Šeimą su lietuviu sukūrusi filipinietė N. Tolentin-Steikunas: „Aplinkiniai į mus tikrai žiūri kitaip“

Vilnius

Noimie Tolentin-Steikunas. Asmeninio archyvo nuotr.

Reporteris MonikaŠaltinis: Etaplius.lt

180914

Lietuva buvo pirma Europos šalis, kurią pamatė prieš kelis metus čia atsikrausčiusi jauna filipinietė Noimie Tolentin-Steikunas. O atvykus čia gyvenimo tempas pagreitėjo kelis kartus – Noimie susituokė su savo lietuviu vaikinu ir neilgai trukus susilaukė dukrelės.  Šiandien ji džiaugiasi motinyste ir yra aktyvi „TikTok“ platformoje, kurioje dalijasi parodijomis ir dainų koveriais.

Nors bendravome angliškai, jauna moteris savo kalboje nevengia įterpti ir lietuviškų žodžių – močiutės, seneliai, kūčiukai... Šeima filipiniečiams labai svarbi, ne išimtis ir Noimie. „Labai džiaugiuosi savo uošviais, kurie yra patys šilčiausi ir rūpestingiausi žmonės. Man pasisekė, kad turiu juos čia, kaip savo šeimą“, – sako ji.

Nors Noimie gyvenimas Lietuvoje labai patinka, natūralu, jog tenka susidurti ir su iššūkiais. „Kartais noriu pasakyti ką nors juokingo, bet kai tai išverčiu į lietuvių kalbą, skamba nebe taip linksmai. Tada tiesiog renkuosi nesakyti nieko“, – sako Vilniuje gyvenanti filipinietė.

Gimtojoje šalyje ji buvo įpratusi ir prie kitokio maisto, kurio Lietuvoje ne visada rasi. „Kai laukiausi, labai norėdavau tam tikrų dalykų, kurių čia nėra. Bandžiau juos gamintis pati, o vaisių ieškodavau didesnių parduotuvių egzotinių vaisių skyriuose. Visko rasti nepavykdavo, todėl geriausia yra atkreipti dėmesį į vietines uogas ar vaisius. Pavyzdžiui, iki atvykimo į Europą nebuvau ragavusi tokių šviežių ir saldžių braškių“, – šypsodamasi pasakoja Noimie.

Sunkumų pradžioje sukėlė ir Lietuvos klimatas: pavyzdžiui, iki atvykimo į Lietuvą Noimie nežinojo, koks jausmas, kai lauke mažiau nei 16 laipsnių šilumos, todėl jai teko atsinaujinti visą drabužių garderobą.

„Kaip ir visos moterys, norėčiau visada atrodyti stilingai ir vilkėti elegantišką paltuką, kaip filmuose. O realybė tokia, kad žiemą vilkiu patį šilčiausią ir storiausią paltą! Jei galėčiau, visur vaikščiočiau susisukusi į storą šiltą antklodę“, – juokiasi iš egzotiškos šalies kilusi jauna mama.

– Gyveni Vilniuje ir esi sukūrusi šeimą su lietuviu. Ar galėtum skaitytojams papasakoti apie savo patirtį būnant mama, kuri gyvena užsienio šalyje? Kaip manai, ar žmonės į tavo šeimą žiūri kitaip vien dėl to, jog esi užsienietė?

– Mūsų šeimos ritmas labai greitas. Perėjimas nuo vienišės iki ištekėjusios moters gyvenimo, o po to iki tėvystės įvyko vos per 7 mėnesius nuo to laiko, kai atvykau gyventi į Lietuvą. Tačiau savo vaikiną pažinojau jau trejus metus prieš atsikraustymą čia. Kelionė į motinystę apskritai nėra pati lengviausi, ypač kai esi užsienio šalyje, kurios dar gerai nepažįsti. Tačiau, bendrai vertinant, man labai pasisekė, nes mane supa nuostabūs žmonės.

Tikrai manau, jog žmonės į mūsų šeimą žiūri kitaip, nes mūsų rasės skirtingos. Matau, kad žmonėms labai smalsu, kaip atrodys mūsų vaikai. Kai kur nors vaikštome, aplinkiniai iš pradžių nužiūri mūsų porą, o tada vaiką. Suprantu, jog jie tai daro iš smalsumo – ir man tai atrodytų įdomu. Tik prašau, pasistenkite nežiūrėti per ilgai ir per daug atvirai, nes kartais tai gąsdina (juokiasi – aut.past.). Kita vertus, man labai patinka, kai vietiniai nusišypso mūsų dukrelei. Labai gera matyti aplinkui besišypsančius veidus. Jeigu matysime pasaulį kaip vaikai, ir patys į gyvenimą žvelgsime pozityviau.

– Deja, dalis Lietuvoje gyvenančių užsieniečių yra tapę neapykantos nusikaltimų aukomis. Ar tau teko su tuo susidurti? Kaip manai, kodėl šiais laikais tokie nusikaltimai vis dar vyksta?

– Esu kalbėjusi su žmonėmis, kurie patyrė neapykantos nusikaltimus, ir tenka išgirsti vis daugiau tokių istorijų. Laimei, man neteko patirti neapykantos vien dėl to, jog esu užsienietė, tačiau tai nereiškia, jog tokie dalykai neegzistuoja. Labai liūdna, kad mūsų dienomis tai vis dar vyksta. Kad ir kokie būtų žmogaus įsitikinimai, naudoti smurtą niekada nėra gerai.

Kai bandau ką nors suprasti, visuomet stengiuosi pastatyti save į to žmogaus vietą. Filipinuose, kai aš buvau maža, mūsų provincijoje ne visuomet galėdavai pamatyti užsieniečių. Taigi, mes taip pat vadovaudavomės stereotipais ir būdami vaikai pravardžiuodavome tuos žmones dėl jų išvaizdos savybių ir odos spalvos. Nežinojome, kad taip daryti nedera. Tik vėliau sutikau daugiau žmonių iš kitų pasaulio šalių ir supratau, jog rasės ir etniškumo temos yra labai jautrios. Ne visi žmonės tai supranta, nes tiesiog neturi žinių, todėl labai svarbu daug apie tai kalbėti.

Pandemijos metu kai kurie žmonės ėmė jausti neapykantą užsieniečiams, ypač – azijiečiams. Pati esu azijietė, todėl labai noriu visiems priminti kelis dalykus: tai, kad esi iš Azijos, dar nereiškia, jog turi virusą; Azija yra didžiulė, ji turi apie 50 šalių su skirtinga istorija, kultūra ir kalba; ne visi azijiečiai atrodo vienodai; ne visi azijiečiai moka naudotis lazdelėmis arba žino karate, ir šis sąrašas tęsiasi toliau. Visi mes turėtume skleisti meilę, o ne neapykantą. Gyvenimas per trumpas, kad nekęstume vieni kitų.

– Esi labai talentinga. Tavo „TikTok“ parodijos labai juokingos! Ar laikai aktorystę ir dainavimą savo aistra, o gal tai labiau linksmas laisvalaikio praleidimo būdas?

– Ačiū už komplimentus (šypsosi – aut. past.). Man labai patinka dainuoti ir vaidinti. Dainuoju, kai man liūdna, linksma, nuobodu... Dainavimas visuomet man pakelia nuotaiką. Filipiniečiams apskritai patinka dainuoti. Aš pati anksčiau dainuodavau bažnyčios chore ir mokyklos renginiuose.

Na, o vaidyba man yra smagus hobis. Dar kai buvau mažytė, atsistojusi prieš veidrodį vaidindavau skirtingas scenas iš filmų. Labiausiai mane vaidinti skatina mama, kuriai labai patinka parodijų filmukai. Nežinau, ar jai jie patinka dėl to, kad ji mano mama, ar dėl to, kad jie tikrai juokingi (šypsosi – aut. past.).

„TikTok“ filmukus pradėjau kurti per karantiną, praėjus keliems mėnesiams po vaiko gimimo. Pamaniau, jog lietuviškos dainos padės man išmokti kalbą. Didžiąją dalį jų filmuodavau, kai mano kūdikis miegodavo. Anksčiau ji pramiegodavo didžiąją dalį dienos, o aš, kaip nauja mama, stengdavausi ištrūkti iš rutinos pasipuošdama, pasidažydama ir padarydama kažką naujo.

– Lietuviams patinka žiūrėti ir kurti komedijas – kartais geras, kartais prastesnes. Jeigu gautum pasiūlymą suvaidinti tokiame filme ir galėtum pasirinkti sceną, kokia ji būtų?

– Esu dalyvavusi kino projektuose: filmavausi tarptautiniame seriale ir produkto reklamoje čia, Lietuvoje. Nuostabu buvo pamatyti viską iš filmavimo aikštelės vidaus bei susitikti su garsiais aktoriais! Jei man pasiūlytų nusifilmuoti filme, tikrai sutikčiau. Daryti mėgstamą dalyką ir iš to uždirbti pinigų visada yra gerai. Manau, man sunkiausia būtų nusifilmuoti dramatiškoje scenoje, nors mano vyras mane ir vadina dramos karaliene (juokiasi – aut. past.).

– Užaugai Filipinuose. Ar tada žinojai ką nors apie Lietuvą ir galėjai įsivaizduoti, jog gyvensi mažytėje šalyje kitoje pasaulio pusėje? Kokios buvo tavo pirmos mintys, kai čia apsilankei?

– Aš apskritai mažai ką žinojau apie Europą. Apie didesnes šalis buvau girdėjusi iš istorijos pamokų ir filmų. O kai išgirdau apie Lietuvą, mano pirma mintis buvo „kur ji yra?“. Ar Lietuva susijusi su Transilvanija, o gal su Narnija? Ar čia gyveno Drakula? Tikrai turėjau ieškoti informacijos internete. Panašiai galvoja ir kiti filipiniečiai, kurie pirmą kartą išgirsta apie Lietuvą.

Kai mano vaikinas (dabar jau vyras) nusprendė sugrįžti į Lietuvą, jis norėjo, kad pirma pamatyčiau šią šalį ir nuspręsčiau, ar norėčiau čia gyventi. Taip aš tapau praktikante nuostabiame lietuviškame startuolyje. Lietuva buvo mano pirma aplankyta Europos šalimi.

Mano patirtys buvo tokios:

Oras. Mane įspėjo, kad man čia bus per šalta, bet galvojau, jog visi perdeda. Kai atvykau į Vilnių, buvo vasara, birželio vidurys, apie 18 laipsnių šilumos ir labai vėjuota. Man jau buvo per šalta! Mus pasitiko mano vyro brolis su tradiciniais lietuviškais gėrimais, juoda duona ir druska. Skonis buvo įdomus, bet tikrai sušildė.

Viešos vietos ir parduotuvės. Dauguma instrukcijų ir etikečių yra lietuvių kalba, todėl man prireikė 30 minučių, kad nusipirkčiau kojines, o taip pat pasiklydau važiuodama autobusu ir negalėjau paprašyti pagalbos, nes ne visi moka angliškai. Laimei, jaunesnioji karta jau daugiau kalba angliškai.

Žmonės. Pirmas kelias dienas jaučiausi keistokai, nes aplinkiniai labai į mane žiūrėjo, ypač vaikai ir vyresni žmonės. Europoje lankiausi pirmą kartą ir nebuvau pratusi, kad į mane tiek žiūrėtų. Į galvą atėjo įvairių minčių – klausiau savęs, gal esu kuo išsitepusi, o gal jie manęs nekenčia ir nenori, kad čia būčiau. Vėliau prie to pripratau ir dabar galvoju, kad gal jiems tiesiog smalsu. Kai su lietuviais susipažįsti artimiau, jie yra labai draugiški ir šilti. Myliu mūsų močiutes ir senelius, jie nepaprastai mieli ir dažnai mus vaišina skanėstais. Kartais pabendrauju su gatvėje sutiktais vaikais ar paaugliais, ir jų anglų kalba tikrai puiki. O kai vasarą vaikštai mieste, gali pamatyti pačių gražiausių žmonių, pasipuošusių madingiausiais drabužiais.

– Filipiniečiai ir lietuviai tikriausiai daug kuo skiriasi. Apie pirmuosius dažnai galvojame kaip apie labai garsiai kalbančius ir dar garsiau besijuokiančius žmones su didžiulėmis šeimomis. Na, o lietuviai yra laikomi kur kas tylesniais ir ramesniais. Ar turime mes kokių nors panašumų?

image-6483441.JPG

– Tikra tiesa, kad filipiniečiai labai skiriasi nuo lietuvių. Jie atviresni ir šilti, o lietuviai su nepažįstamais yra šaltoki. Visi mes esame auginami pagal tai, kas mūsų visuomenėje laikoma norma. Nors ir turime daug skirtumų, tačiau visi esame žmonės su savo jausmais, kurių nereikia išversti į jokią kalbą.

Filipiniečiai ir lietuviai panašūs tuo, jog labai mylime krepšinį! Man sakė, kad krepšinis Lietuvoje yra laikomas antra religija, o daugybė filipiniečių taip pat seka NBA varžybas. Kalbant apie tikrąją religiją, 92 proc. filipiniečių ir 93 proc. lietuvių laiko savo krikščionimis. Nenuostabu, jog Lietuvoje galima rasti gražių krikščioniškų bažnyčių.

Kalbant iš asmeninės patirties, mano lietuvis vyras ir aš labiausiai vertiname šeimą. Mes taip pat labai mėgstame keliones. Gal skamba kiek stereotipiškai, bet lietuvį ir filipinietę susiejo meilė. Nepaisant visų mūsų skirtumų, meilė tikrai nugali viską!

– Ar tau ir tavo vyrui svarbios judviejų šalių tradicijos, ar kuriate naujas? Kokias tradicijas labiausiai norėtum įdiegti savo vaikams?

– Mums labai svarbios abiejų šalių tradicijos. Laikomės ir lietuviškų, ir filipinietiškų tradicijų, ypač per kasmetines šventes. Mano mėgstamiausios – kalėdinio sezono tradicijos. Filipinuose mes savo namus puošiame jau rugsėjį, ir dekoracijos lieka iki pat sausio. Kai kam tai atrodo per anksti, tačiau taip jau yra. Lietuvoje yra Kūčios su kūčiukų valgymo tradicija ir skirtingais žuvies patiekalais, o ryte Kalėdų Senelis visiems dalina dovanas. Kalėdos visuomet yra linksmas metas ir suaugusiems, ir vaikams.

Noimie galima rasti „TikTok“ platformoje: @noimiesteik

O taip pat „Instagram“ socialiniame tinkle: @iamnoimie

Šis straipsnis yra parašytas kaip projekto „Esu europietis“ dalis su finansine Europos Sąjungos bei Estijos Užsienio reikalų ministerijos pagalba. Už straipsnio turinį atsako VšĮ „Pilietinio atsparumo iniciatyva“. Jokiomis aplinkybėmis šio turinio negalima vertinti kaip Europos Sąjungos ar kitų organizacijų pozicijos.

flag-yellow-high.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt