Sergančiojo koronavirusu dienoraštis (15)

Tęsiame rašinių ciklą, kuriame savo mintimis ir išgyvenimais dalijasi koronavirusu sergantis 36-erių klaipėdietis Tomas. Šįkart jo dienoraštyje - mintys apie perdėtas baimes, kurios dažnai gyvenime mums kiša kojas ir atima pasitikėjimo savo jėgomis jausmą, o sergant panardina į dar gilesnį liūdesio liūną.

Išaušo jau šešiolikta diena, kai nuo pirmųjų koronaviruso simptomų pajutimo esu įkalintas namuose tarp keturių sienų. Neslėpsiu, kuo toliau, tuo sunkiau išbūti vienam įspraustam 30 kvadratinių metrų bute, tačiau paguoda ta, kad bent jau savijauta gerėja - trečia diena nebėra pakilusi kūno temperatūra, o ir galvos skausmų nebejaučiu.

Tada ėmiau mąstyti, kad galbūt jau ir išsikapsčiau iš koronaviruso gniaužtų, tačiau dar reikia pasaugoti kitus ir save, niekur neiti iš namų... Bent dar šiek tiek, kol sustiprėsiu fiziškai.

Lyg ir tapau linksmesnis, drąsesnis ir kalbesnis - ėmiau telefonu skambinti draugams ir su jais šnekučiuotis. O kai sirgau, buvo tokių dienų, kai nieko nenorėjau nei girdėti, nei matyti - net ignoravau kai kurių draugų skambučius, kad nereikėtų vėl iš naujo pasakoti tos pačios litanijos: kad sergu, kaip jaučiuosi, kokie simptomai ir panašiai.

Kiek vėliau internete už akių užkliuvo 1941 metais žinomo anglų rašytojo ir religinio mąstytojo Clive Staples Lewis parašytos alegorijos „Kipšo laiškai“ ištrauka.

Pamaniau, kad tai, kas buvo parašyta prieš beveik 80 metų, labai tinka ir šių dienų realijoms.

Štai pateikiu jums minėtos C. S. Lewis alegorijos ištrauką:
„... Jaunas velnias paklausė seno velnio: Kaip Jums pavyko išsiųsti tiek daug sielų į pragarą?
Velnias: Per baimę!
Jaunėlis: Šauniai padirbėta! O ko jie bijojo? Karų? Alkio?
Senasis: Ne ... Ligos!
Jaunasis: Bet argi jie nesirgo? Argi jie nemirė? Ar nebuvo vaistų?
Senas velnias: ...susirgo. Jie mirė. Buvo vaistai...
Jaunasis: Aš nesuprantu...
Senasis velnias: Jie atsitiktinai pamanė, kad vienintelis dalykas, kurį jiems reikia išsaugoti bet kokia kaina, yra GYVYBĖ!
Jie nustojo apsikabinti... Jie nustojo sveikintis vieni su kitais! Jie atsisakė visų žmogiškųjų kontaktų... Jie paliko viską, kas buvo žmogiška! Jie liko be pinigų. Jie neteko darbo. Bet jie nusprendė bijoti dėl savo gyvybės, net jei neturėjo duonos kąsnio. Jie tikėjo tuo, ką girdėjo, skaitė laikraščius ir aklai tikėjo tuo, ką skaito. Jie atsisakė laisvės. Jie niekada nebeišeidavo iš namų. Jie niekur nebeišeidavo. Niekas daugiau niekada nesilankė pas draugus ar šeimą. Visas pasaulis virto didžiuliu kalėjimu su nuteistais savanoriais.
Jie priėmė viską! Visa tai tam, kad išgyventų dar vieną apgailėtiną dieną...
Jie negyveno, jie mirė kiekvieną dieną! Buvo pernelyg lengva pasiimti jų varganas sielas... “

Tada pagalvojau, kad, kai sergi, išties gyveni vien tik baime... O kai dar per televiziją, interneto portaluose ir socialiniuose tinkluose matai koronaviruso specialistų tyrimų rezultatus, sunkius įvairių žinomų žmonių atvejus ir citatas, jog „Reanimacijoje žvelgė mirčiai į akis“, tada baimės akys tampa tik dar didesnės.

Neneigiu, ir net pats savo kailiu patyriau, koks klastingas ir nenuspėjamas yra koronavirusas, tačiau nuolatiniai gąsdinimai ir įvairios baimės sveikti išties nepadeda, net smukdo dar giliau žemyn...

O iš tiesų, juk gyvenimas, sužinojus kad ir bet kokios baisiausios ligos diagnozę, nesibaigia... Svarbu išlikti pozityviam, tikėti, kad tai tik laikinas išbandymas ir tada bet kokiai ligai žvelgti į akis bei sveikti bus kur kas lengviau. Viskas mūsų pačių galvose...

Stiprybės, pasitikėjimo savo jėgomis ir drąsos sergantiems. Pasaulis įveikė karus ir marus, įveiksime ir koronavirusą!

Griežtai draudžiama „Vakarų eksprese“ paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.