„Šiauliai gyvai '22“ performansas – apie nerimą

Šiauliai

Iš dešinės – Lora Kmieliauskaitė, Dominykas Digimas, Nidas Kaniušas, Roberto Becerra (E. Tamošiūno nuotrauka)

Kvadratas. Meno teritorijaŠaltinis: Etaplius.LT

238416

Birželį vykstantis jaunimo muzikos festivalis „Šiauliai gyvai ‘22” pristato net tris muzikinius performansus. Birželio 3 d. performansų programa debiutavo su muzikos ir medijų pasirodymu „This Order Goes Wrong“. Tai jaunosios kartos kompozitoriaus Dominyko Digimo sukurta kompozicija, kurią atlieka smuikininkė Lora Kmieliauskaitė. Kalbėjomės su Dominyku ir Lora prieš pat jų pasirodymą.

– Performanso pagrindinė tema, leitmotyvas ir atspirties taškas eksperimentui su muzika ir skaitmeninėmis technologijomis yra nerimas. Kas slepiasi po pavadinimu?
Dominykas:
– Pavadinimas turi dvi prasmes: „Šita tvarka eina blogai“ („This order goes wrong“) arba „disorder“ (liet. „sutrikimas“). Čia viskas apie mūsų kasdienį būvį, kurį nerimas ir jį iššaukiančios situacijos išbalansuoja. Tai atsispindi performanse: kiekviena jo dalis – muzikinė, vaizdas ir judesys – viskas palaipsniui „goes wrong“.
– Kodėl pasirinkote anglų kalbą?
Lora:
– Kai pradėjome daryti šį darbą, žinojome, kad naudosime dokumentinę medžiagą. Jau buvo surastos įvairių tautybių žmonių, išgyvenusių nerimą ir panikos atakas, dokumentinės medžiagos bazės. Norėjosi, kad darbas keliautų po pasaulį, kalbėtų visiems.
Dominykas:
– Mes kalbame, kad ši problema nėra vien tik laikmečio. Naudojami tekstai, kurių koliažą padarė dramaturgas Rimantas Ribačiauskas. Senekos ir Cicerono tekstai maišomi su šių laikų žmonių pasakojimais apie jų nerimo ir panikos atakų patirtį. Prisimenu, pavadinimas atsirado važiuojant troleibusu. Tas žodžių žaismas „this order“ ir „disorder“ taip prilipo. Būna kartais, kad pavadinimai atsiranda jau vėliau, kai susiformuoja kūrinys. Čia buvo nuo pradžių ir davė toną.
Lora:
– Prisimenu tą momentą, kai tik pradėjome kalbėti apie idėją, Dominykas atėjo kažkurią dieną ir sako: „This Order Goes Wrong“ bus pavadinimas.

This order goes wrong. Fot. E. Tamošiūnas

– Kas paskatino, įkvėpė kurti performansą nerimo tema?
Dominykas:
– Iš pradžių Lora pasiūlė parašyti kūrinį smuikui ir naudoti kūną kaip svarbų performanso dalyvį. Mąsčiau, koks judesys ir koks reiškinys galėtų žaisti su garsu, iššaukti jo pasikeitimus. Mąsčiau ir apie patį atlikėją. Atsirado nervinių tikų idėja: turint nervinius tikus, gali ranka sujudėti, kaklas sudrebėti – tai gali įdomiai paveikti garsą. Vėliau šią temą plėtojome: kodėl atsiranda tikai? Kas juos nulemia? Taip po truputį priėjome nerimą. Po to išsišnekėjome, kad kažkokia forma, silpniau ar stipriau, kiekvienas esame tai patyrę, išskyrus mūsų vaizdo režisierių, kuris yra labai laimingas žmogus [juokiasi].
– Performansas paremtas žmonių, patyrusių nerimą, patirtimis ir Cicerono bei Senekos tekstais. Kaip šių dienų žmonių patirtys susijungia su senaisiais tekstais?
Dominykas:
– Tai buvo mūsų dramaturgo idėja. Tiesiog anksčiau žmonės nevadino to nerimu, nebuvo šio pavadinimo iki beveik pat XX a., iki psichologijos, kaip mokslo, atsiradimo. Žmonės visokiais vardais tai vadino – melancholija arba...
Lora:
– Apsėdęs velnias...
Dominykas:
– Buvo visokiausių įvardijimų ir gydymo būdų. Ciceronas ir Seneka irgi kalba apie tuos pojūčius. Nenorime performansu gąsdinti, kad yra tokia problema ir mes su ja susiduriame, bet norime parodyti, kad ji visą laiką buvo ir su ja galima gyventi, ją priimti.

