Šiauliai tur tą pačę biedą, kaip i visa Lietuva tur!

Parašę kelis tekstus, mes su Andrienu pastebiejom, ka nier šeulieče, katras būtų abejings a nemilietų sava miesta. Kur jis bebūtų, a Airijoj, a Vilniuj, a Ispanijuoj, a Maskvuoj – jis visvien šarin, ded širdikes a laiką. Išvada labai paprasta, visi yra laimingi, ka gyvena arba tebegyven šitam mieste. I gyvena če, kol buva laimingi.

Bet mum su Andrienu vistiek yra neramu. Mes bandom surast priežastis, kas visgi yra negerai če. Negerai yra tas, ka iš mana visuos laiduos, tik 5 klasiuokaj gyven če. Visi kiti išvažiava bet kur.

Andriens turieje daug daugiau klasiuokų, nes ans nuo mažens buva maištings i ėje prieš sistemą. Visas ugdyma įstaigas, įskaitant i Valieras, norieje atsikratyt jo nepažangaus puožiūre į muokslą. Bet ir iš jo, kiek ans atsimen sava klasiuokų, o ypač klasiuokių, retai kada koks pasiruoda Pegase. Vadinas išvada tapati – visi išvažiavę.

O kai sužinuojom, ka Ruokis palika petinį… Paskutinis karys, katras kovoje už tūsą i linksmumą, katras pilkam petinem rasdava spalvas, katras pasijiemes gitarą pakeldava visų rankas į dangų… I toke dalyka, ka jis gal būt ne Šeuliuose, nieks net įsivaizduot negalieje. Nes jo pilni Šeuliai buva. Kur pasisukdavai, ten jo piedsakus rasdavai. Arba jo atomų.

Aš atvirai pasakysiu, toke Andriena rimta, kaip tą dieną, niekada nemačeu. Gezas išėje į balkona 12 aukšče. Prisidege necigaretę, nužvelge visa miesta panoramą i tare: „Tai yra ženklas, ka Šeuliai pasieke ribą. Ribą, ties kuria tik du pasirinkimai: arba stuot į kuovą i susigražint kas prarasta, arba tapt Ukmerge į eksportuot kebabų pardaviejas į Vilnių. Tai yra dugnas i tik nuo jo mes galim atsispirt. Daba, nes veliau jau bus per vielu“.

Kents niekada tiek daug žuodžių iš vieną kartą nebuva nauduojies i aš iškart supratau situacijes rimtumą i išvadas liūdnumą. Ta išvada yra pati didžeuse neteisybe, kokia gal egzistuot mieste. Jauni, ambicingi, stiprūs i išradingi žmuones išvažiuoj iš miesta. O če liek labai maža jų dalis, o didžioji dalis – suvargeliai, be fantazijas i ambicijų. Tokie nieka daug negalvuodami, išsirenk sava valdže toke pat, kaip i jie. Nu ir šeip, papraščeusei niera iš ko rinktis.

I gaunas, ka mūsų miestą, belenkiek laika, valda visokie senei, katrie nieka išvis nesuprant ape gerą nuotaiką a kitus smagius dalykus. Senis – tai yra dvases būsena, kai tu nieka nebenuori, nieka nebesieki, jauties viską žinantis i išmanantis, numire tava ambicijes i troškimai. I tu pats tik lauki, kol numirsi. Patuogiai, ramei, tarp gražių užuolaidų i gerdams arbatą iš gelieta serviza. O jei neturi serviza, bandai susikombinuot, ka galietum gražei pasent tarp gražių daiktų.

Nu pažiekit realei. Nuvarau pas diedį Stepą šeštadienį ant šašlika. Kol teta Nijole pjausta saluotas, tas vedas mane paruodit kas nauja. Nu aš visad einu, nes matau, ka jam yra svarbu. Nuvarom pažiet, kaip pasidare remontą voniuoj. Ruoda plyteles, i net atsimen kiek mokieje, papasakuoj kur pirka i keno gamybas. Nu aš žiūriu į jas i galvuoju: „Nu diedi Stepai, a tau viskas gerai?“. Nu bet nieka nesakau, laukiu gal pramuš.

Tada varom pažiet į kiemą. Ten stuov nauja šustra žolepjove i gudri laistyma sistema, katrą priruode kaimyns. O kaimyns ją pamate, kai dirba pas norvegus prie statybas a landšafta. Nu žiūrim, junginiej, užvediniej, peilei aštrūs, vanduo liejas. Man jau daros juo biški kaip i gaila.

Tada nuvarom į garažą. Galvuoju nu bus gal tačkę kokią palupęs gerą. Ruoda man ans sava sasratą TDI į pasakoj, kaip gudriai nupirka. Nu bet vistiek galinius guolius rejkieje keist. Žvengiu, nu gers galvuoju spydreiseris. Jaučias ka tostesterons per ausis veržias, gryns eržils.

Bandau nusukt kalbą ape meškeres. Ruoda valus, blizges, naują ritę. Šnekam apie žuvis. Būn nulek pamietyt, bet pasigirt negal, nes tik du kartus da buva.

Aš nežinau nei viena Andriena daikta kainas. Aš išvis nežinau, kiek jis daiktų tur ir kokie tapetai pas jį. Bet aš žinau labai daug istuorijų, įspūdžių i nuotykių, kur mum buva smagu kartu arba atskirai. I mes dažniau žvejuot varom, nei rites keičem.

Tada Steps saka ateik žiek ką če lentynikej turiu i ištrauk samaguoniuką. Saka davai išaunam, kol Nijolike nemata, o tai burb pastuoviej. Nu gerai sakau, išaunam – po vieną, po antrą. Bet po trečę nebešaunam. Saka „senike užuos, barsis, nuor ka rytuoj į Nuorfą nuvežčiau“. Buobas i tuos bija.

Siedim po to prie šašlykines, jau tetule nebepikta. Pati likeriuka patraukus, pasakuoj kaip pūskes muokuos Vilniuj. Pašnek viel apie interjerą i landšaftą kūrimą. Kiek problemų iškyl susišnekiet del sprendimų su diedžiu, nes tas jau tyng ką bedaryt. Mes su diedžiu irgi jau pralinksmieje, karpom šašlykiuką.

Galvuoju tie jau linksmi, nebesibar. Reik paklausiniet, kas anksčeu buva gera į kokie linksmi jie buva. Nu tai kai pradieje pasakot, kaip kaimyna Broniaus langus dauže, kaip Žaliūkiuose uobelis naktį purte, kaip prie trečiuos su ruseliais ritos. Turieje į motuociklą. Tetule pasakoje kuoks buva gers i mandras pacans, kai ją užkalbina.

Buva i romantiks išradings, pagruobdava ją nuo močiutes į veždavos prie Šeuliofkes į načiofkę. Ten būdava visa jo chebra su panuom, gruodava gitarą, degdava laužas į visiem būdava smagu. Pliki maudydavos i darydava visokes kitas normales nesamones. Klausaus i netikiu.

Einu aš paskui namuo, jau gerai po dvylikas – tiek jie man prišnekieje. Nu i nuori nenuori, galvą praded draskyt akivaizdžes išvadas. Žmuogus, kol jauns, jis tur ambicijas, tikslus, nuorus i siekius. Gerai, jei jam pavykst juos kuo ilgiau išlaikyt i būn jis jauns da ilgai. Bet būn ka nepavykst. Prasided buitines problemas: reikalai, čerpes, žolynai, passatai, dyzelis, pikta buoba, vaikai prie kompą, da reik fiskarą per akciję nusipirkt.

Nu i gaunas, ka panašūs senei, be jokių nepamatuotų svajuonių, praded valdyt miestą. Patys nieką nenuor, tik – ramybes. I dusin jie jaunus žmuones, katrie atein pilni entuzijazma. I saka jiem „Nieka, sūneli, tu če nepakeisi, če toke sistema. Eik gereu patikrink a pagal numerius surūšiuoti nutarimai“.

Pasiedž ramei iki puse penkių, išjung kompą i puškuoj iki sava tojotas. Vuos įtelp kol įlip į važiuoj namuo, pažiet a trinkelių atveže i a gerai jam bortukus meistrai sudieje.

I gal juos suprast, jie užauga turiedami visai kitas problemas. Jie auga, kai nieka nebuva. Per Rugsieje pirmą visa klase susirinkdava su vienuodas išmieras į vienos spalvuos sandalais – raudonuos. Nes tink i mergikei, i bachuriukui. O jei koks ateidava su mielynais, tai visi seiles varvindava i galvuodava, ka tievs jau tapa vyr. meistru ceche arba mama univermaga vedieja.

I žaislų nieka gera neturieje. Pats geriausias žaislas – pagalys: i kards, i motocikla vairs, i beisbolą gali žaist, i apsimest ka če tava žiūrons, i net pašaudyt į draugus. O jei turiedavai koke riedlente, tai buvai kiema lyderis i visi nuorieje su tavim draugaut. O mes tokių dalykų net nežinom. Neturi riedlentes – imk mana, o aš pažiesiu, kaip tu kraičioji i pažvengsiu. Nes man bus linksma i visai negaila. O jei esi lochs, nepadies i riedlente.

Vien jau ta korupcija jų koke yra kvaila. Tai žlibais apsimet, tai plytų pro šuona pavara, tai kokį katilą susiorganizuoj lievai. Nu kokiam jaunam žmuogui kiltų nuors sukt galva, kaip atimt iš sergančes bobutes tabletę, ka galietum dujų baliona už dyką pasijungt? Nu sakys „negi aš toks lops a ką?“.

Andriens saka, ka toke valdže ir yra didžeuse mūsų bieda. Jis net pavadina, ka tai yra absurds. Kaip gal tokie žmuones ką nuors įdomaus padaryt?

Tode mes nuorim ką Jum pasakyt. Bus rinkimai, yra da laika. Pradiekit žiet į jaunus žmuones, kas ką šnek į ką nusišnek. Ištikra koks skirtums kiek jie nusišnek, tame išvis esmies niera. Jei mes nuorim mieste puokyčių, didelių dalykų, mes turim patalpint į tarybą kuo daugiau jaunų žmuonių.

Tegul i atruoda, ka jų ambicijas nepamatuotas, ka svajuones nereales. Bet jie jas tur. I jie nuor patys gerai jaustis sava mieste, nes jie da ilgai ruošias jame gyvent. I nuor linksmai če gyvent. Nuor turiet judese centre, o ne ka visokes senes per langą riektų „leiskit man mieguot!“ arba „aš nieka per jūsų muziką iš telika negirdžiu“. Negirdi i nereik, vistiek tas teliks šūdus ruoda!

I jauni niera slunkei, jie yra užsispyrę karštakuošei. Šeuliečių charakteris nuo pat pradžių tuoks, jie kovuotojais užaugę. Jie bet kokeis būdais bandys įruodyt, ka jų tos dideles svajuones yra įmanomas. Į duokim jiems tą vielevą į rankas. Jei įvykdys pusę sava svajuonių, tai bus vistiek daugiau nuveikę, nei tie senei be svajuonių.

Pažiekit pavyzdžeis. Va tuoks Marčius kai pavare. Suorganizava gezas iš pradžių kaše lentas visam mieste. Pajuta pasitikiejima sava jieguom. O daba išvis, pyst i „Kanes“ areną įrenge. Didelis dalyks iš didelių ambicijų.

„Šiaulių letenėlės“ mergos irgi kuokį užsispyrimą paruode! Juos sugebieja visas problemas išsispręst, susirinkt pinigų, įsikurt. I daba rūpinas vien gyvūniukais. I pasirinka Jos sunkesnį i gražesnį kelia, nei kad senei su sava teises aktais, nutarimais i negyvais šuniukais Gruzdžiuose.

Arba Irma iš FoxSpota. Pažiekit, ji pati apakus. Vaikšta išsišiepus į nesuprant, kaip jai pavyką tokį smagų dalyką padaryt. Visi pas ją atieje ten laimingi i ji pati laiminga. Į nereik jai nei bortukų, nei trinkelių. Tink i žolyniuks.

O Edma išvis gezas yra su nurautu stuogu. Pas jį tiek energijas, potenciala į drąsuos, ka jį tik reik pastatyt į trasą i duot startą. Jei senei žinuotu, kaip jis raše sava baigima darbą, jie nespietų validuolių gert. Akys vartytuos, spaudims sukiltų. Edmai reik maike padaryt „Arba miegi, arba judi“.

I merui Artūrui už tai didelis respekts, ka tam gezui duod į viską iš arti pažiet. I respekts už tai, ka daug jaunų žmuonių įtrauke į reikalus. Ne su visais susišnekieje, bet akivaizdžei jaunima padaugieje. I netrukda jaunimui daryt kažką. I dara jaunims daug ką, tas jaučias.

O ką seniukai? Rekonstrava bulvara, pridieje suoliukų į pajunge fontanus. Grynai sau pramogą pasidare. Ein susikibę palengva, ka išvarža neišsiveržtų. Dakrypuoj iki suoliuka, prisied į žiūr i tekantį vandenuką. Galvytes pakreipę ryma ramei sau įsitaisę.

Pro šalį su riedlentem, kalnų dviračeis a vien su kedais laksta jaunims. Tie net nespej pastebiet. Jaunimui numete vieną fanerinę diežę prie Buratina i suvirina vaimzdį. Į tai tik, kai kažkas papraše. Saka „tik atsargei, skeiterei, neužsigaukit. Bo senatvej visas traumas save primen“. Senatvej mes jaunyste nuoriesim prisimint. O nuo skausmą gersim tas pačes tabletes, kaip i jūs daba geriat!

Į daba viel, kenčiukai pristatiniej skveriuką. Saka atiduosim jaunimui. Prisodinsim krūmų i pastatysim suoliukų. Bet šį kartą ne bet kokių, o ka da i paguliet galietų. P-A-G-U-L-I-E-T, kai vads saka.

Pranešeu aš Andrienui apie tai. Tam gezui viel sistema užlūža nuo logikas tvirtuma. Pradieje traukuliuotis petys viens, pašuoka nuo sofas biegt i tris kartus trenkes šale durų. Pagulieje, atsikiele, prisieda atgal ant sofas į žiūr į vieną tokį tašką parkete.

Yra daug pavyzdžių, didesnių į mažesnių, kai jaunims normaliai pavara. I visur buva ambicingi, svajuojantys i jauni žmuones. I tegul jie dara linksmą sava miestą, nes kai če bus linksma į smagu jauniem žmuoniem, tada i seniem bus smageu. Nes kai jauns nuories varyt patūsint, seniukam sava anūkus paniurkyt paliks. Nes anūkai bus če, o ne kokem Dubline a Londone.

I tada grįš visi draugai namuo i visas klasiuokes parvažiuos. Nu, kad i ne visi, bent dalis. I tai jau bus smageu klasiuokam susirinkt.

O visi kiti mum sakys, ka če yra linksmeuses miests. Šviečentis saules miests, katras vadinasi Šiauliai!