Sergančiojo koronavirusu dienoraštis (13)

Tęsiame rašinių ciklą, kuriame savo mintimis ir išgyvenimais dalijasi koronavirusu sergantis 36-erių klaipėdietis Tomas. Šįkart jo dienoraštyje - kylanti įtampa dėl vis nekrentančios temperatūros, vėl žiniasklaidoje aptikti bauginantys pavyzdžiai ir sprendimas griebtis gydymo antibiotikais.

Situacija ne tik kaito, bet jau ir erzino - temperatūra toliau laikėsi ir šokinėjo net tryliktą sirgimo dieną - 37,4-37,9°C. Vėl pusiau bemiegė naktis...

Sukrėtė solisto pavyzdys

Naršant po interneto platybes ir ieškant medikų patarimų, kaip čia pačiam elgtis, užkliuvo viename iš interneto portalų perskaitytas straipsnis apie solistą Vaidą Vyšniauską, kuris dėl koronaviruso buvo atsidūręs reanimacijoje.

Tuomet jis net savo „Facebook“ paskyroje žmonių prašė palaikyti jo šeimą maldomis.

Įstrigo tai, kad solistas savaitę gydėsi namuose, o vėliau atsidūrė ligoninėje, kur jam jau buvo nustatytas abipusis plaučių uždegimas ir net pažeidimas. Jam medikai iš pradžių leido antibiotikus, o po poros dienų lašino plazmą, į pilvą leido ir kraują skystinančius vaistus, bet situacija iš esmės negerėjo. Reanimacijoje dainininką lankė mintys net apie mirtį.

„Iš viso ligoninėje buvau 4 savaites: tris dienas - stacionare, paskui dvi savaites, nuo pirmadienio iki pirmadienio, - reanimacijoje. Vėliau vėl buvau perkeltas į stacionarą, ten išbuvau 10 dienų„, - žurnalistams pasakojo V. Vyšniauskas ir dalijosi pastebėjimais, kad COVID-19 - itin klastinga liga.

„Mes, operų solistai, gana dažnai sergame tracheitu ar bronchitu - kartą per metus, kiti gal rečiau, kiti dažniau. Tada labai daug kosėjama, būna užspausti kvėpavimo takai, sunku kvėpuoti. O čia kosulio beveik nebuvo. Aš jaučiau, kad galiu kvėpuoti, įkvėpti oro į plaučius netgi tą dieną, kai mane išvežė į reanimaciją. Bet tai - dar ne viskas. Tą įkvėptą deguonį turi perimti mažojo kraujo apytakos rato kapiliarai iš alveolių ir atiduoti į didįjį. Turi būti mainai. Jeigu kreša kraujas, kapiliarai užsikemša ir tada mainai arba labai sunkiai vyksta, arba, kritiniu atveju, nebevyksta“, - paaiškino V. Vyšniauskas.

Nusprendžiau paeksperimentuoti

Tada į galvą ėmė lįsti tokios mintys: ar tik man nebus plaučių uždegimas, nes jau beveik dvi savaites laikosi per aukšta kūno temperatūra.

Tada sau pasakiau: „Užteks gydytis paracetamoliu ir arbatomis. Reikia kažko imtis.“

Susiradau pirmomis sirgimo dienomis mamos atvežtus antibiotikus ir prisiminiau jos žodžius: „Jei temperatūra nekris, bandyk išgerti po vieną tabletę ryte ir vakare po valgio. Aš, kai sergu, visada juos geriu ir man padeda.“

Taip ir padariau.

Naktis buvo itin sunki - tai krėtė šaltis, tai nuo karščio tarsi maudžiausi prakaitu permirkusiuose pataluose, plyšo iš skausmo galva, bet paryčiais šiaip taip užmigau. 9 val. pabudau, šiek tiek užkandau, kad galėčiau išgerti antibiotikų dozę, ir vėl kritau į patalus. Vėl pavyko užmigti.

Pabudęs popiet pasimatavau temperatūrą: „akurat“ - nebėra...

Maloniai nustebau ir apsidžiaugiau. Nežinau, ar tai sutapimas, ar ne, bet po šiek tiek daugiau nei paros, kai pradėjau gerti antibiotikus, kūno temperatūra nukrito iki normalios - 36,9°C.

Visgi aš savamoksliškai rizikavau ir to kitiems daryti, gink Dieve, nepatariu. Juk kiekvieno žmogaus organizmas yra skirtingas ir, jei pasirinksite netinkamus antibiotikus, gali būti ir komplikacijų. Tą pabrėžia ir medikai, kadangi koronavirusas yra itin klastingas. Būna, kad nuo įvairių vaistų ir antibiotikų išberia visą kūną ar net pasitaiko įvairių kitų komplikacijų. Geriausia tartis su medikais, o jei jau labai blogai - kviesti greitąją.

Griežtai draudžiama „Vakarų eksprese“ paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.