PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2019 m. Kovo 13 d. 13:37

Šiandien scenoje – „Auksinio kryžiaus“ nominantai

Panevėžys

Organizatorių nuotr.

Gimtasis RokiškisŠaltinis: Etaplius.lt


75666

Šiandien 18 val. Rokiškio profesionalių teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ Lietuvos Nacionalinis dramos teatras „Durys“ (N-14) .

Tai vienas iš trijų spektaklių šių metų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“, kuriame matysime svarbiausiam teatro apdovanojimui nominuotų teatralų darbus. Tik ką paskelbta, kad už nepagrindinį vaidmenį šiame spektaklyje mūsų kraštietis aktorius, buvęs Rokiškio liaudies teatro režisierius Rytis Saladžius šiemet nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ – garbingiausiam apdovanojimui teatro pasaulyje. Tokį pat apdovanojimą gali gauti ir spektaklio šviesos dailininkas Vilius Vilutis. Interviu su Ryčiu, talentingu aktoriumi – „Gimtajame…“ skaitykite šeštadienį, o šiandien festivalio organizatoriai teatrą mylinčius ir suprantančius kviečia į teatrą.

Koncepcijos ir dramaturgijos autorius, režisierius ir choreografas Jo Strømgren

Trukmė: 1 val. 15 min.

Premjera 2018 m. spalio 5 d.

Bilieto kaina 10,- 12,-

Vaidina: Diana Anevičiūtė, Žygimantė Jakštaitė, Augustė Pociūtė, Rytis Saladžius, Rasa Samuolytė, Mantas Stabačinskas, Ugnė Šiaučiūnaitė, Rimantė Valiukaitė.

Jo Strømgren: Durys skiria „čia“ ir „kitur“. Yra labai stiprus įsitikinimas, kad toje kitoje pusėje visad bus kažkas geresnio. Šis tikėjimas verčia žmones judėti. Kažkur Europoje, šalių sienų, kalbų, religijų ir geografinių barjerų padalintoje žemėje, visuomet egzistavo migracijos fenomenas. Tai būdas išgyventi ir būdas priešintis, galimybė pradėti gyvenimą iš naujo, taip pat ir sudeginti tiltus, viską palikti užnugaryje. Spektaklyje „Durys“, pasitelkiant judėjimą ir šokį, keliaujama per skirtingus istorinius periodus ir regionus, kad pamatytume visad egzistavusius modelius, migracijos priežastis ir kaip ji kinta skirtingose tautose.

Žmones visad riboja aplinka – namai, mokykla, darbovietė, šalis, restoranas, kuriame išgalime lankytis, asmuo, kurį mylime ar apsimetame mylį.

Priklausyti tam tikrai aplinkai yra nuostabu, ypač jei tavo kaimynas restoranuose lankytis neišgali. Tokie dalykai mus priverčia šypsotis. Tačiau kai vieną dieną kitas kaimynas grįžta namo su kanoja ant mašinos stogo, mes pradedame jaustis apgailėtini. Ir kai kaimyno veide atpažįstame tą šypseną, mes, be abejonės, užsinorime kanojos. Net jei ir labai nemėgstame būti gamtoje.

Spektaklis „Durys“ per naivų ir asociatyvų žvilgsnį į grupę žmonių, atskirtų sienos, siekia atskleisti labiausiai nuviliančius ir destruktyvius žmonių bruožus. Kadangi kitoje pusėje viskas visuomet atrodo įdomiau, siauros durys tampa svarbiu slenksčiu į pokyčius. Tačiau kadangi niekas nėra patenkintas tuo, ką turi, geresnio paieškos tampa nesibaigiančiu procesu. Ar esame laisvi žmonės, galbūt net žavingi ir kūrybingi, ar visgi beviltiškai prisirakinę prie savo įpročių, kaip Pavlovo šunys?

Esminė spektaklio scena pasirodė pirmoji – vakarėlis namuose ir žaidimas, kai muzikai nutilus ant kėdės atsisėsti nespėjęs žmogus iškrenta ir keliauja už durų. Pirmasis ženklas, kad namuose esi nereikalingas – draugai aiškiai pasakė eiti lauk ir jei bandysi spyriotis, būsi tiesiog išneštas (pakeliui apgaule, ne pagal žaidimo taisykles išstumiant dar vieną žmogų). Taip linksminantis ir juokaujant už durų išprašomi beveik visi ir žmonių požiūris į buvusią namų erdvę pradeda keistis.

„Durų“ aktoriai sėkmingai tvarkosi su daliai jų naujomis sceninės raiškos priemonėmis, nors daugumą jų dar riboja bandymas išvengti grotesko. Tikėtina, kad tai lemia Lietuvos teatro tradicijoje įsišaknijęs poreikis psichologiškai paaiškinti kiekvieną savo veiksmą ir nenoras pasitikėti charakterine vaidyba.

Daliai žiūrovų „Durys“ taps pirmu susidūrimu su itin teatrališku šokio spektakliu. 2010-aisiais pirmą kartą lankantis festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ ir stebint Strømgreno „Eksperimentą“, norėjosi konstatuoti: čia gi ne šokis, o teatras. Tačiau jei „Durų“ kūrėjai spektaklyje teigia, kad šokti galima ir epilepsiją primenančiais judesiais, matyt, neverta raminti potencialių žiūrovų, išsigąstančių šokio spektaklio žanro.