This order goes wrong. Fot. E. Tamošiūnas

– Pasirodyme eksperimentuojate su gyvu garsu, elektronine muzika, vizualinėmis priemonėmis ir tekstu. Kaip sekėsi perteikti nerimo temą?
Dominykas:
– Visą performansą vadiname nerimo meditacija – išdidinta panikos ataka, išplėsta laike. Jis yra lyg forma stebėti panikos ataką iš šono. Kai pažįstame ir atpažįstame problemą, ją matome, mums lengviau su ja susigyventi, susitvarkyti ir ją suprasti. Taip ir medijos veikia: Lora yra scenoje, bet ji padalyta į daug skirtingų pusių. Tekstai padalyti: gyvas balsas, balsas ekrane, balsas garso įraše. Ši idėja atsirado, tiriant patį nerimo priepuolį ir atrandant reiškinį, kad panikos atakos metu dėmesys būna išskaidytas ir yra labai sunku susikaupti – sutelkti dėmesį į save, į tai, kas vyksta. Labai dažnai bandoma atrasti kažkokių dirgiklių, kurie tarsi nukreiptų dėmesį. Lygiai taip pat per visas šias medijas yra išskaidomas dėmesys, ypač antroje dalyje. Trečioje dalyje Lora pati tampa tarsi medija: savo kūnu aktyvuodama sensorius, vaizdą ir garsą, tarsi tampa viso to dalimi. Trečia dalis – tai savinekontrolės parodymas. Medijų veikimo principas atsispiria nuo pačios panikos atakos ir kaip ji mus veikia.

Kompozitorius Dominykas Digimas. Fot. E. Tamošiūnas

– Pristatykite savo kūrybinę komandą.
Lora:
– Labai puiki komanda. Mes su Dominyku pažįstami nuo mokyklos – mokėmės toje pačioje Čiurlionio menų mokykloje.
Dominykas:
– Aš Loros brolio klasiokas.
Lora:
– Taip, nedidelė bendruomenė muzikantų: ten visi arba broliai, arba draugai. Aš Domo veiklą visą laiką sekiau. Tai nebuvo pirmas mūsų projektas. Pati pradžia atrodo tokia naivi ir vaikiška. Man egzaminui reikėjo šiuolaikinio kūrinio smuikui. Nebuvau patenkina jokiu lietuvišku kūriniu, nenorėjau nė vieno iš jų atlikti. Norėjau kažko, kur dalyvaučiau nuo pat pradžių ir kad kompozitorius paimtų ir pajudintų mano kitas performatyvumo raiškas: kalbą ir kūną. Nuėjau pas Domą ir sakau: „Darom ką nors.“ Taip ir prasidėjo viskas. Pirmiausia mes džiaugėmės ir kūrėme dviese. Vėliau patekome į Menų spaustuvės „Atviros erdvės“ programą: laimėjome konkursą ir jie mus pradėjo globoti – suteikė kažkokį finansavimą, rūpestį. Visa komanda atsirado idėjai tik prasidėjus. Domas iškart pakvietė Kristijoną Dirsę (vaizdo režisierių – aut. past.) dirbti kartu. Kristijonas tuo metu dirbo Paryžiuje ar Briuselyje, todėl yra daug vaizdų ne iš Lietuvos, garsas lietuviškas. Tada labai gražiai dramaturgas Rimantas Ribačiauskas prisijungė. Susirinko ta komanda, kuria labai tikėjome. Nebuvo taip, kad „yra didelis finansavimas – ateikite“. Buvo gera idėja.

This order goes wrong. Fot. E. Tamošiūnas

– Taigi, visas performansas gimė iš naujo kūrinio poreikio Lorai...
Lora:
– Taip, ir nerimo tema atėjo natūraliai, tai buvo bendra ašis, aplink kurią visi sukomės.
Dominykas:
– Eigoje sugalvojome, kad reikia įtraukti sensorius. Tuo metu bendravau ir akademijoje dirbau kartu su Mariumi Čiviliu, kuris yra ir kompozitorius, ir programuotojas. Jis prisijungė ir sukūrė specialią programėlę, kurią naudojame ir kuri yra skirta judesiais aktyvuoti vaizdo, garso semplus. Kostiumas sukurtas Mortos Nakaitės. Kornelijus Jaroševičius įprojektavo visus vaizdus. Mūsų daug buvo.
Lora:
– Mūsų grupė – kokie penki–šeši žmonės. Dabar, kai važinėjame ir pristatome, mes su Dominyku visą laiką mašinoje sėdime, bet komanda, kuri padeda, keičiasi – ji mobili. Šiandien su mumis yra Nidas Kaniušas ir Roberto Becerra.
Dominykas:
– Dar buvo kalbos ir judesio konsultantai.
Lora:
– Buvo daug rankų.

This order goes wrong. Fot. E. Tamošiūnas

– Jūsų kūrinys pristatytas didžiausiame klasikinės ir šiuolaikinės muzikos profesionalus jungiančiame susibūrime „Classical:NEXT“, kuris šiemet vyko Vokietijoje, Hanoverio mieste.
Dominykas:
– Mes jį pristatėme pasakojimu. Ta konferencija-mugė yra skirta atlikėjams, kompozitoriams, leidėjams, festivalių organizatoriams susiburti į vieną vietą, sužinoti vienam apie kitą, pasidalyti idėjomis, užmegzti naujų ryšių ir atrasti naujų perspektyvų.
Lora:
– Pildėme paraišką konkursui ir performansą pasirinko vieną iš 14-os progresyviausių performansų, scenos kūrinių, kurie būtų įdomūs tarptautinei auditorijai. Su šiuo pasirodymu esame nemažai pakeliavę Lietuvoje, buvome Vokietijoje, Austrijoje.
– Ar smuikas dėkingas instrumentas performansui, bandant perteikti nerimą?
Lora:
– Sunkiai turiu su kuo palyginti, kas būtų geresnis nerimo perteikėjas. Nuo Domo viskas priklausė, kaip jis „išlankstė“ tą instrumentą ir kokius garsus sugalvojo. Tiesą sakant, klasikinių garsų mažai yra. Garsynas ir nerimo visos išraiškos, kurios per smuiką ir apskritai muziką gali praeiti, buvo labai skrupulingai apgalvotos ir konceptualiai gražiai išreikštos. Domas labai gražiai viską sudėliojo.
– Kokių jausmų, pojūčių norite sukelti Šiaulių auditorijai?
Dominykas:
– Nesinori gąsdinti. Tikslas būtų parodyti iš šono, kaip tai atrodo per meninę formą. Esu girdėjęs atsiliepimų, kad visai kitomis akimis pažiūrima ir pradedama suprasti savo pojūčius. Mūsų pagrindinė mintis turbūt yra tai, kad su šiuo pojūčiu galima gyventi, jį galima suprasti ir kontroliuoti. Tai yra tiktai pojūtis ir jis labai natūralus, nes jei nebūtų to sveiko nerimo, tuomet irgi kažkas būtų ne taip. Jis tarsi rodiklis, į kurią pusę laviruojame, ir su juo galime susitvarkyti – vieni sunkiau, kiti lengviau.

Jaunimo muzikos festivalį „Šiauliai gyvai 2022“ iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.

Sigita Kupscytė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt