„Sengirės fondui“ profesorius išsaugojimui padovanojo pirmąjį miško sklypą

Vilnius

Labanoro regioninis parkas. Asociatyvi G. Bartuškos nuotr.

Reporteris MonikaŠaltinis: Etaplius.lt

133593

„Sengirės fondas“ sulaukė netikėtos, tačiau itin malonios staigmenos – pirmojo miško sklypo. Sklypą, esantį Kauno rajone, Pažėrų kaime, Žalgirio miške fondui padovanojo mechanikos inžinierius, buvęs tremtinys, profesorius Vytautas Smailys, kuriam dar vaikystėje įsišaknijusi gamtos, kaip vertybės, samprata išliko iki pat šių dienų. Mindaugas Survila, idėjos iniciatorius ir vienas iš fondo įkūrėjų, teigė, jog dovana – lemtinga, nes ji parodo iniciatyvos aktualumą ir tai, jog projektas „Sengirės fondas“ juda tinkama linkme.

Profesoriui V. Smailiui gamtosauginės idėjos visada buvo svarbios. V. Smailys gimė 1931 m. Girininkuose. Vaikystė, praleista miškų apsuptyje, lėmė pomėgį laisvadienius leisti gamtoje bei įgūdį pamokyti kolegas, kaip derėtų elgtis svečiuojantis vienoje ar kitoje girioje. 1952 m. V. Smailys buvo ištremtas į Krasnojarską, kuriame 1959 m. baigė Sibiro technologijos institutą ir iki 1961 m. dirbo mokslinį darbą. 1961–1993 m. mokslinę veiklą tęsė Leningrade (dabartiniame Sankt Peterburge). 1993 m. grįžo į Lietuvą, pradėjo profesoriauti Klaipėdos universitete, kuriame dėstė ir vykdė mokslinius tyrimus jūrų inžinerijos ir jūrų aplinkosaugos mokslo kryptyse, buvo Jūreivystės instituto Laivų mechanikos katedros vedėjas.

Sklypą V. Smailys paveldėjo jau grįžęs į Lietuvą: šeima po tėvų mirties taip ir neatgavo visos jai priklausiusios žemės, tad trūkstama dalis buvo atiduota 1,5 ha miško plotu. Šis buvo po lygiai išdalintas 6 vaikams, tarp jų – ir Vytautui. Profesorius nuo mažų dienų puoselėjo tvirtą ryšį su gamta, o būtis tremtyje tik sustiprino meilę gimtajai žemei. Tad siekdamas apsaugoti paveldėtą sklypą nuo galimų kirtimų, profesorius susitarė su seserimis dėl miško perdavimo jam bei pradėjo aktyviai ieškoti organizacijos, galinčios jį apsaugoti - tai lėmė pažintį su „Sengirės fondu“.

„Krasnojarske studijavau miško pramonės mechaniką, taigi einant mokslus mus mokė kaip „išnaudoti” mišką, o ne kaip sumažinti žmogaus daromą žalą, ar, juolab, jį apsaugoti“, – pasakojo prof. V. Smailys. „Nūdienos žmogus retai kada susimąsto, kas suformavo aplinką, kurioje taip patogu gyventi. O juk švarus oras, vanduo Lietuvoje – tai miškų nuopelnas. Aš šią mintį su savimi nešiojuosi jau labai seniai, nesvarbu kur bebūtų nubloškęs gyvenimas. Tad noriu, kad šiuo turtu galėtų pasidžiaugti dar ne viena karta“.

Dovanotame sklype gausu skroblų, galima rasti pavienių klevų, drebulių, ąžuolų. Tai – didelis privalumas, nes mišrus miškas sąlygoja derlingą dirvožemį ir spartesnę biologinę kaitą: trumpaamžes rūšis keičiant ilgaamžėms, formuojasi sengirėms būdinga miško struktūrinė mozaika.

Nors miškas dar palyginus jaunas (vidutinis amžius apie 75 metus), jame jau galima rasti keletą kertinių samanų, vabalų rūšių, parodančių biologinės įvairovės potencialą. Pasak mokslų daktaro, ornitologo Žydrūno Preikšos, sklypas kol kas yra per mažas, jog išaugtų į solidų miško branduolį, tačiau jis gali tapti itin svarbia tarpine stotele, palengvinančia rūšių migraciją.

„Mūsų miškai yra fragmentuoti: rezervatai, senosios buveinės ar išlikę didesni sengirių plotai vienas nuo kito yra labai nutolę. Ne visos gyvūnų rūšys sugeba perskristi, perplaukti ar pereiti tokius atstumus norėdamos patekti į kitą tinkamą gyvenamąjį plotą. Didelė tikimybė, kad šioje kelionėje jos tiesiog žūtų“, – teigė Ž. Preikša. „Tad tokie ploteliai gali tapti svarbiais migraciniais koridoriais ir suteikti galimybę apjungti didelius miško branduolius: tai būtų tarsi tarpinė stotelė, kurioje rūšys galėtų prisiglausti, įsitvirtinti ir, atėjus tinkamam laikui, keliauti toliau“.

Mindaugas Lapelė, gamtos mokslų daktaras bei iniciatyvos bendraįkūrėjas, saugojamą sklypą apibūdino kaip „gelbėjimosi valtį“ gyventojams, siekiantiems nepaklysti miško kelionėse.

„Paukščiai, žvėrys gali migruoti gana dideliais atstumais, ieškodami sau maisto ar patogesnės vietos. O visam miškui gyvybiškai svarbiems organizmams – kerpėms, grybams, samanoms, kai kuriems vabzdžiams – dažnai reikia pastovių, lėtai kintančių buveinių sąlygų, o ir įveikti didelius atstumus gana sudėtinga. Šis apsaugotas sklypas “gyvasčiai” bus kaip „gelbėjimosi valtis”. Aplinkui po truputį atsikuriant iškirstiems sklypams, šios rūšys galės sparčiai sugrįžti į aplinkines teritorijas ir taip praturtinti visą mišką“, – pasakojo M. Lapelė.

Anot Mindaugo Survilos, šis prof. Vytauto Smailio saugojimui patikėtas miškas – ne tik postūmis toliau tikslingai plėtoti iniciatyvą, bet ir įrodymas, jog iki šiol įdėtos projekto komandos pastangos jau „duoda vaisių”, o projektas sparčiai juda tinkama linkme.

„Simboliška, jog prof. Vytautas Smailys susisiekė su manimi būtent tą akimirką, kai į Registrų Centrą nešiau registruoti „Sengirės fondo” įstatus. Taigi, padovanotas miško sklypas ne tik labai nudžiugino, bet ir tapo dar vienu įrodymu, kad „Sengirės fondo” idėja jau senai „sklandė ore”. Ir užteko žengti pirmus žingsnius, kurie paskatino žmones vienytis ir kurti tai, kuo dar ilgai džiaugsis ateities kartos“, – pasakojo M. Survila.

„Sengirės fondas“ buvo įkurtas siekiant įsigyti miško plotus, turinčius potencialą tapti sengirėmis, ir išsaugoti retas ar nykstančias augalų bei gyvūnų rūšis ateities kartoms. Prisidėti prie gyvosios gamtos išsaugojimo galima skiriant 1,2% pajamų mokesčio (VšĮ „Sengirės fondas“, gavėjo kodas 305433631) arba apsilankius „Sengirės fondo“ svetainėje. Norintys paremti idėją taip pat kviečiami siūlyti miško plotus, turinčius potencialą virsti sengirėmis, kurie bus peržiūrėti ir įvertinti „Sengirės fondo" mokslininkų komandos.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt