Savivaldybių kultūros indeksas: kodėl Šiauliai – tarp nekultūringiausių?

Kultūros politikos tyrėja ir Vilniaus universiteto mokslininkė Kristina Mažeikaitė sudarė Savivaldybių kultūros indeksą: remiantis 2021-ųjų duomenimis, analizuojama kultūros situacija visoje šalyje. Jame Šiaulių miestas užėmė 57 vietą, o rajonas – 45 vietą tarp 60 šalies savivaldybių. Apie tai, kas lėmė pozicijas sąrašo gale ir ką galėtume padaryti, kad situacija pasikeistų, atsako pati tyrėja.

Bendruomeniškesni, pilietiškesni ir laimingesni

– Sakote, kad stipriųjų pusių ir potencialių krypčių identifikavimas padėtų tapti kuriančiomis savivaldybėmis. Kas yra kuriančios savivaldybės? Kaip tokia tapti?

– Kurdama indeksą, ypač norėjau atkreipti dėmesį, kad už kultūros vyksmą, savivaldybės kultūrinę aplinką yra atsakingi ne tik savivaldybės darbuotojai ar meras, o visi pilnos kultūros ekosistemos dalyviai, tarp kurių yra ir menininkai, ir kultūros organizacijos, ir kiekvienas savivaldybės gyventojas. Atskiri tyrimai patvirtina, kad turtingesnė kultūrinė aplinka ir aktyvus gyventojų dalyvavimas kultūroje stiprina gyventojų socialinius ryšius, jie tampa bendruomeniškesni, pilietiškesni ir net laimingesni.

Mane ypač nustebino 2020 m. KOG instituto atlikto gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis tyrimo rezultatai: buvo nustatyta, kad net kas ketvirtas gyventojas karantino laikotarpiu, žiūrėdamas kultūros renginius nuotoliu, patyrė bendrystės jausmą su kitais žmonėmis. Svarbu, kad menininkai ir kultūros organizacijos siektų pristatyti geriausius meno kūrinius, pritraukti auditorijas, o gyventojai domėtųsi kultūra, dalyvautų renginiuose, su kultūros renginiais supažindintų savo vaikus (nuo mažens ugdytų dalyvavimo kultūroje įpročius) ir pan. Tai ne tik leistų turėti prasmingą laisvalaikį, bet ir lavintų bendruomenės kūrybiškumą, atvirumą naujoms idėjoms ir pažangai. Juk kiekvienas norime kurti ir puoselėti tą aplinką, kurioje jaučiamės gerai, kuria pasitikime.

– Išskiriate kultūros organizacijų, kūrėjų, kultūros makroekonomikos, finansavimo kultūrai, dalyvavimo kultūroje ir socialinio kapitalo, kultūros paveldo, pokyčių grupės subindeksus. Ar kuris nors iš minėtųjų yra svarbesnis už kitus? Ar gali būti, kad, pagerinus vieną rodiklį, prasidėtų grandininė reakcija ir imtų gerėti ir kiti?

– Neišskyriau vienos grupės kaip svarbiausios, nes iš tikrųjų visos yra svarbios ir kiekviena gali tapti dominante ar identiteto ženklu, priklausomai nuo savivaldybės specifikos. Vienoje savivaldybėje kultūrinis variklis galėtų būti menininkų rezidencijos, kaip, pavyzdžiui, matome Kintuose, kitur galbūt bendruomeniniai renginiai ir meno mėgėjų kolektyvai gali plačiai įtraukti gyventojus į kultūrines veiklas.

Taip pat analizavau ir šalies kultūros politikos strateginius dokumentus, strateginius rodiklius. Juos peržiūrėjus, taip pat nebuvo pagrindo vienos srities išskyrimui kaip svarbesnės. Kita vertus, svarbi ir prieinamų kultūrinių renginių įvairovė. Turėtų būti siekiama maksimalios kultūrinių veiklų įvairovės ir kokybės prieinamumo kiekvienam gyventojui. Kitaip tariant, gyventojas turi galėti pamatyti ir operą, ir šiuolaikinį šokį, ir dalyvauti etninės kultūros veiklose ar aplankyti profesionalios tapybos parodą.

Kita vertus, sutinku su jumis, kad, pagerinus vieną rodiklį, galima paskatinti grandininę reakciją. Savivaldybėms, neturinčioms daug profesionalaus meno kūrėjų ar kultūros organizacijų, būtų labai svarbus bendradarbiavimas su didžiųjų miestų ar tarptautinėmis kultūros organizacijomis. Tai leistų vietos gyventojams pristatyti įvairesnius renginius, skirtingas, o gal atskirose savivaldybėse ir naujas kultūros bei meno sritis, plėsti ir edukuoti auditorijas, įgyvendinti didesnės apimties projektus, o kartu ir pritraukti didesnį finansavimą. Vadinasi, kartu būtų plečiamos ir pačių projektų vykdytojų kompetencijos. Galiausiai, tai gali paskatinti ir kitų savivaldybių gyventojus ar užsienio kūrėjus atvykti į renginius ir užsibūti toje savivaldybėje. Tad taip, kartais reikia tik vienos geros iniciatyvos, kuri gali išsivystyti į svarbų kultūrinį reiškinį ir praplėsti ne tik kultūrinę veiklų įvairovę, bet ir paskatinti turizmą ar pan.

Kompensuoti gyvąja kultūra

– Paklausiu tiesiai šviesiai: ko trūksta Šiauliams? Kas tai nulėmė? Galbūt Šiauliai susiduria su kokiais nors ypatingais iššūkiais?

– Šiaulių miesto atveju mažiausia balų suma buvo surinkta iš kultūros paveldo rodiklių grupės. Taip pat santykinai žemesni balai buvo surinkti iš kultūros organizacijų kiekio, kūrėjų (menininkų) kiekio ir finansavimo kultūrai rodiklių grupių. Ką tai reiškia? Šiaulių mieste yra suskaičiuojama vos dešimt kultūros paveldo paminklų (Vilniaus m. – 159, Kauno m. – 139), tad Šiauliuose vienas kultūros paveldo paminklas tenka 10 tūkst. gyventojų. Taip pat yra suskaičiuojama 174 nekilnojamojo kultūros paveldo vertybės (Vilniaus m. – 3 185, Kauno m. – 1 601) ir tik dvi kilnojamosios kultūros vertybės (Vilniaus m. – 3 229, Kauno m. – 808). Esant silpnam kultūros paveldui, mažiau kultūriškai turtingesnei aplinkai, susidariusią situaciją reiktų stipriau kompensuoti gyvąja kultūra – aktyviai veikiančiomis kultūros organizacijomis ir kūrėjais.

Tačiau ir gyvosios kultūros komponentės neatliepia miesto dydžio. Pavyzdžiui, Šiauliuose yra 156 kultūrinę veiklą vykdančios įmonės, o vienam tūkstančiui gyventojų tenka maždaug viena. Taip pat Šiauliuose silpnas nevyriausybinis sektorius. Suskaičiuojama 20 nebiudžetinio sektoriaus organizacijų, kai Vilniuje – beveik 700.

Taip pat stebima tendencija, kad kūrėjai koncentruojasi Vilniaus mieste. Žvelgdami į profesionalaus meno kūrėjų skaičių, matome, kad Šiauliuose jų yra apie 270, o Vilniuje – daugiau nei 6 000. Santykinai nedidelį profesionalaus meno kūrėjų skaičių galėtų kompensuoti bendruomeninio meno atstovai, tačiau Šiauliuose yra tik 16 meno mėgėjų kolektyvų, kai pagal meno mėgėjų kolektyvų skaičių lyderiaujančioje Panevėžio r. savivaldybėje – beveik 200.

Buvau paminėjusi ir finansavimo kultūrai rodiklių grupę. Ją sudaro savivaldybės skiriamas finansavimas kultūrai bei pačių organizacijų ir kūrėjų pritraukiamas papildomas finansavimas. Vienam gyventojui Šiauliuose tenka 65 Eur savivaldybės išlaidų kultūros paslaugoms. Tai net kelis kartus didesnė suma nei tenkanti vilniečiams, bet stipriai atsiliekama nuo lyderiaujančių savivaldybių (Neringos sav. – 1 100 Eur, Druskininkų – 340 Eur, Birštono – 240 Eur). Šiaulių miesto biudžete išlaidos kultūros paslaugoms sudaro apie 4 proc. Vėlgi dalis biudžete yra kelis kartus didesnė nei Vilniaus mieste, bet reikšmingai atsiliekama nuo stipriau kultūros dedamąją prioretizuojančių savivaldybių: Neringos sav. – 23 proc., Druskininkų – 20 proc., Zarasų r. sav. – 11 proc.

Tad apibendrinant norisi akcentuoti, kad Šiaulių mieste ypatingą dėmesį reiktų skirti gyvosios kultūros kūrimui, kuri kompensuotų kultūros paveldo stygių bei kurtų kultūriškai patrauklią ir įdomią aplinką.

Maksimalūs tikslai

– Ar negali būti taip, kad paklausa diktuoja pasiūlą? Gal šiauliečiai tiesiog nėra labai kultūringi?

– Iš tikrųjų kultūros paklausa priklauso nuo daugybės ilgalaikių dalykų. Nustatyta, kad kultūroje aktyviausiai dalyvauja tie asmenys, kurių įpročiai buvo suformuoti dar vaikystėje, jaunystėje, t. y. tie, kuriuos tėvai nuo mažens vedėsi į kultūros renginius. Taip pat didelę įtaką kultūros paklausai turi ir žinios apie kultūrą, t. y. kokią sampratą apie kultūrą, meno istoriją, estetiką ir kitus dalykus mums pavyko įgyti mokykloje ar universitete. Remiantis tyrimais, taip pat matyti, kad aktyviau kultūroje dalyvauja ir didesnes pajamas gaunantys asmenys, tad vėlgi socialiniai dalykai, kurie sudaro galimybes laisvalaikiui, taip pat yra svarbūs. Galiausiai, taip, svarbi ir pasiūla, galimybė matyti įvairių žanrų tradicinį, šiuolaikinį ir pan. meną ir galimybė jį atrasti.

Remiantis gyventojų apklausomis, matyti, kad per metus bent kartą kokiame nors kultūros renginyje apsilanko ar skaito knygas daugiau kaip 90 proc. šiauliečių, 80 proc. yra patenkinti kultūros paslaugomis. Tačiau gyventojai nesijaučia kūrybingi (tikrai kūrybingais save galėtų pavadinti tik apie 8 proc. gyventojų). Be to, tik šiek tiek daugiau nei kas dešimtas gyventojas naudojasi bibliotekomis, turime labai mažą kultūros centrų dalyvių skaičių. Nors bent kartą apsilankiusių kultūros renginiuose gyventojų dalis yra didelė, panašu, kad dalyvavimo dažnis galėtų būti auginamas.

– Kaip tą situaciją pakeisti? Nuo ko pradėti? Kaip galėtų prisidėti kiekvienas šiaulietis?

– Pirmiausia – aktyviau dalyvaudamas kultūriniuose renginiuose. Augant aktyviai kultūroje dalyvaujančiai auditorijai, augtų ir renginių kokybė, įvairovė, kūrėjams būtų papildoma motyvacija kurti. Pavyzdžiui, aš pati pagal galimybes stengiuosi įsigyti menininkų kad ir labai nedidelio formato darbų. Tai irgi vienas iš būdų ne tik parodyti dėmesį menininkui, bet ir prisidėti prie jo kūrybos, paskatinti kurti toliau, nusipirkti dažų ar naujų drobių paveikslams.

Iš kūrėjų ir kultūros organizacijų perspektyvos – būtų labai svarbu semtis kuo daugiau patirčių, sekti meno tendencijas, nesustoti ties atrastais standartais. Labai svarbu jungtis, bendradarbiauti, kad siūlomos kultūrinės veiklos gyventojams būtų įdomios ir įtraukios. Didelį dėmesį reiktų skirti ir komunikacijai, renginių viešinimui, ieškoti kelių, kaip pritraukti kultūroje nedalyvaujančius ar rečiau dalyvaujančius gyventojus.

Taip pat reiktų ieškoti būdų, kaip pritraukti skirtingus finansavimo šaltinius, t. y. nebūti priklausomiems tik nuo savivaldybės ar Lietuvos kultūros tarybos finansavimo, bet ieškoti ir papildomų alternatyvų ar būdų generuoti pajamas, kurios toliau leistų augti. Žinoma, menas ne visada gali generuoti pastovias pajamas ir be išorinio finansavimo neretai negalėtų išlikti, bet visada galima kelti sau maksimalius tikslus.

Na, ir galiausiai – strategijos ir politika. Netikiu, kad įmanoma visas problemas ar iššūkius išspręsti vienu metu, bet, pasirinkus prioritetinę kryptį ir nuosekliai jos laikantis, būtų galima pasiekti pokytį. Galbūt būtų galima skatinti nevyriausybinio sektoriaus aktyvumą arba daugiau dėmesio skirti profesionaliems kūrėjams pritraukti. Jei savivaldybėje gyvena mažai kūrėjų, galbūt juos galima pasikviesti per rezidencijų programas arba sudaryti palankesnes dirbtuvių nuomos, kūrybinių patalpų įsigijimo sąlygas.

Rezultatas viršijo lūkesčius

– Kuo Šiauliai (miestas ir rajonas) gali pasidžiaugti? Juk nėra viskas tik blogai?

– Būtent dalyvavimo kultūroje ir socialinio kapitalo bendri rodikliai buvo santykinai aukšti tiek Šiaulių mieste, tiek rajone. Sakyčiau, tai geras atspirties taškas tolesniam kultūros vystymuisi, nes auditorija yra, ji jau dabar palankiai vertina vykstančius kultūros procesus. Būtų galima plėsti kultūrinių veiklų pasiūlą, kartu auditorijai atveriant ir naujas meno įvairovės galimybes.

– 13,67 (Šiaulių miesto) ir 17,48 (rajono) balo iš 100 atrodo labai mažai – tarsi neišlaikytas egzaminas. Tačiau net geriausias rezultatas nesiekia 60 balų. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje kultūros situacija yra prasta?

– Kalbant Lietuvos mastu, nėra nė vienos visose srityse lyderiaujančios savivaldybės, tad išties kultūros raidai yra erdvės visose savivaldybėse. Kartu tai parodo, kad egzistuoja labai stiprūs atotrūkiai tarp savivaldybių. Pavyzdžiui, daugiau nei 3 400 kultūros įmonių Vilniuje ir tik šešios Kalvarijoje, beveik 700 aktyvių nebiudžetinio sektoriaus organizacijų Vilniuje ir nė vienos Birštone. Dar vienas pavyzdys – savivaldybių išlaidos kultūros paslaugoms, kurios varijuoja nuo 1 100 Eur gyventojui Neringos savivaldybėje iki vos 26 Eur Vilniaus mieste.

Dideli atotrūkiai tarp savivaldybių taip pat lemia santykinai žemus balus, o kartu parodo, kad, nepaisant įgyvendinamų regioninių kultūros politikos instrumentų, kultūrinis gyvenimas koncentruojasi Vilniuje, taip pat išsiskiria kurortinės savivaldybės, o bendra šalies situacija, įskaitant visas likusias savivaldybes, reikalauja didesnio dėmesio ir pastangų ją gerinti.

– Ar Jus pačią kas nors nustebino tyrimo rezultatuose?

– Labiausiai nustebino didžiųjų miestų situacija. Alytaus, Šiaulių, Panevėžio, Klaipėdos miestai yra gana žemose savivaldybių kultūros indekso reitingo pozicijose. Vadinasi, esama kultūros pasiūla neatliepia miesto dydžio, gyventojų skaičiaus. Kitaip tariant, vertinant, kad tai yra didieji Lietuvos miestai, jų kultūrinis gyvenimas turėtų būti intensyvesnis.

Pozityviai nustebino kurortiniai miestai – jie lyderiavo savivaldybių kultūros indekso reitinge. Diskusijose buvo pastebėta, kad kurortai prioretizuoja kultūrą, tai jiems svarbu ir siekiant pritraukti turistų. Dėmesys kultūrai matomas ne tik savivaldybių išlaidose kultūros paslaugoms, bet ir bendrame indekse.

Taip pat džiaugiuosi, kad į savivaldybių kultūros indeksą pavyko įtraukti net 41 kultūros rodiklį ir visapusiškai plačiai atspindėti kultūros situaciją. Prieš imdamasi šio tyrimo, nebuvau tikra, kiek duomenų pavyks surinkti, ir galutinis rezultatas viršijo lūkesčius. Po šio tyrimo būtų sunku toliau sakyti, kad trūksta duomenų apie kultūrą: iš tikrųjų jų yra tikrai nemažai.

Autostrada Vilnius–Šiauliai

– Esate buvusi Šiauliuose. Kokį įspūdį paliko kultūros prasme? Galbūt miestas išsiskiria kultūros kokybe? Ką turėtume keisti?

– Kultūros sritis nėra izoliuota ir ją neatsiejamai veikia kitos sritys, ypač ekonominė ir socialinė: darbo vietų pasiūla, gyventojų demografinė charakteristika, darbo užmokestis ir pan. Kartais atrodo, kad dėl kultūros srities daroma labai daug, o rodikliai vis tiek žemi.

Keliaudama į Šiaulius, mintyse pajuokavau, kad pirmiausia reiktų autostrados tarp Vilniaus ir Šiaulių – tai galėtų stipriai palengvinti susisiekimą ir papildomos auditorijos pritraukimą. Kalbant rimčiau, manau, kad Šiauliai susiduria su jaunų žmonių emigracijos problema: mažėja galimybių studijuoti Šiauliuose, todėl būsimi studentai išvyksta į tris didžiuosius miestus arba užsienį. Taip pat svarbus klausimas dėl darbo vietų ir aukštesnes pajamas siūlančių darbo pozicijų. Patys šiauliečiai gana ribotai vertina darbo perspektyvas. Manau, šie aspektai turi didelį poveikį ir miesto kultūros auditorijai.

Kita vertus, jaučiasi mero ir Savivaldybės dėmesys kultūrai. Pradėjus Lietuvos kultūros tarybai įgyvendinti Tolygios kultūrinės raidos programą, Šiaulių miesto savivaldybė išsiskyrė iš kitų savivaldybių kaip viena intensyviausiai kofinansuojančių kultūros renginius ir tuo, kad parengė ir atskirą aprašą, kuris reglamentuotų Savivaldybės finansinį indėlį. Tai buvo aiški lyderystė, lyginant su kitomis savivaldybėmis.

Pati balandžio mėnesį Šiaulių dailės galerijoje buvau atidariusi savo personalinę kūrybos parodą. Mane ypač nustebino, kad į atidarymą susirinko labai didelė auditorija, kuri buvo smalsi, besidominti kūriniais, intelektuali. Susitikimas buvo vienas šilčiausių ir įdomiausių, kokius teko patirti. Kartu labai norisi atkreipti dėmesį ir į Šiaulių dailės galerijos profesionalią veiklą: kelis šimtus edukacijų per metus, pristatomus profesionalaus meno kūrėjus.

Šiauliuose yra susiformavusi labai stipri, profesionali meno kūrėjų bazė, tačiau ji turėtų būti didesnė, įvertinant gyventojų skaičių, miesto dydį. Esama auditorija yra nuostabi, bet svarbūs klausimai – ar į renginius nuolat susirenka tie patys keli šimtai gyventojų, ar dauguma šiauliečių, o kokia dalis gyventojų apsilanko vos kartą per metus?