Sesuo brolio žūties nepamiršo

Neseniai internete radau man labai įdomią žinutę. Vytautas Mačiulaitis rašė apie jam įsimintiną susitikimą Kaune. „Ieškodamas laisvės kovų vietų, visai atsitiktinai Kaune sutikau entuziastingą senjorę. Užklausęs, ar ji ką nors žino apie partizanus, nustebau atsakymu. Pasirodo, moteris – buvusi tremtinė, o jos brolis Kazimieras – žuvęs partizanas. Mes smagiai pabendravome, ji man parodė daugybę nuotraukų iš tremties, taip pat brolio ir jo kovos draugų partizanų. Šiai moteriai jau 95-eri, tačiau net jaunuoliai galėtų pavydėti jai stiprybės. Iškentusi daugybę negandų, praradimų, ji ir toliau neša jai skirtą gyvenimo kryžių.

Kitą kartą aš vėl pas ją užsukau ir pasisiūliau pasivažinėti, nes norėjau pamatyti tą vietą, kur krito miško broliai. Nuvykome į Kaišiadorių rajoną. Buvo didelis džiaugsmas ir garbė kartu su ja užrišti Trispalvę juostą partizanų žūties vietoje. Jos brolis Kazimieras Paškevičius - Don Žuanas ir dar keturi partizanai šioje vietoje paskutinį kartą matė šio pasaulio šviesą. Jie žuvo 1947 metų vasario 4 dieną Krasnasėlio kaime, netoli Žiežmarių...“ Man šios šeimos istorija gerai žinoma, tad pabandykime kartu prisiminti tas skaudžias Lietuvai dienas.

VYRAI ĖJO PARTIZANAUTI
...Partizaninis pasipriešinimas Žiežmarių apylinkėse (Kaišiadorių rajonas) įsisuko vos okupantui sugrįžus. Vyrai rinkosi iš Burbiškių, Naujosios Slabados, Mūro Strėvininkų, Balceriškių, Krasnasėlio kaimų. Jie sudarė kelis Didžiosios Kovos rinktinės (DKr) stiprius būrius. Partizanams susibūrus į kuopą, vadovavo Mykolas Kuzinevičius-Serbentas, gimęs 1917 metais, buvęs Lietuvos kariuomenės husaras, vėliau – policijos jaunesnysis karininkas. Sako, bijodami partizanų keršto, 1945 metų balandyje iš 13 sovietams tarnaujančių valsčiaus apylinkės pirmininkų septyni apsigyveno Žiežmariuose. Partizanų gausus Žiežmarių kraštas turėjo daug rėmėjų, kurie juos šelpė maistu, drabužiais, buvo ryšininkais, suteikdavo nakvynę.
K. PAŠKEVIČIAUS KELIAS Į KUOPĄ
Vienas iš šios kuopos kovotojų buvo Kazimieras Paškevičius - Don Žuanas, gimęs 1921 metais, būrio vadas. Slapyvardis – neeilinis. Juk Don Žuano – geraširdžio šmaikštuolio, atkaklaus moterų mylėtojo personažas, jo gyvenimo ir mirties istorija visada jaudino žmones. Kazimieras buvo šviesus ir apsiskaitęs, bendradarbiavo leidžiant Didžiosios Kovos apygardos (DKA) laikraščius ir agitacinius lapelius. Jokūbas ir ona Paškevičiai gyveno Krasnasėlio kaime, augino penkis vaikus. Karo metai praėjo sunkiai, tačiau visos nelaimės laukė ateityje. 1944 metų vasaros pabaigoje Kazimieras buvo mobilizuotas į sovietinę kariuomenę. Po trumpo apmokymo pakeliui į rytprūsius, ties Vištyčio ežeru, jis su draugu sugebėjo iš traukinio pabėgti.

Pėsčiomis, slapstydamiesi grįžo namo. Tačiau gyventi legaliai nebegalėjo, tad pasitraukė pas partizanus. 1945 metų vasario 15 dieną Kazimieras buvo paskirtas DKr 3-ojo bataliono 2-osios Serbento kuopos antrojo būrio vadu. Po pusmečio tapo kuopos vadu. Deja, žinia apie narsų partizaną pasklido greitai. Sovietinė valdžia nutarė pirmiausiai susidoroti su Kazimiero šeima. 1945 metais ji buvo ištremta į Permės sritį, Kočevsko rajoną, ust okolovo gyvenvietę: tėvai ona (g. 1890 metais) ir Jokūbas (g. 1887 metais), dukros Marija (g. 1925 metais) ir elena (Butrimavičienė) (g. 1926 metais), sūnus Antanas (g. 1930 metais). Tėvai mirė tremtyje, o jų vaikai 1958 metais sugrįžo į Lietuvą.
SESERS LŪPOMIS
Man Marija Paškevičiūtė dar 1995 metais papasakojo apie savo šeimos likimą, brolio Kazimiero - Don Žuano žūtį. „Buvome penki vaikai, tarp kurių ir mano mylimiausias brolis Kazimieras (g. 1921 metais): geras, sąžiningas ir darbštus. Karas sujaukė visą mūsų šeimos gyvenimą, o pokario metais – skaudžiai sužalojo. Pasitraukus vokiečiams 1944 metais, Kazimierui tebuvo dvidešimt treji. Buvo verčiamas tarnauti sovietų armijoje.

Kai 1944 metais Krasnasėlio kaime, kur tėvų ūkyje gyveno ir Kazimieras, sovietai rinko vaikinus, tinkančius į okupacinę armiją, pateko į baudėjų nagus ir jis. Buvo vežami į rytprūsius. Su draugu visą dieną galvojo, kaip apgauti apsaugą ir pabėgti, pasidaryti landą prekiniame vagone. Pabėgo abu jau prie Vištyčio ežero, Lietuvos pasienyje. Slapstydamiesi pėsčiomis grįžo namo, tačiau pasirodyti viešose vietose jau negalėjo, tad greitai įsijungė į partizanų būrį. Kazimieras buvo geras organizatorius, bebaimis vaikinas. Į būrį greitai susirinko tokios pačios dalios vyrai.

Jau 1945 metais visi turėjo ginklus, priklausė Serbento kuopai. Vyrai išsirinko Kazimierą savo vadu. Apie jo likimą mažai ką žinojom, nes mus trylikai metų išvežė į Sibirą. Tik vėliau pasisekė sužinoti, kad partizanus 1947 metų vasario 4-tą, saulei leidžiantis, mūsų kaimo laukuose apsupo NKVD kariuomenė su tanketėmis, gerai ginkluota. Jie žuvo penkiese, dviem pasisekė pabėgti. Tada brolis Kazimieras jau buvo kuopos vadas.

Gynėsi septyniese: Kazys Naudžiūnas - Kęstutis, Vytautas urbonaitis - Statkus, Albinas ramantauskas - Automatas, partizanas slapyvardžiu Čiulbutis iš Kietaviškių, kurio pavardės nustatyti nepavyko, taip pat Pirštelis - Putinas. užėjo tada vyrai Krasnasėlio kaime pas Joną Česonį, tačiau buvo išduoti. Sako, tą vakarą kareivių tanketėje sėdėjusi moteris, kuri ir rodė žudikams kelią.

Žuvo Don Žuanas, Kęstutis, Statkus, Automatas ir Čiulbutis. Piršteliui pavyko pabėgti, tačiau greitai buvo areštuotas ir jis. Mano broliui peršovė kojas, sako, jis bandė nusišauti, bet neįstengė. Sunkiai sužeistą vežė kareiviai ir stribai į Žiežmarius vežime, užkrovę jo kūną šovinių dėžėmis. Mirė pakeliui. Penkis lavonus išmetė Žiežmarių miestelio aikštėje, ten, be mano brolio ir kitų, buvo niekinamas ir Kazys Naudžiūnas iš Strėvininkų. Daboklėje buvusius areštuotuosius privertė lavonus pakrauti į roges. Nuvežė prie miestelio žydų kapinių ir sumetė į krūvą.

Jų rankos buvo surištos spygliuota viela. Lavonus užmetė sniegu, tik pavasarį palaikų likučius užkasė. Tremtyje mirė mūsų tėvai, o mes grįžome į Lietuvą. Per didelius vargus susiradau brolio kapą, padariau tvorelę. Viską dirbau slapta, daug kas galvojo, kad tvarkau žydų kapus. 1989 metais iš tolimojo Sibiro parsivežiau tėvų palaikus ir palaidojau Žiežmarių kapinėse. Pastačiau jiems paminklą.

Tik neapleido skausmas, kad brolio palaikai tebeniekinami. Jau nuo 1989-ųjų pradėjau vaikščioti pas Kaišiadorių rajono valdininkus, kad tie padėtų sutvarkyti partizanų laidojimo vietą Žiežmariuose. Čia ganėsi karvės, tą žemės plotelį norėta paversti sodybiniu sklypu ir ten statyti namą. Žmonių neatbaidė žinia, kad stovės jų gryčia ant kelių dešimčių partizanų kaulų.

Tik 1991 metų rugpjūčio 17 dieną mano brolio Kazimiero Paškevičiaus - Don Žuano ir jo bendražygių palaikai iškilmingai perlaidoti Kaišiadorių Partizanų koplytėlėje.“ Mūsų pokalbio metu Marija Paškevičiūtė gyveno su vyru Kaune, V. Krėvės prospekte. Žuvusio brolio Kazimiero atminimui ji ištekėdama nepakeitė savo pavardės ir tada apverkė patį mylimiausią žmogų sakydama: „Kodėl mirtis išplėšia pačius geriausius ir doriausius?” Moteris buvo išsaugojusi ir kelias brolio bei jo būrio kovotojų nuotraukas. Jos pasakojimą paskelbiau knygose apie DKA partizanus.
PARTIZANŲ LIKIMAS
Tarp Žiežmarių valsčiaus kovotojų buvo keli Naudžiūnai. Kovojo iš Strėvininkų kaimo kilusio ir su Don Žuanu žuvusio Kazio Naudžiūno-Kęstučio (g. 1925 metais) bendrapavardžiai.

Jeronimas Naudžiūnas žuvo 1946 metų liepos 31 dieną Strošiūnų miške, netoli Kauno–Vilniaus plento, Naudžiūnas Pranas, Miko (g.1922) iš Balceriškių kaimo buvo suimtas 1948 metų sausio 15 dieną ir žuvo Vorkutos lageriuose. Vytautas Naudžiūnas - Skroblas (g. 1926 metais) iš Naujosios Slabados kaimo į partizanų gretas įsiliejo 1946 metų vasarį, iš pradžių priklausė Juodosios Kaukės, paskui – Milžino būriams. Slapstėsi.

Tik 1950 metų pradžioje buvo išaiškintas, suimtas ir nuteistas 25 metus kalėti. Tardymuose jis patvirtino, kad jo brolis Zigmas Naudžiūnas (g. 1914 metais) partizanavo nuo 1944 metų, o 1946-ųjų vasarą žuvo Beištrakių miške, rumšiškių valsčiuje. Tarp žuvusiųjų partizanų paminėtini ir kiti Naudžiūnai: Juozas Naudžiūnas iš Kaukinės kaimo, žuvęs 1947 metais tėviškėje, romasius Naudžiūnas-Papartis, gimęs 1920 metais Naujosios Slabados kaime, žuvęs 1946 metų rugpjūtyje Kaukinės miške, Pranas Naudžiūnas, gimęs 1922 metais Balceriškių kaime, suimtas 1948 metų sausio 15 dieną ir žuvęs Vorkutos lageryje...

Stanislovas Abromavičius