Sergančiojo koronavirusu dienoraštis

Klaipėda

ve.lt nuotr.

Reporteris IngaŠaltinis: Etaplius.lt

153672

Tęsiame rašinių ciklą, kuriame savo mintimis ir išgyvenimais dalinasi koronavirusu sergantis 36-erių klaipėdietis Tomas. Šįkart jo dienoraštyje - ketvirtoji diena, kai tenka skambinti draugams ir kolegoms, su kuriais bendravo akis į akį prieš susirgdamas bei pranešti, kad jis yra užsikrėtęs COVID-19 infekcija.

Kaip jau paskutinėje dienoraščio dalyje rašiau, internete asmeniniame esveikata.lt paciento puslapyje aptikau baugią, tačiau mintyse anksčiau jau pripažintą žinią: mano organizme rastas koronavirusas.

Bandė atsekti kontaktus

Tada norom nenorom galvoje praslenka daugybė minčių ir baimių, tačiau bandai jas vyti šalin, save ramindamas: „Juk pasaulyje COVID-19 infekcija serga milijonai žmonių. Juk daug jau pasveiko, pasveiksiu ir aš„.

Netrukus ėmiau mąstyti - nelauksiu kol Nacionalinio sveikatos visuomenės sveikatos centro (NVSC) darbuotojai man paskambins ir teirausis žmonių, su kuriais per kelias pastarąsias dienas man teko bendrauti, kontaktų, o tiesiog pats imsiu ir saviškiams pranešiu.

Mintyse bandžiau atgaminti, kur buvau maždaug pastarąsias penkias dienas ir kur galėjau užsikrėsti šia klastinga ir, bent jau kaip viešojoje erdvėje dažnai piešiama, „pavojinga infekcija“. Pradėjus mąstyti, vietų ir kontaktų ratas - didžiulis: teko buvoti sporto klube, baseine, seminare, kavinėje, Ievos Simonaitytės bibliotekoje vienos parodos atidaryme...

Dar pamąsčiau, kad nė vienas iš draugų, artimųjų ar bendradarbių neserga, neturėjau jokių kontaktų su infekuotoju, tad iš kur gi prie manęs prikibo tas nelabasis virusas.

Galiausiai galvoje atsigamino aiškūs vaizdiniai, kaip prieš pat susirgdamas sekmadienio vakarą ėjau balsuoti Seimo rinkimuose į vieną iš Klaipėdos mokyklų: atsinešiau savo rašiklį, dėvėjau kaukę, prieš įeidamas į patalpas dezinfekavausi rankas.

Tačiau į akis krito visai kas kita: darbuotojas, bandęs man paduoti balsavimo lapelį, nesugebėjo jo sugraibyti pirštais, tad nusimaukšlino nuo nosies ir burnos veido kaukę, pasikabino ją ant smakro, įkišo į burną du pirštus, juos pasiseilino ir tuomet nuplėšęs balsavimo lapelį padavė man į rankas.

Puikiai pamenu, kad tuomet dar pamąsčiau: „Nieko sau, kaip jūs čia saugotės nuo virusų. Juk pro jus per šią sekmadienio dieną jau praėjo tūkstančiai žmonių, o čia man paduodate seilėtą lapelį.“ Visgi susilaikiau ir garsiai nekomentavau, nors viduje labai knietėjo tai padaryti. Pasiėmiau lapelį, nuėjau į balsavimo būdelę, greitai balsavau, nes iš anksto žinojau už ką, grįžęs prie durų vėl dezinfekavausi rankas ir iškeliavau į parduotuvę nusipirkti visai savaitei maisto.

Operatyvus laiškelis

Pradėjau mąstyti: kontaktų per tas dienas turėjau šimtus, gal net tūkstančius, bet labai artimai su kažkuo ilgesnį laiką nebendravau. Galbūt tik seminare, tačiau ir ten dėvėjau kaukę...

Tada puoliau skambinti seminaro organizatorei, kad esu užsikrėtęs COVID-19 ir kad praneštų visiems seminaro dalyviams, kad jie turėtų izoliuotis. Prašiau nesakyti, kad tai aš, kadangi visuomenėje paskui visi žiūrės kaip į kokį raupsuotąjį. Kiek žiniasklaidoje po žinomų žmonių pasakojimų yra atsigirdę, kad vėliau sulaukė daugybės klausinėjančiųjų skambučių ar net pašaipių replikų. To, bent jau dabar, kol ir taip sveikatos būklė tragiška, - beprotiškas galvos skausmas, temperatūra, kaulų laužymas - tikrai nesinorėjo. Tiesiog troškau būti inkognito, ramiai gulėti lovoje ir su niekuo nebendrauti.

Po kelių minučių el. pašte radau seminaro organizatorės laiškelį, siųsta visiems seminaro dalyviams, ir kad nekiltų įtarimų, buvau prikabintas ir aš. Laiške, kurio pavadinimas „Skubus pranešimas“, rašoma: „Šiandien vienam iš mūsų seminaro dalyvių nustatytas COVID-19. Asmuo serga lengva forma, gydosi namuose. Prašome apriboti savo kontaktus, užkertant kelią ligos plitimui. Gavęs papildomos informacijos iš specialistų, pranešime. Visiems sveikatos!“

Supratau, kad informacija suvaikščiojo ir kiek nusiraminau...

Kad sergu, pranešiau bendradarbiams, draugams, su kuriais per kelias dienas bendravau, ir mąsčiau, ką daryti dėl tėvų: ar pranešti jiems šią naujieną, ar ne. Su jais akis į akį nebuvau susitikęs daugiau nei dvi savaites, tad buvau ramus, kad jų tikrai neužkrėčiau. Tiesiog nesinorėjo be reikalo sukelti neigiamų emocijų, streso ir jaudulio mamytei. Žinau, kad ji labai jautri ir, sužinojusi šią žinią, pati labai jaudinsis, nemiegos naktimis, nemažiau nei aš sirgdamas ir karščiuodamas.

Griežtai draudžiama „Vakarų eksprese“ paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. 

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt