Šermukšniai – sena gera užmiršta naujiena

Paprašykite draugo arba kolegos apibūdinti šermukšnį – daugelis greičiausiai įsivaizduos karčias, rausvai oranžines uogas nokinantį medį. Joniškietis Rimantas Stankūnas griauna šį mitą. Pasirodo, šermukšnis nokina ne uogas, bet vaisius, o R. Stankūno medelyne tų vaisių yra visokių spalvų ir visokių skonių. Netgi saldžių.

Šermukšnio obuoliukai

„Dabar ir pats baigiu pasimesti, kiek šermukšnių veislių auginu – gal 57, gal 59. Pasaulyje yra apie 87 šermukšnių rūšys, o veislių – tūkstančiai, – sako Rimantas ir priduria, kad kai kurios veislės vizualiai nesiskiria. – Tik priėjęs arčiau ir pačiupinėjęs uogą, pamatysi, jog jos forma kiek kitokia.“

Ištaręs šiuos žodžius, Rimantas kaip mat pasitaiso. „Iš įpratimo taip pasakiau. Iš tikrųjų šermukšnis brandina ne uogas, o vaisius. Tų vaisių sandara tokia pati kaip ir obuolio – pergnybus pusiau, sėklos išsidėsčiusios ratuku“, – aiškina sodininkas, šiuos vaisius neretai vadinantis „šermukšnio obuoliukais“.

Šermukšnius Rimantas augina apie dešimt metų. Jo soduose nuo vėjo linguoja netikėčiausių spalvų šermukšnių vaisiai. Jeigu miškuose, pakelėse jie paprastai būna raudonai rausvi, Rimanto medelyne mirga ryškiai raudonos, rožinės, violetinės, juodos, geltonos ir žalsvos vaisių kekės. Skoniai taip pat įvairūs – vieni saldūs, kiti rūgštūs ar kartūs.

Verslo idėja

Rimantas šermukšnius skirsto ne tik pagal rūšis ar veisles, bet ir pagal paskirtį: vieni – grožiui, kiti – skoniui. „Rosina Variegata“ – dėl grožio, – sako jis ir rodo į grakštų medelį, žalsvai geltonais lapais. – Kartais skambina klientai ir klausia, kas čia darosi, medis pagelto! Jeigu labai karšta vasara ir daug saulės, šios veislės medžių lapai būna beveik geltoni.“

Akį traukia ir dar viena šermukšnių veislė, pavadinta „Sorbinka“. Jos vaisiai ryškiai raudoni ir neįprastai dideli.

„Po šituo medžiu vaikščioti pavojinga. Jeigu nukris kekė, gali geruoju nesibaigti“, – šelmiškai šypteli Rimantas ir sustoja prie kito, rodytųsi, niekuo neišsiskiriančio šermukšnio. „Čia „Nevezinskaja“ – visų kultūrinių šermukšnių tėvas. Pavadinimas kilęs nuo Nevezino kaimo Rusijoje. Jame gyvenę valstiečiai rado miškuose šermukšnius, pamatė, kad jų vaisiai skanūs, pradėjo virti uogienes. Apie tai sužinojo vienas pirklys. Jis iš šermukšnių sumanė daryti trauktinę ir vežti ją į Europą. Iš tokio verslo susikrovė didžiausius turtus“, – pasakoja Rimantas.

Šermukšniams – tūkstančiai hektarų

Dabar didelius turtus iš šermukšnių susikrauti nėra lengva. Juolab kad Lietuvoje šermukšnių vaisius dar tik pradedama prisiminti.

„Manau, kad 90 proc. lietuvių įsivaizduoja šermukšnį kaip tą laukinį medį, kuris auga pakelėse. Pavyzdžiui, mugėse, kai pasiūlau žmonėms paragauti šermukšnių vaisių, jie sako: „Oi, ne, žinome, ragavome, nenorime.“ O kai vis tik paragauja, stebisi, kodėl kitoks skonis. Paklausa po truputį atsiranda, nes šermukšnis yra sena gera užmiršta naujiena. Žmonės pradeda jo ieškoti, prašyti“, – sako Rimantas.

Didžioji dalis jo užaugintų šermukšnių vaisių iškeliauja į Latviją, mat ten jie labai populiarūs. „Bet ne tik Latvijoje populiaru. Rusijoje, Ukrainoje šermukšniai auginami 1 000 ha plotuose“, – sako Rimantas.

Kad išeitų ne cukrienė, o uogienė

Tuos šermukšnių vaisius, kurie lieka, sodininkas džiovina. „Džiovinti šermukšniai – vietoje saulėgrąžų. Vaikams duodu saują, sušveičia, atbėga dar. Važiuojant mašina irgi: nėra ką veikti, saujelę „sulesei“, atrodo, užteks, bet ranka pati dar tiesiasi“, – juokiasi sodininkas.

Džiovinti šermukšnius jis mėgsta todėl, kad toks jų paruošimo būdas greičiausias, be to, išlaikoma daug vitaminų. Tiesa, šermukšnių vaisius galima ruošti ir kitaip.

„Jų perdirbimas toks pats
kaip obuolio ar kriaušės. Galima virti uogienes, kompotus, spausti sultis, daryti džemus, marinuoti, gaminti vyną“, – sako Rimantas.

Beje, anot sodininko, ne visi lietuviai moka gaminti šermukšnių uogienę. „Šermukšnių vaisiai savyje turi daug sorbitolio, kuris yra natūralus konservantas. Todėl užtenka šermukšnių uogienę pavirti 15–20 minučių ir ji laikysis be jokių problemų. Tik daugelis daro klaidą: kilogramui uogų deda pusantro kilogramo cukraus. Tuomet būna ne uogienė, o cukrienė. Darant uogienę iš kultūrinių šermukšnių, užtenka 600 gramų cukraus“, – receptu dalijasi jis.

Kai nepadeda tabletės

Rimantui skaniausia šermukšnių uogienė su kriaušėmis. Išvirta taip, kad lieka smulkūs pjaustytų kriaušių ir šermukšnių vaisių gabaliukai. „Dar vieną gudrybę pasakysiu. Yra tokia veislė – „Rubinovaja“. Jeigu paragautumėte, jos vaisiai būtų vos vos kartūs, o išvirus uogienę, neatskirtumėte nuo bruknių. Čia chaltūra bobutėms į turgų nešti“, – juokiasi jis.

Paklaustas apie naudingąsias šermukšnių savybes, Rimantas nedaugžodžiauja – sako, kad nėra mokslininkas. Tačiau jų nuomonę sodininkas gerai žino.

„Kristina Gaivelytė, biochemikė, apsigynė daktaro disertaciją vien tyrinėdama antioksidantus, kurie yra šermukšniuose. O šiaip tai šermukšniai yra vitaminų bomba – taip mėgstama sakyti. Kas aktualiausia, kad šermukšnis stiprina kraujagysles. Žinote, išsikalbėjau kartą su viena tokia moteriške. Sakė, kad jos veidas buvo raudonas, visą gyvenimą vargo – visi kaip į pijokėlę žiūrėdavo. Vitaminai, valdiškos tabletės – niekas nepadėjo. Šermukšnius metus pavartojo ir išsigydė“, – pokalbį užbaigia Rimantas.