Šei­mų sto­vyk­lo­je – šir­dies kal­bos paieš­kos (vaizdo įrašas)

Praė­ju­sią sa­vai­tę Šiau­lių Šv. Ig­na­co Lo­jo­los baž­ny­čios bend­ruo­me­nė „An­ge­lų sve­tai­nė­je“ ren­gė šei­mų sto­vyk­lą te­ma „Duok man tik sa­vo mei­lę ir ma­lo­nę, nes to man už­ten­ka“. Maž­daug šim­tas sto­vyk­lau­to­jų, pa­ly­di­mi ku­ni­go Al­do­no Gu­dai­čio SJ, klau­sė­si pa­skai­tų, da­li­jo­si dva­si­niais pa­ty­ri­mais, mel­dė­si, da­ly­va­vo Kry­žių kal­no at­lai­duo­se, o bib­liod­ra­mo­je gi­li­no­si į tai, ką reiš­kia at­leis­ti.
 

Dievas kalbina, paliečia, gydo

Pirmoji šeimų stovykla, kurią surengė tuometis Šiaulių Šv. Ignaco bažnyčios kunigas Stasys Kazėnas SJ bei šios bažnyčios bendruomenė, vyko 2015 m. rugpjūtį prie Kryžių kalno esančioje „Angelų svetainėje“. Tuomet pusšimtis žmonių susirinko įvairiausių lūkesčių vedami: vieni tikėjosi įdomių paskaitų, kiti – pabuvimo kartu su šeima stovykloje, kur bus meldžiamasi, dar kiti nežinojo, ko tikėtis, bet jautė didelį norą dalyvauti, nes alksta dvasinių dalykų.

Stovyklai tapus tradicine, niekam nebe paslaptis, kad stovyklautojų lūkesčiai pateisinami su kaupu – kol tėvai klausosi paskaitų ar dalijasi grupelėse tikėjimo dovanomis, jų vaikais nuo ryto iki vakaro užsiima savanoriai. Kol vieni dalyvauja užsiėmimuose, tądien paskirta grupė stovyklautojų pasirūpina, kad ant stalų visiems būtų išdalyti pusryčiai, pietūs, vakarienė, sutvarkyta aplinka, pasirūpinta kitais buitiniais reikalais.

Stovyklautojai ne kartą liudijo, kad užsiėmimų metu Dievas juos kalbina, paliečia, gydo ir keičia širdis per kasdienę maldą, Eucharistijos šventimą po atviru dangumi ar koplyčioje, bendrai einant į Kryžių kalną, giesmes, paskaitas, pasidalijimus mažose grupelėse, sutuoktinių poros liudijimus apie maldos patirtis šeimoje, susitaikymo pamaldas, bibliodramos užsiėmimus.

Šiųmetėje stovykloje dalyvavo apie šimtą žmonių, stovyklos temą pristatė ir liudijo kunigas Aldonas Gudaitis SJ, paskaitas skaitė diakonas, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas dr. Benas Ulevičius, sesuo Elija, o bibliodramos užsiėmimus vedė profesionalūs aktoriai, gydytojai klounai Joana ir Justinas Narvidai. Kas gi yra bibliodrama?

Atleisti – iki begalybės

Evangelijoje pagal Matą (Mt 18, 21–22) yra tokios eilutės: „Priėjo prie Jėzaus Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.“

Bibliodramos užsiėmimai rengiami pagal įvairias Šventojo Rašto eilutes, tačiau būtent pagal tekstą apie atleidimą ir vyko šiųmetės stovyklos bibliodrama. Pasak Joanos, žydų tradicijoje ne savo šeimos nariui gali atleisti tris kartus, o savo šeimos nariui – keturis. Septyni – jau labai labai daug, o 77 – beveik begalybė, neįmanomas skaičius.

Bibliodrama yra vedama dviese, geriausia trise, ypač kai dalyvauja kunigas, nes Šventojo Rašto žodis paliečia kūną, psichiką, sielą, dvasinius dalykus. Tekstas yra skaitomas tyliai, garsiai, grupelėmis, tekstas yra vaidinamas, įsijaučiant į situacijas, personažus, dalijantis, kaip jautiesi vienu ar kitu atveju, kas skaudino, kas džiugino ir pan. Trys vedėjai prižiūri procesą, ar žmones tekstas paliečia ne per giliai, ne per aštriai, ar visi jaučiasi saugūs.

„Bandėme kalbėtis, kaip išeiti iš racionalaus rato: aš tau – tu man, iš vartotojiško, verslininkiško santykio. Ieškoti, kur yra tavo širdies kalba, nes Jėzus kviečia atsisukti į savo širdį. Kviečia duoti, kiek gali ir dar truputį. Kviečia atleisti, kiek gali ir dar truputį. O jei negali atleisti, yra Jėzus, kuris visada rodo į Dievą, per kurį veikia Šventoji Dvasia, ir kviečia į atleidimo kelionę. Atleidimo siekiame, ieškome, kad būtume laisvi, kad turėtume viltį, galėtume pasitikėti Dievu, vieni kitais ir kad mumis pasitikėtų“, – komentuoja Joana.

Justinas antrina, kad per bibliodramą gali išgyventi konkrečią patirtį. „Man patyrimo išgyvenimas gyvai labai svarbus. Nes tu veiki kūnu, mintimis, veiki kartu su kitais. Pereinama į teatro lygmenį, žaidimą. Mes situaciją vaidiname, bet tuo metu kažkaip pasijauti. Tas „kažkaip pasijauti“ – tavo patirtis ir ji tiesiogiai susijusi su Dievo žodžiu. Taip tu išgyveni Dievo žodį“, – sako jis.

Bibliodramos metu sužinoma ne tik apie savo santykį su Dievu, su Jėzumi, bet apie savo santykius apskritai gyvenime. Gal nenori girdėti apie kažkokius savo nusistatymus, įvaizdžius, įvykius, kurių nepripažįsti. Arba pripažįsti, bet kažkaip patogiai sau interpretuoji.

Vaizdo įrašą apie šeimų stovyklą galima pamatyti portale Etaplius.lt.