg

Atsisakė A. Voldemaro kvietimo

Po konferencijos 1917 m. P. Bugailiškis Vilniuje liko iki pat 1918 m., dirbo „Lietuvos aido“ redakcijoje. 1918 m. lapkričio mėn., jau gyvendamas Šiauliuose, iš laikinosios Vyriausybės pirmininko Augustino Voldemaro gavo kvietimą dirbti Vyriausybėje, bet atsisakė.

Jis atsiminimuose rašė: „Tuo metu Vilniuje buvau įtrauktas ir į politinį darbą. Kartu su P. Klimu dalyvavau 1917 m. Lietuvių konferencijoje kaip vienas jos sekretorių. Tačiau konferencijoje mano vaidmuo apsiribojo techniniu bei pagalbiniu darbu. Giliai išgyvenau to laikmečio polinius klausimus, susijusius su lietuvių tautos likimu, tačiau daugeliu klausimų aš nesugebėjau susivokti ir dėl to negalėjau tvirtai nusistatyti, be to, aistringų ginčių bei intrigų akivaizdoje aš neturėjau jokio noro įsitraukti į aukštąją politiką, kurios darbui aš save laikiau per jauną, nesubrendusį ir iš viso netikusį. Dėl to 1918 m. vasario mėn. aš grįžau į Šiaulius prie sau artimesnių darbų.“

Nors P. Bugailiškis mokslus buvo baigęs Peterburge, bet per visuomenininkų, su kuriais bendravo, veiklą susipažino su Vakarų Europos elitiniu ir kultūriniu gyvenimu. Politiku P. Bugailiškis netapo, bet visą gyvenimą buvo šalia jos. Jis niekada nebuvo jokios politinės partijos nariu, bet pasižymėjo kairuoliškomis pažiūromis ir kartais yra siejamas su socialdemokratais.

t-n3498-av.jpg

Šiauliams pasisekė

Pasak V. Šiukščienės, Šiauliams labai pasisekė, kad P. Bugailiškis neišvažiavo į Vilnių – galbūt čia jis matė daugiau galimybių veiklai nei sostinėje. Tuo metu jauna valstybė negalėjo skirti tiek pat dėmesio visoms gyvenimo sritims, todėl provincijai ypač reikėjo tokių žmonių kaip P. Bugailiškis. Sutelkus dėmesį į savivaldą, ekonomiką, teisę, infrastruktūrą ir kitas sritis, kultūros paminklų apsauga ir muziejininkystė liko paribyje – tam trūko laiko ir lėšų.

P. Bugailiškis, nebūdamas politiku, sukūrė visuomeninio gyvenimo tradiciją, leidusią toliau vystytis nepriklausomybei. Vis dėlto jis buvo teisininkas, taip užsidirbo duonai, taip pat tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos taikos teisėju, bet kurį laiką buvo labiau žinomas kaip visuomenininkas – kraštotyrininkas ir muziejininkas.

„Per tą dvidešimtmetį jis čia įsteigė ir suorganizavo daugybę draugijų. Kaip teisininkas rašydavo jų nuostatus, įstatus. Tai atlikdavo puikiai ir toje draugijų bei organizacijų veikloje pats vienaip ar kitaip dalyvaudavo“, – pasakoja V. Šiukščienė.

Didžiausias jo viso gyvenimo darbas – Šiaulių kraštotyros draugijos ir „Aušros“ muziejaus įsteigimas. Šiai veiklai atidavė daugiau nei 20 metų.

Prabėgus penkmečiui po karo, kai visų dėmesys buvo nukreiptas į ekonomiką, politiką ir žmonių gerbūvį, P. Bugailiškis suprato, kad be kultūros visa kita neturės prasmės. Nors draugiją įsteigė Šiauliuose, bet buvo kraštotyros ir muziejininkystės pradininku visoje Lietuvoje.

Jis leido Šiaulių metraščius, statistikos metodus pritaikė kultūros procesams, buvo pirmojo kraštotyros reikalams skirto žurnalo „Gimtasai kraštas“ redaktorius, „Skalsos“ kooperatinės valgyklos pirmininkas, Šiaulių žemės ūkio draugijos sekretorius, vartotojų sąjungos „Gamintojas“ valdybos sekretorius, kooperatinės bendrovės „Raidė“ narys, kalinių globos draugijų pirmininkas, nuolat aukodavo socialdemokratijos jaunimo fondui ir t. t.

neg-nr18481.jpg

Atvėrė „Aušros“ muziejaus duris

P. Bugailiškis buvo „Aušros“ muziejaus įsteigimo iniciatorius. Kraštotyros sąjūdis iš Vokietijos per Lenkiją pasiekė ir Lietuvą. Iš pradžių apskrities centruose kūrėsi kraštotyros draugijos, jos kaip tikslą iškeldavo muziejaus įsteigimą. Šiauliuose įvyko atvirkščiai – pirmiausia 1923 m.
P. Bugailiškio iniciatyva buvo įkurtas muziejus.

Pirmasis pastatas, kuriame atsirado muziejus – buvusi vokiečių pirtis, veikusi tuometėje Maišo g. (dabar – Salomėjos Nėries g.). Iki 1927 m. labai didelės veiklos muziejus neišvystė ir tik įkūrus kraštotyros draugiją, jis tapo pačiu žymiausiu provincijos muziejumi.

Pradėta organizuoti etnografines ekspedicijas ir eksponatus rinkti tikslingai, juos aprašinėti, bet pastebėta, kad turimas pastatas nėra tinkamas muziejaus veiklai. Tada nutarta Aušros al., maždaug ten, kur dabar stovi D. Matulaitės skulptūra „Aušra“, statyti naujus muziejaus ir bibliotekos rūmus. Tiesa, pasikeitus valdžiai, planų atsisakyta.

Nuspręsta muziejų įkurti Aušros al. buvusios mokyklos pastate (dabar – muziejaus Edukacijos centras). Ten pristatytos pirmosios ekspozicijos, parodos, paskaitos. Šis muziejus funkcionavo taip, kaip visoje Europoje. Ne veltui: P. Bugailiškis tada keliavo po Europos muziejus, domėjosi jų struktūra, tvarkymu, ekspozicijų rengimu, eksponatų apskaita.

„P. Bugailiškiui labai imponavo švedų muziejai, švedų Skansenas. Jis pradėjo rūpintis vadinamojo Oro muziejaus įsteigimu Šiauliuose. Miesto valdžia buvo suteikusi sklypą, kur dabar yra respublikinė ligoninė. Ten turėjo atsirasti muziejaus pastatas su lauko ekspozicija, buvo paruoštas projektas, bet darbus sustabdė karas. Buvo bandymų pastatyti vieną muziejaus pastatą, bet iki šių dienų to padaryti nepavyko – muziejų vienija devyni skirtingi objektai“, – teigė V. Šiukščienė.

Vėliau vokiečių valdžia liepė išsikraustyti iš pastato, ten norėta įkurti karo ligoninę, todėl P. Bugailiškis visus muziejaus eksponatus išslapstė Šiaulių apylinkėse.

Atminimas šių dienų Šiauliuose

„P. Bugailiškis Šiauliams padarė daug, o miestas dar nėra atidavęs skolos šiam žmogui, – teigia V. Šiukščienė. – Šiaulių miesto kultūros centras „Laiptų galerija“ yra įsikūręs P. Bugailiškio gyvenamajame name. Po karo muziejus neturėjo savo patalpų, todėl tame name buvo suvežti eksponatai iš visos Šiaulių apskrities. Vėliau namas nacionalizuotas, o dabar ten yra P. Bugailiškio sodas, atminimo lenta, mozaikinis portretas. „Laiptų galerija“ gražiai jo atminimą saugo.“

Daugiausia padarė, žinoma, „Aušros“ muziejus: 1994 m. išleido P. Bugailiškio atsiminimus „Gyvenimo vieškeliais“, 1998 m. įsteigė P. Bugailiškio premiją, kuri teikiama už muziejininkystės, kraštotyros darbus, P. Bugailiškio vardo garsinimą, skiria P. Bugailiškiui parodas ir ekspozicijas. Šiuo metu muziejus rengiasi Edukacijos centro rekonstrukcijai. Rekonstruotame pastate P. Bugailiškiui, muziejaus įkūrimo istorijai bus skiriama nemažai vietos. Muziejininkai pasirūpino, kad Šiauliuose atsirastų P. Bugailiškio gatvė.

SRTF logo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt