Sekundė pliusams: dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų

IMG_20230116_130804
Lietuva
Etaplius.lt Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.LT

Tinklalaidėje „Sekundė pliusams“ advokatė Daiva Rusakienė atsako į Etaplius.lt portalo skaitytojo užduotą klausimą: „Su sutuoktine nutraukėme santuoką. Po santuokos nutraukimo butas, buvo pripažintas mano asmenine nuosavybe. Nepaisant to, buvusi sutuoktinė su savo nepilnamete dukra (tai nėra mūsų bendras vaikas) ir toliau gyvena man priklausančiame bute ir iš jo neišsikrausto, motyvuodama tuo, kad ji turi nepilnametį vaiką. Į raginimus išsikelti geranoriškai nereaguoja. Kaip galiu apginti savo teises ir priversti ją išsikraustyti?“

Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimu (CK 4.39 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste ir CK ) 4.98 str. numatyta savininko teisė reikšti negatorinį ieškinį, kuriuo  savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Čia svarbu pažymėti, kad daikto savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, būtent atsakovė (šiuo atveju buvusi sutuoktinė) turi įrodyti, kad jos elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. 

Taigi daikto teisėtas savininkas turi ne tik teisę savo nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis), bet taip pat turi teisę reikalauti pašalinti bet kokius jos nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą pažeidimus (CK 4.98 straipsnis). 

Iš pateikto klausimo galima daryti išvadą, kad skaitytojas yra turto savininkas, jį ir buvusią sutuoktinę nesieja jokie sutartiniai (pvz., nuomos, panaudos) teisiniai santykiai, ji su savo nepilnamečiu vaiku gyvena buvusiam sutuoktiniu priklausančiame bute, todėl asmuo turi teisę reikalauti pašalinti bet kokius jos nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą pažeidimus, šiuo atveju – iškeldinti buvusią sutuoktinę su visais jais priklausančiais asmeniniais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. 

Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad bute gyvena nepilnametis vaikas. Lietuvos Aukščiausiasis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad, siekiant nustatyti šalių interesų pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, privaloma atsižvelgti į vaiko teisių apsaugą, nes tai yra viešasis interesas, todėl taikomos prievolių teisės normos turi būti derinamos su šeimos teise, kurioje prioritetine pripažįstama vaiko teisių apsauga. Nepilnamečiai vaikai yra viena iš labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių. Tarptautinė bendrija bei atskiros valstybės vaikams nustato padidintos teisinės apsaugos reikalavimus (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis). 

Dėl to, ginant vaiko teises, turi būti pasirenkamas toks racionalus sprendimo būdas, kad tos minimalios gyvenimo sąlygos, kurias jie turėjo, būtų išsaugotos. Įstatymas formuluoja bendrąjį principą, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šio principo įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas, tačiau pažymėtina, kad vaiko teisių, kaip ir bet kurių teisių, negalima suabsoliutinti. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams.

Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad iškeldinimu užtikrinamos fizinio asmens - gyvenamųjų patalpų savininko, teisės. EŽTT praktikoje nurodyta ir tai, kad iškeldinimo proporcingumo klausimas priklauso nuo subjekto, kuris reikalauja iškeldinimo, pobūdžio. Kai privatus subjektas reikalauja iškeldinimo iš jam priklausančio būsto, dažnai jo interesai gali nusverti (žr. 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą byloje Bjedov prieš Kroatiją, peticijos Nr. 42150/09).

Pažymėtina, kad būtent tėvams kyla pareiga užtikrinti savo nepilnamečiams vaikams teisę į būstą, saugią aplinką, būtiną visapusiškam ir harmoningam vaikų vystymuisi (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 31 straipsnis). 

Taigi jei byloje nebūtų pateikta duomenų, kad buvusi sutuoktinė dėl kokių nors objektyvių ar subjektyvių priežasčių neturi galimybių įgyvendinti pareigos užtikrinti gyvenamąjį būstą sau ir savo nepilnamečiam vaikui, nėra pagrindo pripažinti, kad yra objektyvi teisinė būtinybė ginti nepilnamečio vaiko interesus, suvaržant ginčo nekilnojamojo turto savininkės teises. Kitaip tariant, nustačius kad buvusi sutuoktinė turi objektyvias galimybes vaikui užtikrinti kitą gyvenamąjį būstą (yra darbinga, turi nuolatinį pajamų šaltinį, po santuokos nutraukimo gavo piniginę kompensaciją ir pan.), reikalavimas dėl iškeldinimo būtų tenkintinas.