Senieji fotografijos procesai sugrįžta į šiandienos kūrybą

Senieji fotografijos procesai sugrįžta į šiandienos kūrybą
Šiauliai
Artūras Šeštokas. Ambrotipai (šlapio kolodijaus procesas). Edvardo Tamošiūno nuotr.
Kvadratas. Meno teritorija Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.LT

Fotografijos muziejus rudenį pasitiko išskirtiniu renginiu, subūrusiu fotografijos tyrėjus, muziejininkus, archyvarus, restauratorius, senųjų fotografijos technikų praktikus iš Lietuvos ir užsienio.

2022 m. rugsėjo 7–10 d. organizuotame jau antrajame Tarptautiniame senųjų fotografijos technologijų simpoziume dalyviai dalijosi patirtimi ir diskutavo apie analoginės fotografijos terminijos unifikavimo galimybes, aktualizavo opiausias fotografijos paveldo saugojimo problemas, pristatė ir originaliais pavyzdžiais iliustravo senųjų fotografijos technologijų identifikavimo metodus. Įvairiose istorinėse Šiaulių miesto vietose vyko analoginės fotografijos plenerai, fotografijos meistrai atvirosiose dirbtuvėse demonstravo senuosius fotografijos procesus. Istorinių miesto pastatų ir to paties laikmečio fotografijos technikų dialogo rezultatais tapo meninę ir fotografinio paveldo išsaugojimo vertę saugantys meistrų kūriniai.

Fotografinis vaizdas nuo to momento, kai buvo išrastos technologijos jį užfiksuoti, tapo svarbia asmeninės ir kolektyvinės istorijos dokumentavimo, komunikacijos bei meninės raiškos priemone. Tobulėjančios skaitmeninės technologijos išstūmė brangų ir daugiau laiko bei žinių reikalaujantį fotocheminį fotografijos gamybos procesą, tapusį muzealija, tyrimų ir pažinimo objektu. Visgi fotografinis paveldas ne tik nepraranda aktualumo ir visuomenės susidomėjimo, bet ir tampa įkvėpimu, galimybėmis ir autentiška meninės raiškos forma.

Apie analoginės fotografijos procesus šiandieninių fotografų kūryboje bei senosios fotografijos technologijų paveldo išsaugojimo aktualumą kalbamės su Atvirųjų fotografijos dirbtuvių įkūrėju, VDA Fotografijos ir medijos meno laboratorijos vedėju Gintu Kavoliūnu ir Vilijumi Žagrakaliu, fotografijos entuziastu, tyrinėtoju bei eksperimentuotoju.

– Kiek analoginės fotografijos procesų išmanymas, jų praktinis naudojimas reikšmingas šių dienų fotomenininkams? Kaip jie praturtina kūrybinį procesą?

Vilijus Žagrakalys:

– Fotografijos, kaip technologinio proceso, istorija trumpa – nepilni 200 metų. Laiko bėgyje didelė dalis fotografijos pradininkų buvo panirę į ieškojimus, todėl fotografijos raiškoje imtos taikyti įvairios technologijos. Vystantis fotoaparatų techninėms galimybėms, susiformavo greito momento taikymas, fiksuojant įvairius vaizdus, portretus, daiktus ar nuotaikas. Atsirado daug fotografuojančiųjų, tik mažai patrauklaus produkto. Dar praėjusio amžiaus pabaigoje įvyko kardinalus posūkis į proceso praeitį visame pasaulyje. Šiandienius fotomenininkus patraukė pirmų fotografų nepakitę fotoatspaudai, išsilaikiusi kokybė – aukšta raiška ir nuotaiką formuojančios kompozicijos, kurios patrauklios žiūrovui. Visame pasaulyje pirmųjų fototechnikų naudojimas paskatino dalį besidominčiųjų išbandyti senuosius technologinius procesus. Dažniausiai išbandomi lengvesni išpildymo būdai, rečiau prisiliečiama prie sudėtingų procesų. Analoginės fotografijos procesas leidžia išsamiai įsigilinti parenkant motyvus ir mąstyti apie galimus technologinio proceso išpildymo rezultatus.

Cheminių medžiagų naudojimas skatina kiekvieną kūrėją apmąstyti galimus rezultatus, priklausančius nuo parenkamų nustatymų bei kompozicinių sprendimų. Šie klausimai nekyla naudojant skaitmeną.

Susipažinus su analogine fotografija, atsiranda daugiau praktinių ir technologinių žinių, kurios atveria analoginės fotografijos patrauklumą ir skatina kūrybiniams bei technologiniams ieškojimams.

Gintas Kavoliūnas:

– Mano požiūris šiuo klausimu ganėtinai radikalus. Kadangi aš fotografinį vaizdą traktuoju ne tik kaip vizualinę informaciją, koncepciją turintį kūrinį, bet ir kaip materialų meno objektą, man svarbu viskas – nuo idėjos, pasirinkto proceso ir jo galimybių iki atspaudo medžiagiškumo. Neįsigilinęs į procesus ir skirtingų procesų duodamas galimybes, šio teksto skaitytojas sunkiai gali suprasti, apie ką aš. Tad paaiškinu paprasčiau: kiekvienas fotografinio vaizdo gavimo procesas, nuo fotografavimo iki atspaudo gavimo, turi skirtingą jautrumą šviesai, skirtingus negatyvo ar atspaudo formatus, skirtingus galimus vaizdo pagrindus – nuo įprasto popieriaus iki metalo ar keramikos, skirtingas tiražavimo galimybes – nuo vienetinio ir netiražuojamo vaizdo iki kopijų tūkstančiais. Kūrėjas, neperpratęs skirtingų procesų teikiamų galimybių, negali pilnai išnaudoti savo potencialo. Tai tas pats kaip virti ar valgyti uogienę: kol neišragauji skirtingų uogienių, neišbandai skirtingų receptų, negali žinoti, koks bus skonis ir kuris tau labiausiai patiks... O štai man labiausiai patinka mamos daroma trinta šviežių laukinių žemuogių uogienė su cukrumi.

– Kuo svarbus senovinės fotografijos technologijų paveldo išsaugojimas, aktualizavimas šiandien?

Gintas Kavoliūnas:

– Senoji fotografija ir senieji procesai XIX a. buvo priskiriami amatui. Fotografija ilgus metus bėgo nuo amato link kūrybos ir šiuo metu yra taip toli pabėgusi, kad Lietuvoje tradicinio amato sąvade yra kaminkrėčiai, barzdaskučiai bei kitos garbios specialybės, tačiau fotografų, savo kūryboje naudojančių senuosius procesus ir viską (neretai net reikiamą įrangą) darančių savo rankomis, nėra... Trūksta gilesnių studijų, platesnės ir visaapimančios fotografinės terminijos. Dėl žinių bei tyrimų trūkumo sudėtinga tinkamai aprašyti bei saugoti senuosius atspaudus, o šių dienų fotografai, rodos, dar tik iš naujo mokosi savo kūrybai naudoti kitokias raiškos galimybes. Taigi tęstinumas buvo nutrūkęs... Senovinės fotografijos technologijų paveldo išsaugojimas aktualus kaip niekad: tik išmokęs abėcėlę, vėliau – gramatiką, gali parašyti romaną.

Vilijus Žagrakalys:

– Kultūros paveldas reprezentuoja kiekvieną valstybę, tautą, bendruomenę. Atkuriamos alternatyvios fotografijos naudotos bei naudojamos technikos ir technologijos – tai ištisas paveldo sektorius šiandien. Tai ne tik įdomus, nepažintas rezultatas, bet ir garantuotas jo išlikimas ateityje.
Daugelis fotomenininkų įvairiems motyvams pasitelkia kultūros paveldo objektus, jų detales ar fragmentus. Tai vienas iš patraukliausių būdų fiksuoti kultūros paveldo objektus.

Plačiau apie Tarptautinį senųjų fotografijos technologijų simpoziumą Šiauliuose čia.

Lina Liesienė