Senųjų tradicijų nepamirštantys tauragniškiai: „Kasmet vis sunkiau rasti karvutę“

Utena

Maleckažemyje vainiku papuoštos karvutės šeimininkė Danutė Valkauskienė džiaugėsi, kad Tauragnuose nepamirštamos senosios tradicijos. Autorės nuotr.

Lina NARČIENĖŠaltinis: „Utenos diena“

302240

Lietuvoje nyksta tradicija per Sekmines plukdyti karves ganiavai, jas pagerbti uždedant žolynų vainiką vien dėl to, kad mažėja šios tradicijos puoselėtojų ir karvių augintojų. Realybė skaudi: dar prieš porą dešimtmečių kone kiekviename kieme mūkdavo po karvę, o dabar pamatyti raguotąją, besiganančią pievoje, prilygsta kone stebuklui. Maleckažemio kaime (Tauragnų sen.) gyvenantys darbštūs, tvarkingi šeimininkai Danutė ir Gintautas Valkauskai dar laiko kelis raguočius, turi ir karvę. Ji penktadienį, gegužės 17-ą, buvo išskirtinai pagerbta – Utenos kultūros centro (UKC) Tauragnų skyriaus moterys, nupynusios vainiką, uždėjo ant karvutės kaklo.

Karvutę šeimininkai vadina senute

Dar nuo pagonybės laikų šalyje švenčiamos Sekminės lietuviams buvo svarbi šventė, kurios metu buvo garbinama gamta, daug dėmesio skiriama tradicijoms: būdavo pinami vainikai iš beržų ir jais puošiamos karvės, kad duotų daugiau pieno. Šeimininkės už apvainikuotas karves atsilygindavo piemenėliams kiaušiniais, sviestu, sūriu, pyragu. Tauragnų (Utenos rajonas) krašto žmonės, kiekvienais metais vainikuodami karvę, primena į užmarštį keliaujančias Sekminių tradicijas.

„Sulaukėme ir Sekminių. Saulė žeme ritinėjasi, oras gražiausias, karvutė – puikiausia. Gaspadinė gal ir sūrį suslėgė“, – į susirinkusiuosius kreipėsi Tauragnų krašto bendruomenės pirmininkė Danguolė Trimonienė. UKC Tauragnų skyriaus moterys užtraukė ir dainą, dedikuotą karvutei, kuri neštų pieno po pilną viedrą.

Ant kaklo uždėtas vainikas, rodos, nelabai patiko juodmargei: kurį laiką pasimuisčiusi, raguotoji, pamaitinta gardžiu duonos kąsneliu, ėmė godžiai rupšnoti žolę ir visai nekreipė dėmesio į susirinkusius svečius bei Maleckažemio kaimo gyventojus.

Šeimininkui, kuriam D. Trimonienė įteikė šviežią berželių vantą, buvo palinkėta pirtyje smagiai išsiperti, visus negalavimus ir kasdienius rūpesčius išvaryti.

„Mes savo karvytę senute vadiname“, – prisipažino D. Valkauskienė. Augintinei – 13 metų, ji atvedė 11 veršelių. Šeimininkai savo karve labai džiaugiasi – ji pieno negaili, pienas geras ir kokybiškas, tad sūrius šeimininkė gamina itin gardžius.

„Mano vyras ūkininkas, o aš tik melžėja“, – juokėsi šeimininkė, kuri ne tik sūrį paslegia, bet ir varškės pasidaro. Anot jos, ir sau užtenka, ir kaimynams duoda paskanauti.

Moteris pasakojo, kad anksčiau karvutę laikė ir kaimynai, tačiau kaimynas pasimirė, jo žmona pasiligojo, tad teko parduoti paskutinį gyvulį.

Už pieno litrą – vos 20 centų

Gražioje ir vaizdingoje vietoje įsikūręs Maleckažemis žiemą ištuštėja, čia lieka gyventi vos dešimt senbuviais vadinamų gyventojų. „Ką gi čia kalbėti apie karvių laikymą. Juk nebėra kam“, – apgailestavo D. Valkauskienė. Jai antrino ir vyras Gintautas. Šeimininkai dar laiko telyčaitę, savosios karvės palikuonę. Pašnekovai tikisi, kad iš jos išaugs gera karvė.

„Mes dar nežadame atsisakyti savo ir taip nedidelio ūkio“, – prisipažino šeimininkai. Jei sveikata leis, anot jų, dar prie namų ganysis gyvulėliai. – Juk smagu turėti savo sūrio, varškės, šviežio pieno.“ Kas antrą dieną šeimininkas dalį pieno išveža į Kuktiškėse esančią pieno supirktuvę, tačiau ūkininkams mokama itin mažai – jie gauna vos 20 centų už šviežio ir kokybiško pieno litrą. „Po 45 litrus kas antrą dieną vežame. Atsikeliu ryte apie 5 valandą, pamelžiu karvę, ataušau pieną, kad nesugižtų, ir vežame į Kuktiškes“, – pasakojo moteris, kuri pridūrė, kad visose apylinkėse rasti karvių augintoją būtų sudėtinga. Tai prilygsta kone stebuklui – karvių iš viso nebelikę.

Valkauskai gyvena kartu su močiute Natalija, G. Valkausko motina, kuri sulaukė 85 metų. Tačiau senolė itin stipri, darbšti ir vaikams nurodymų negaili.

Šeimininkai supranta, kodėl nebeliko karvių augintojų: senieji žmonės išmirė, o jaunimo į kaimą ūkininkauti neprisiprašysi. „Jiems ir neapsimokėtų: juk pienas už vandenį keliskart pigesnis. Darbo

daug, pašarai ir kuras brangiai kainuoja“, – atsiduso šeimininkai. Jų atžalos irgi nesvarsto grįžti į kaimą, nes vaikai, sugrįžę iš emigracijos, turi darbus mieste.

Paklausti, kaip vertina Sekminių tradiciją vainikuoti karves, pašnekovai apgailestavo, kad kaimuose iš viso pramogų nebelikę. „Gerai, kad nepamirštamos tradicijos. Smagu savo kieme sulaukti svečių. Esame ir patys aktyvūs. Vaidiname mėgėjų teatre „Mokas“, aktyviai dalyvaujame kultūriniame gyvenime, o vyras dar ir ugniagesiu Tauragnuose dirba“, – pridūrė moteris.

Šeimininkai visus svečius ir kaimynus pakvietė į pavėsinę, kur pavaišino gardžiais sūriais ir pavasariniu savo bitučių medumi, kurį darbštus vyras jau spėjo išsukti.

Foto galerija:

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt