Šiauliečiai laukia ir šv. Velykų, ir pavasario

Šiauliai

Audronio Rutkausko nuotr.

EtapliusŠaltinis: Etaplius.LT

263744

Artėjančias šv. Velykas vienaip ar kitaip mini dauguma lietuvių: katalikams tai svarbiausia metų šventė, Kristaus prisikėlimo diena, kitiems – laikas pabūti su šeima, pagaliau atėjusio pavasario ir vis dažniau lepinančių saulės spindulių džiaugsmas. Ką šv. Velykos reiškia šiauliečiams? Kaip jie jas mini? Kokios buvo įsimintiniausios? Savo mintimis dalijasi gerai pažįstami mūsų miesto veidai.

Floristė Miglė Plukienė:

– Man pačios įsimintiniausios Velykos turbūt buvo mano vaikystėje, kai ši šventė buvo draudžiama. Visa didelė mūsų šeima švęsdavo ją Bazilionuose, ten gyveno mano senelio sesuo Elytė Zemitienė ir jos vyras Valdas Zemitis. Tėvelio teta buvo be galo gera šeimininkė, tai ant stalo puikuodavosi gal net penki tortai! Mes buvome visiški miesto vaikai, tad Bazilionai mums atrodė tikras kaimas, nes giminės gyveno ūkiškai, turėjo ir vištų, ir kiaulių, ir triušiukų – buvo tikra egzotika. Per Velykas senelio sesers ir mūsų gausios šeimos užsukdavo aplankyti ir bažnyčios klebonas, bet mums, vaikams, labiau rūpėjo laukas ir žaidimai.

Miglė Plukienė. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Atlikėjas, dainų autorius Donatas Blanka:

– Kaip ir dauguma žmonių, Velykas švenčiu šeimoje: turime bendrus pietus, sudaužiame kiaušinukus ir pabūname kartu. Man Velykos yra gal net gražiausia metų šventė, nes jos simbolika labai prie širdies, labai rezonuoja: tai yra atgimimo laikotarpis, kurį išnaudoju tam, kad pajausčiau tą tyrumą, nusimetimą visko, kas nereikalinga, ir atgimimą nauju žmogumi, kuris pasiruošęs pradėti viską iš pradžių. Panašu į Naujuosius Metus, bet čia yra tyriau. Tai jaučiasi ir šeimos būryje, nes per Velykas galime labiau pajausti atnaujintą ryšį su šeimos nariais: kas buvo – pražuvo. Kasmet yra nauja galimybė kažką patobulinti, pakeisti, pajausti bendrystę. Aišku, mes kiekvieną dieną galime jaustis atgimę ir šviesiai žiūrėti į pasaulį, bet ne kiekvieną dieną pavyksta. Velykos yra tas metas, kai tikrai tai galime padaryti.

Kol neturėjome atskirų šeimų, buvo labai smagu kartu dažyti kiaušinius. Tai yra toks meninis užsiėmimas, kuriuo šiaip visus metus neužsiimi. Susikoncentruoji į patį darbą, kiaušinių dažymą, prieš tai dar miške prisirinkdavome žolelių, išvakarėse dažydavome kiaušinukus, tas žolyčių dėliojimas, procesas yra labai sujungiantis. Dabar jau rečiau tai būna, bet kartais dažome kiaušinius su šeima.

Donatas Blanka. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Šiaulių technologijų mokymo centro direktoriaus pavaduotoja plėtrai, laikinoji direktorė Jolita Vengrė:

– Atbundanti gamta ir vis dažniau pasirodanti saulė sugrąžina į vaikystės prisiminimus, kai ruošdavomės šv. Velykoms. Iš mamos puoselėjamo darželio skindavome ką tik išdygusius įvairius lapelius, kiaušinius vyniodavome su įvairiomis kruopomis, šakelėmis. Tradicinis marginimas – verdant kiaušinius su svogūnų lukštais. Na, žinoma, ir daužymo tradicija – kieno gi margutis kiečiausias? Man sekdavosi, o gal tai buvo kokia suaugusiųjų gudrybė.

Jolita Vengrė (Asmeninio archyvo nuotr.)

Grupės „Vairas“ lyderis Rolandas Janušas:

– Niekada negrojame velykinį savaitgalį – tai vienintelis savaitgalis metuose, kai atsisakome koncertuoti. Šiemet taip pat buvome pakviesti groti Didįjį šeštadienį. Velykos – tai šeimos ir namų šventė. Ir taip retai per šventes būname namie.

„Vairas“. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Kompozitorius, grupės „Colours of Bubbles“ narys Paulius Trijonis:

– Tikriausiai, kaip ir daugelis, Velykas švenčiu tradiciškai, tad abi šventines dienas praleidžiu su artimiausiais šeimos nariais. Visi skanaujame mamų paruoštų valgių, tikriname kiaušinių tvirtumą, o atsiradus vaikams – ir ridenimo varžybose tenka sudalyvauti. Trumpai tariant, Velykos man yra jaukaus pasibuvimo su šeima ir tikrojo pavasario laukimo šventė. Tačiau yra viena išimtis – Velykų pusryčiams dažniausiai renkuosi skanauti ne kiaušinius.

Paulius Trijonis. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių bendrijos pirmininkė Laima Kelmelienė:

– Man šv. Velykos yra pavasario, Kristaus prisikėlimo, šeimos šventė, kurią švenčiame kartu su vaikais, vaikaičiais, giminėmis, anksčiau – dar ir su tėvais, uošviais, nes visi gyvenome Šiauliuose. Šeštadienį, prieš šv. Velykas, dalyvaujame Velyknakčio šv. Mišiose, kur pašventinamas vanduo, margučiai, uždegama ugnis ir t. t. Sekmadienį, šv. Velykų rytą, dukros ir sūnaus šeimos renkasi mūsų namuose, dengiamas šventinis pusryčių stalas, dalijamasi margučiu, po to daužomi margučiai, išrenkamas tvirčiausias ir vaišinamės Velykų valgiais: kastiniu, kumpiu, šaltiena ir t. t. Po sočių pusryčių su vaikaičiais einame į sodą ieškoti zuikio „pamestų“ kiaušinių... Dar vienas smagus užsiėmimas visiems – margučių ridenimas. Antrąją Velykų dieną dažnai sulaukiame ir svečių arba vykstame į gamtą pasigrožėti pirmosiomis žibutėmis, pasivaikščioti.

Laima Kelmelienė. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Dizaineris, fotografas Vilmantas Dambrauskas:

– Dažniausiai Velykas švenčiame uošvijoje – sodyboje Pasvalio rajone. Vartant praėjusių metų nuotraukas, kiek liūdnoka – vaikai, rodos, ką tik ridenę margučius, išaugo ir savo gyvenimus kuria svetur. Per Velykas visada uošviai sugalvoja, kuo nustebinti mažuosius. Prieš kelerius metus antrąją Velykų dieną uošvis Zenonas su anūkais gamino inkilus, o po to visi kartu juos kėlėme į medžius. Yra ką prisiminti!

Vilmantas Dambrauskas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Aktorė Jūratė Budriūnaitė-Kamrazer:

– Ruošiamas kelias į Velykas. Kokie mes ateisime, kiek apsišvarinę, kiek gryno tikėjimo atsinešime – viskas mūsų širdyse... Didįjį šeštadienį, Velyknaktį, Šv. Ignaco Lojolos bažnytėlėje tikintieji budi ir laukia prisikeliančio Kristaus. Mus į šią ypatingą laukimo šventę pakvietė bažnyčios rektorius, vienuolis jėzuitas, tėvas Stasys Kazėnas. Buvo taip gera vėlų vakarą būti toje mažoje erdvėje, kur dega žvakės, gieda choras, žmonės pasikeisdami skaito Šventąjį Raštą, viskas taip arti minčių, odos. Dukra Sofija giedojo, vyras Vadimas skaitė Dievo žodį hebrajų kalba. Maži vaikai, kūdikiai, čia pat pamaitinti savo mamų, gulėjo ant patiestų ant žemės pledų.Tikėjau, kad visi kalbame bendrą maldą. Buvome tokia artima sielų bendruomenė. Tai pačios tikriausios Velykos, kai esi pasiruošęs, dvasiškai švarus, nurimęs, turi laiko pajusti meilę tobulam Kūrėjo sutvėrimui – žmogui.

Jūratė Budriūnaitė-Kamrazer. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Šiaulių kultūros centro direktorė Deimantė Bačiulė:

– Velykos – tai viena iš nedaugelio švenčių, kurias pasitinkame su pačiais artimiausiais šeimos nariais. Su krepšeliu margučių, saldėsiais ir kitais gardumynais keliaujame pas tėvus ir senelius, skirdami jiems ilgai laukto dėmesio. Nesame labai religingi, tačiau stengiamės išlaikyti pagrindinius šventės elementus, kiaušinių dažymas yra vienas iš jų. Ypač gražiai pavyksta, kiaušinius verdant svogūnų lukštuose, marginant vašku, sūnus išdykauja, piešdamas flomasteriais ar klijuodamas lipdukus. Žaidžiame tradicinius žaidimus, tokius kaip kiaušinių mušimas ar ridenimas. Velykų stalas niekada nebūna perkrautas, senoliai pasirūpina saikingumu, tačiau visiems visko pakanka. Tai šventė, po kurios kurį laiką nesinori nei pažvelgti į kiaušinius, nei jų valgyti. Šventė ypač miela, kadangi jaučiamas artėjančio pavasario alsavimas.

Deimantė Bačiulė. R. Parafinavičiaus nuotr.

Šiaulių universiteto Botanikos sodo direktorius Martynas Kazlauskas:

– Šv. Velykos – ne tik kiekvieno lietuvio švenčiama šventė, bet ir metas, kai sulaukiame pasiilgtos žalumos, kai gamta prisipildo spalvų ir garsų. Velykinė nuotaika aplanko sodą anksčiau nei kitus, nes gavėnios metu daugumą edukacijų organizuojame šv. Velykų tematika, minimaliai papuošiame kiemelį sprogstančiomis augalų šakelėmis, kurių lieka, genint medelius ir krūmus, arba floristikos darbais, sukuriančiais velykinę nuotaiką. Po šventės, susitikę su kolegomis, stalą puošiame atsineštais margučiais, kurių ornamentai dera su bundančia gyvybe.

Martynas Kazlauskas. A. Rutkausko nuotr.

Buvusi ilgametė „Laiptų galerijos“ direktorė Janina Ališauskienė:

– Būsiu nepopuliari: prisiminimuose labai nedaug šv. Velykų. Pirmasis – aš kokių šešerių, matau verbų šluotelę tėvo rankose ir girdžiu: „Ne aš plaku, verba plak.“ Neprisimenu, ar skaudėjo, ilgai net nesupratau, kas ir kodėl. Tai vis siejau su prisiminimais apie tėvą, kuris žuvo, kai man buvo aštuoneri. Paskui – sovietinis internatas. Apie šv. Velykas ir jų šventimą šeimoje sužinojau savo klasiokės namuose: kiaušinių marginimas, bažnyčia, vaišės, žaidimai...

Šiandien man šv. Velykos – dažniausiai pokalbis, malda vienumoje – padėka artimiesiems, draugams ir pažįstamiems už gerą ir teisingą žodį, už pagalbą ir meilę net tada, kai aš to neverta, atgaila už piktas mintis ir žodžius, kurių nesuturėjau. Žinoma, kaip ir visi, marginu kiaušinius, apkabinu artimuosius ir būtinai pakeliu vyno taurę vakare... vienumoje.

Janina Ališauskienė. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Trenerė Jurga Mikelionienė:

– Velykas sutinkame šeimos rate. Išvakarėse dažome kiaušinius. Mūsų margučiai – dažyti svogūnų lukštais, apdėlioti žolytėmis iš savo gėlyno ir daržo. Kitų būdų nenaudojame – mums taip gražiausia.

Prieš porą metų su vyru įvedėme naują Velykų ryto ritualą: kadangi gyvename netoli Kairių ežero, nuvažiuojame prie jo ir išsimaudome dar šaltame vandenyje. Labai gaivina ir iškart suteikia šventinę nuotaiką! Antroje dienos pusėje dažniausiai sulaukiame svečių, mylimų giminaičių. Linksmai leidžiame laiką: skanaujame namuose gamintų patiekalų, šnekamės, juokaujame ir būtinai dalyvaujame kasmetėse tradicinėse margučių ridenimo varžybose, kurias aš suorganizuoju.

Jurga Mikelionienė. (D. Vaitkienės nuotr.)

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt