Senjorė Nijolė: „Gyvenu čia ir dabar“

Pozityvaus gyvenimo būdo patarimas „Gyventi čia ir dabar“ senjorei Nijolei Lengvinienei ne kokia klišė, o pati tikriausia kasdienybės formulė. Gyvenime daug išbandymų – sveikatos, karjeros, finansinių nepriteklių, sunkaus darbo ir net mirties pavojų – patyrusi moteris gyvena Lietuvoje, Vokietijoje, Ispanijoje, sportuoja, švyti spalvomis, savo energija užkrečia kitus arba piktina niurzgas.

Fotosesija sniege

Žaisminga ir energinga maudymosi kostiumėliu vilkinčios senjorės fotosesija viduržiemio sniege, kurią 64-erių Nijolė įkėlė savo feisbuko paskyroje, nepalieka abejingų. Vieni stebisi, kiti piktinasi, trečius tai įkvepia.

Moteris sako, kad asmeninės buitinės fotosesijos idėja kilo spontaniškai, būnant sanatorijoje.

„Žiūriu pro langą – toks gražumas ir dar tas sniegas. Galvoju, būtų gerai fotosesiją čia pasidaryti, kol nenutirpo. Einu iš procedūrų, iš infraraudonųjų spindulių saunos išsikaitinusi, panorėjau sniego angelą pasidaryti ir pratimus savo rytinės mankštos“, – pasakoja moteris.

Pasikvietė pagalbon savo pusseserę ir pasidarė fotosesiją bei vaizdo įrašų. Įdėjusi šias džiaugsmingas nuotraukas su maudymosi kostiumėliu į socialinius tinklus, moteris sulaukė pastabų, kad esą to daryti nederėjo.

„O kas aš esu? Nei aš politikė, nei aš verslininkė, manęs niekas nepažįsta. O ką aš bloga padariau? Ar aš nuoga ten?“ – stebisi moteris ir spėlioja, kad toks požiūris yra mūsų ankstesnių suvaržymų palikimas.

Dar labiau daugelis nustemba, jei sužino, kad šias nuotraukas sniege pusnuogė moteris pasidarė sveikdama po sunkaus kvėpavimo takų viruso.

„Susirgau tuo bjauriu virusu, ne korona, o tuo kitu, kuriuo čia visi per šventes sunkiai sirgo, buvo ir mirusių. Tai per Naujus Metus ir aš vos nenumiriau, išbuvau Kelmėje su lašinėmis, buvo baisus kosulys“, – pasakoja Nijolė, aiškindama, kodėl jai prireikė intensyvios reabilitacijos sanatorijoje.

Sveikuolė jau trečią dešimtmetį

Iš Kelmės karšto, Žalpių, kilusi, dabar Gruzdžiuose gyvenanti pedagogė, gidė, namų ekonomė, o dabar jau senjorė N. Lengvinienė nuo 1995-ųjų propaguoja sveikuolišką gyvenimo būdą, prižiūri, stiprina ir treniruoja kūną.

Todėl per tris dešimtemčius išmoko priimti jį natūraliai, be jokio gėdos jausmo: „Eketėje maudausi nuoga. Vokietijoje pirtyje visi nuogi, o čia, Lietuvoje, įėjau ir žiūriu – visi su tomis sintetinėmis maudymkėmis. Jos karštyje prie odos prilimpa, aš sėdžiu, susivyniojusi į rankšluostį, ir galvoju: kokie vargšai mes esame, mes gi gimėme tokie ir tas pasaulis padarė mus tokius, kad turime gėdytis savo kūno.“

Ji jau daugelį metų gana griežtai laikosi nusistovėjusios dienotvarkės.

„Ryte anksti atsikelti, padaryti mankštą, bent tuos penkis Tibeto pratimus. Kai gyvenu prie Atlanto vandenyno (nuo lapkričio iki balandžio moteris su draugu jau aštuonerius metus gyvena Ispanijai priklausančioje Fuerteventūros saloje, – aut. past.), einu maudytis ir būtinai paneriu visa galva. Lietuvoje vasarą vaikštau po rasotą žolę, žiemą kartais neriu į eketę (pabėgiojusi ar išsikaitinusi), per žarijas bėgioju, į kalnų žygius saloje einu“, – ne tik tradicinių, bet ir ekstremalių laisvalaikio formų nevengia ponia Nijolė.

Lieknėjimo formulė VVKP

Moteris nuo 2004 m. gyvena Vokietijoje, Lietuvoje ir Ispanijoje.

„Vasaromis nuo balandžio grįžtu į savo gimtinę – Žalpius Kelmės rajone – ir gyvenu su mama, kuriai tuoj bus 90 m. Mano vyras miręs prieš 7 metus, vaikai jau suaugę. Spalį išvykstu į Vokietiją, o iš ten su draugu vykdavome į namus saloje, ten dalyvauju žygiuose, rengiame stovyklas, išmokau masažo“, – metų ritmą dėsto iš Kelmės krašto kilusi gruzdiškė.

Žinoma, ne visuomet viskas vyksta sklandžiai. Pernai gegužę dėl mamos sveikatos grįžo į Lietuvą, sulaukusi rudens, išėjo į pensiją, bet į Fuerteventūros salą vandenyne išvykti negalėjo, nes po ugnikalnio išsiveržimo į miestelį, kur yra jos ir draugo namai, dėl nuodingų pelenų nebuvo galima įvažiuoti.

Rūpestis dėl mamos, sumažėjęs aktyvumas, pasikeitęs gyvenimo ritmas netruko duoti rezultatų – Nijolė pastebėjo, kad jos kūno svoris padidėjo iki 93 kilogramų.

„Labai išgyvenau dėl mamos sveikatos, beveik nedariau mankštos. Gal man reikėjo išbuvimo savo kiaute. Ir žiūriu – 10 kilogramų. Bet mane mama pradėjo kontroliuoti: „Ar padarei mankštą?“ Suradau sau dabar tokią svorio metimo formulę VVKP, kuri reiškia: valgau, vaikštau, kvėpuoju, plonėju“, – pergalingai į buvusį svorį grįžusi pareiškia Nijolė.

„Dar turiu planų šiam gyvenimui“

Energiją spinduliuoja net tokios smulkmenos kaip spalvota apranga, todėl moterį stebina tas juodas liūdesys, kurį dėvi kiti.

„Mes su broliene atėjome į koncertą Kelmėje apsivilkusios raudonas suknias. Ir buvome vienintelės tokios, nes visi buvo juodi ar pilki. Šalta, žmonių mažos pensijos, raudonos spalvos senesniam žmogui negalima“, – apie niūrų tautiečių pasirinkimą spėlioja 65 metus einanti Nijolė.

Nežinantiems N. Lengvinienės gyvenimo istorijos gali pasirodyti, kad bepigu jai taip džiaugtis ir poniškai bei kone kaip drugeliui lengvabūdiškai, po pasaulį plasnojant, gyventi. Tačiau to spalvingumo, spontaniškumo ir mokėjimo džiaugtis moterį išmokė gyvenimo smūgiai.

„Gyvenu čia ir dabar“ – toks Nijolės kredo šiuo metu. Moteris sako, kad džiaugtis gyvenimu ją išmokė liga, sunkumai ir nuolatinis priminimas, kad gyvenimas yra trapus. Prieš pusantrų metų kelyje Kelmės rajone moteris pateko į avariją ir per stebuklą liko gyva.

„Važiavau keliu tarp Liolių ir Žalpių, rodos, ne taip ir greitai – 70 km/val. Bet aš neįvertinau kelio, nes ten vieškelis, ir tuo metu lijo lietus. Pradėjo mano mašina nevaldomai suktis, nulėkė nuo kelio, vertėsi ir susiplojo visa, išskyrus vienintelę tą vietą, kur sėdėjau aš. Susitrenkiau tik koją. Matyt, dar turiu planų šiam gyvenimui“, – juokdamasi stebisi Nijolė.

Gyvenimo smūgių netrūko

Pagal profesiją N. Lengvinienė – ekonomistė. Daug metų dirbo pedagoginį darbą pagal savo specialybę, paskui, kai krūvis sumažėjo, persikvalifikavo ir dirbo maisto ruošimo technologijų mokytoja Gruzdžių žemės ūkio mokykloje, baigė pedagogiką ir psichologiją.

Būdama 37 metų, ji susirgo ir, pasak Nijolės, ją 1997 m. tiesiog išmetė iš darbo, kai pasisakė, kad turi neįgalumą.

„Įsivaizduokite, koks buvo žmonių požiūris, kai aš 1996 metais patekau į psichiatrijos ligoninę: „psicho“ reiškia „siela“, o žmonėms tai „durnius“. Niekas manęs nenorėjo priimti į darbą. Labai sunkus buvo tas laikotarpis. Gyvenome Gruzdžiuose, buvome pasiėmę kreditą, liko tik vieno vyro alga, augo trys vaikai. Labai trūko pinigų, ne visada turėdavau porą litų duoti sūnaus kelionei į gimnaziją Šiauliuose“, – su skaudama širdimi, bet jau be liūdesio prisimena N. Lengvinienė.

Nijolė įsitikinusi, kad tokiais momentais jokiu būdu negalima pasiduoti, o reikia su labai daug su savimi dirbti: „Aš daug dirbau: labai padėjo tikėjimas bei malda, bažnyčia, knygos.“

Ji džiaugiasi, kad tuo metu nesijausti atstumtai ar vienišai labai padėjo moterų asociacija, kuri veikė tuomečiame Šiaulių universitete.

„Aš irgi buvau Lietuvos universitetų mokslininkių moterų asociacijoje ir tas miestiečių moterų, išsilavinusių žmonių požiūris buvo kitoks. Jos visur mane kviesdavo, į visokias veiklas ir projektus įtraukdavo, bendravau su daugybe žmonių“, – gelbėjo buvimas tarp žmonių ir pozityvumas.

Sunki finansinė situacija šeimoje privertė moterį emigruoti – ji važinėjo į Vokietiją, kur dirbo sunkius apželdinimo ir namų ekonomės darbus. „Kažkada aš visa tai permąsčiau. Visa tai buvo pamokos man, mano kelias į atsivėrimą“, – savo išgyventų sunkumų kainą Nijolė pakeitė į vertę.

Žingeidumas – jaunystės eliksyras

Pati būdama pedagogė, Nijolė buvo linkusi ne tik mokyti, bet ir nuolatos mokytis: taip ekonomisto išsilavinimas pasipildė kulinaro-konditerio, o paskui ir gido profesijomis.

Kadaise, kai trūko pedagoginio darbo krūvio mokykloje, o pragyventi reikėjo, moteris baigė gidų kursus ir vesdavo ekskursijas vokiečių ir olandų turistams, atvykstantiems kruiziniais laivais į Klaipėdą. Ir tuomet ji buvo originali: vesdavo ekskursijas, vilkėdama tautiniu kostiumu, kuris jai atverdavo daugelį durų.

Dabar, kai ji jau pensijoje, sako, kad finansinio poreikio dirbti nebėra, o ir gidų yra jaunesnių, tačiau kartais yra pakviečiama pabūti gide individualiai.

Nijolės energijos šaltinio užtenka gausybei veiklų: „Visada norėjau šokti: mokydamasi akademijoje, šokau tautinius šokius, paskui irgi norėjau šokti. Išvykusi dirbti į Vokietiją 2005 metais, atradau meditacinius šokius.“

O dabar ji, pasirodo, dar ir piešia – lanko piešimo studiją ir ant stalo pažeria akvarelių lapus: „Rinkis, kuris patinka.“ Išsirenku su dviem skaisčiai raudonomis širdimis, kad jos primintų „Gyvenk čia ir dabar“.