Šiauliečiai ieškojo savo skaitymo stiliaus

Šiauliai

„Nie­ka­da ne­mė­gau is­to­ri­nių ro­ma­nų, ne­tgi is­to­ri­jos, nes ji at­ro­dė esan­ti nuo­bo­dus moks­las“, – pri­pa­žįs­ta ra­šy­to­ja Da­lia Sta­pon­ku­tė. Ta­čiau šį­kart is­to­ri­nės as­me­ny­bės ją įtrau­kė ir „ne­be­pa­lei­do“. Kot­ry­nos Kor­na­ro pa­veiks­las tie­siog „per­se­kio­jo“. (Ie­vos Friš­man­tės nuo­tr.)

Asta ŠukienėŠaltinis: Etaplius.LT

330079

Praėjusį šeštadienį Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vyko 9-oji knygų mugė. Šių metų mugės tema – „Atrask savo skaitymo stilių“. Lankytojų laukė susitikimai su rašytojais, knygų pristatymai, leidyklos ir jų naujausios knygos, spektaklis ir edukaciniai užsiėmimai mažiesiems svečiams.

Dalia Staponkutė nuo eseistikos perėjo prie istorinio romano

Prozininkė ir vertėja Dalia Staponkutė, buvusi šiaulietė, jau ne vieną dešimtmetį gyvena Kipre. Jos veikla mišri: ne tik rašo, verčia iš graikų ar anglų kalbų, bet ir dirba dėstytoja, rengia mokslinius straipsnius. Kaip sako pati Dalia, „ji nėra skaitlinga rašytoja, maždaug kas septynerius metus gimsta jos knygos“. Išleidusi keletą apdovanojimų pelniusių esė knygų „Lietumi prieš saulę“ ir „Iš dviejų renkuosi trečią“ rašytoja parašė paralelinių istorijų romaną „Vivat Regina!“. Jis ir buvo pristatytas Šiaulių knygų mugėje.

Kalbėdama apie tai, kodėl naujai knygai pasirinko kitą žanrą, D. Staponkutė paaiškino, kad vis dėlto niekur nepabėgo nuo esė žanro. „Parašiau paralelinių istorijų romaną, įkvėpta graikų filosofo Plutarcho, kuris rašė paralelines biografijas. O esė žanras tiesiog modifikavosi, įgavo kitą formą. Norėjosi, kaip ir daugeliui gyvenime, pabandyti kažką naujo, praplėsti savo galimybių ribas.“

Kotryna Kornaro artima Barborai Radvilaitei

Romano pavadinimas „Vivat Regina!“ reiškia sveikinimo šūkį, jau nuo seniausių laikų naudojamą, išrinkus naują karalienę. Naujajame romane D. Staponkutė sugretina dviejų svarbių istorinių moterų – Kipro, Jeruzalės ir Armėnijos karalienės Kotrynos Kornaro bei Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės Barboros Radvilaitės gyvenimus. Plačiai vaizduojama bei lyginama Europos ir Lietuvos tuometė panorama, atskleidžiama, kaip Lietuva pamažu ėjo iš pagonybės į Vakarų Europą. Abi moterys gyveno brėkštančio Renesanso epochoje, XV–XVI a.
Moterų istorijas suvienija mokytojas graikas Chrizostomas, kuris yra susijęs tiek su Kipro, tiek su Krokuvos ir Vilniaus dvarais.

„Niekada nemėgau istorinių romanų, netgi istorijos, nes ji atrodė esanti nuobodus mokslas“, – pripažįsta rašytoja. Tačiau šįkart istorinės asmenybės ją įtraukė ir „nebepaleido“. Kotrynos Kornaro paveikslas Dalią Staponkutę, gyvenančią Kipre, tiesiog „persekiojo“. Tad ji sumanė susieti ją su sau artima aplinka, sava „heroje“ – Barbora Radvilaite.

Autorei atrodo, kad šios moterys traukia viena kitą, nors jų likimai ir nesusikerta. Rašydama knygą, ji neišvengiamai konsultavosi su istorikais, kad „nenuklystų į kuriozinius atvejus“. Knygoje veikia istorinės asmenybės, minimi tam tikri istorijos faktai, tačiau visa kita yra autorės kūryba. „Aš pati sugalvojau sąsajas tarp Kotrynos ir Barboros, nes iš tikrųjų jų niekas nesiejo. Tas mano rašymas buvo kaip mezginys, įpinant kokią įdomesnę detalę kaip karoliuką. Sunkiausia rašant buvo dirbti su stiliumi. Norėjau, kad knyga skambėtų kaip daina“, – dalijosi rašytoja.

Barboros Radvilaitės istoriografija nėra gausi

D. Staponkutės teigimu, lietuviai yra linkę romantizuoti istorinę asmenybę – Barborą Radvilaitę, „yra užkėlę ją ant pjedestalo“. O iš tikrųjų nėra gausios istoriografijos apie ją, stinga istorinių faktų.

Rašytoja pripažįsta, kad teko ilgai dirbti bibliotekoje, perskaityti šūsnis dokumentų, susipažinti su faktine medžiaga. Autorė ieškojo informacijos anglų ir graikų kalbomis apie šią karalienę, bet jos nedaug terado. Turbūt daugiau rašytoja būtų radusi lenkų kalba parašytuose šaltiniuose, bet „nėra stipri skaityti lenkiškai“. „Tad teko pasikliauti savo vaizduote“, – juokauja Dalia.

Iki šiol net nėra nustatyta tiksli Barboros gimimo data. Ar tai buvo 1520 m., ar 1521 m., o gal 1522 m.? Gruodžio 6 ar balandžio 6 d.? Rašytoja kažkur rado balandžio šeštosios kaip Barboros gimimo dienos datą ir ją pateikė romane. „Niekada netikėkite rašytojais“, – šmaikštavo D. Staponkutė.

Ikvėpė studija apie tarpukario nusikaltimus

Istorikas, politikos apžvalgininkas ir publicistas Bernardas Gailius šiauliečiams pristatė naujausią savo knygą „Agentė: šnipų romanas“. Iš anksčiau jo parašytų knygų: „Partizanai tada ir šiandien“, „Nusikaltimai prie Smetonos“, „Džeimsas Bondas. Mitas ir politika“ didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukė ir Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrine premija buvo apdovanotas debiutinis trileris „Kraujo kvapas“.

Bernardas teigia, kad išmoko svarbią pamoką, kuri pasitarnavo, rašant naujausią trilerį: „Norint sukurti gyvus personažus, kurie įtikintų skaitytoją, reikia atsiminti, kad žmogus nėra nuoseklus: jis gali sakyti ar planuoti vienaip, o pasielgti visiškai kitaip. Kai kuri istoriją, yra pagunda viską sudėlioti nuosekliai, tačiau turi būti nenuoseklumo“.

Sukurti romaną „Agentė: šnipų romanas“ autorių įkvėpė studija apie tarpukario nusikaltimus. Knyga nukelia į 1938 m. romantizmo aureole apsigaubusį ir „mažuoju Paryžiumi“ vadintą Kauną. Čia vyksta opozicinis judėjimas prieš Antano Smetonos vyriausybę. Voldemarininkai, valstiečiai liaudininkai bei krikščionys demokratai yra sutarę kartu veikti ir priversti tautininkų prezidentą dalintis turima valdžia. Veiksmo centre atsiduria komunistų partijos pogrindininkė Angelė Treigytė, kuri nusprendžia pasitraukti ir pradėti naują gyvenimą Amerikoje. Taip ir prasideda nenuspėjamų įvykių virtinė.

Trileris skirtas maloniam skaitymui iki išnaktų

Trilerio įžangoje B. Gailius remiasi žymaus šnipų psichologo mintimi, kad 95 proc. šnipų yra vyrai. Pasak trilerio autoriaus, tai tik dar kartą įrodo vyrų polinkį į nusikalstamumą.

„Būtent dėl šios minties nusprendžiau rašyti apie tuos likusius kelis procentus, todėl pasirinkau vaizduoti moterį – valstybės saugumo agentę, šnipę“, – paaiškino jis.

Rašytojui buvo įdomu atskleisti sau pačiam ir kitiems, kaip tokia moterimi tampama, dėl kokių gyvenimo aplinkybių tai nutinka. Istoriniai faktai byloja, kad „nedraugiškos tarnybos“ tikrai visada taikosi į moteris, kurios yra labiau pažeidžiamos dėl savo vienišumo.

Į agentės Angelės asmenį istorikas „sudėjo“ daugelio panašių šnipų ir agentų paveikslus, pasitelkdamas savo išmonę. „Tikrovė mane įkvėpė, todėl tikrai pritariu senovės graikų filosofui Aristoteliui, pasakiusiam, kad „kūryba imituoja tikrovę“, – sakė B. Gailius, su šypsena užsimindamas, kad jo trileris turėjo ir kitą pavadinimą „Agentė Zylė“. „Tačiau dukrai pasakius, kad tai skamba, kaip knyga vaikams apie gyvūnus, supratau, kad reikia rimtesnio pavadinimo“, – šypsojosi rašytojas.

Anot „Agentė: šnipų romanas“ autoriaus, jam labiausiai norėjosi sukurti įdomų, intriguojantį pasakojimą. Buvo siekiama iškelti klausimus, „užvesti“ skaitytoją, kad šios knygos jis nesustotų skaityti kad ir per naktį.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt