Savęs paieškos, didžiausi gyvenimo iššūkiai ir pomėgiai, virtę darbu

Panevėžys

„Man Rokiškis – idealus, nes nejaučiu poreikio suktis didmiesčio chaose“, – sako Andrius Stanys. J. Kačerausko ir A. Stanio archyvo nuotr.

Gimtasis RokiškisŠaltinis: Etaplius.lt

72515

Andrius Stanys – daugeliui rokiškėnų gerai žinomas veidas. Beveik kasdien jį gali išvysti besidarbuojantį prie kavinės „Pupelė“ baro. Ir bandyti suskaičiuoti, kiek meniškų tatuiruočių puošia jo rankas. Stalo žaidimų mėgėjai Andrių žino kaip jiems skirto klubo įkūrėją. Tie, kam prireikė originalių fotosesijų, – kaip profesionalų fotografą. Bet visos šios gyvenimo spalvos atsirado tuomet, kai Andrius priėmė didžiausią gyvenimo iššūkį – atsikratė antsvorio ir vienatvės naštos. Teiraujuosi, kuri veikla, kuris pomėgis jam svarbiausias, kas jį, kaip sakoma, iš tiesų „veža“.

Fotografija – daugiau negu pomėgis ir ne vien darbas

Andrius net nesusimąstydamas atsako, kad svarbiausia jo gyvenime – fotografija, kuriai jau yra atidavęs dešimt metų.

„Labai mėčiausi, blaškiausi tarp daugybės veiklų, mokslų, daug ką išbandžiau, bet rimčiau už nieko neužsikabinau tol, kol mano gyvenime netikėtai atsirado fotografija. Ši veikla mane rimtai įtraukė. Iš pomėgio virto darbu, vienu iš pragyvenimo šaltinių, bet kartu liko ir mėgstamiausia veikla“, – sako Andrius.

Andriaus aistra, „arkliukas“ – asmeninės fotosesijos. Tai tikras pomėgis, o vestuvių, krikštynų, įvairių renginių, reklamų fotosesijos – darbas. „Bet labai mėgstamas, todėl – kartu ir pomėgis“, – priduria Andrius.

Stalo žaidimų idėja pranoko lūkesčius

Kitas Andriaus pomėgis – stalo žaidimai – netapo nei darbu, nei verslu, tačiau Rokiškio jaunimo džiaugsmui virto stalo žaidimo klubu ir gausiai lankomais žaidimų vakarais.

„Nuo seno mėgstu stalo žaidimus. Kartą pagalvojau – kodėl Rokiškyje nesusiradus bendraminčių? Kodėl nesubūrus stalo žaidimų bendruomenės, kuri galėtų smagiai leisti laisvalaikį kartu? Kodėl gi nepasiūlius jaunimui prasmingo susibūrimo vietos? Juo labiau kad Rokiškyje tokios vietos jiems nėra“, – pasakoja Andrius.

Prieš trejus metus jis su bendraminčiais įkūrė ne pelno siekiančią įmonę – stalo žaidimų klubą ir, sako, idėjos įgyvendinimas pranoko lūkesčius.

Per pirmuosius metus klubas į savo veiklą įtraukė tiek jaunimo, kad tapo lyderiais Lietuvoje. „Iš pradžių į stalo žaidimų vakarus susirinkdavo 30–40 žmonių. Niekur kitur Lietuvoje stalo žaidimų klubai nesurenka tiek žmonių. Dabar šeštadienių vakarais susirenka šiek tiek mažiau – apie 20 aistruolių, taigi klubas sėkmingai gyvuoja, tik aš jau šiek tiek atsitraukiau nuo šios veiklos, estafetę perleidau jaunesniems“, – sako Andrius.

Bet šis pomėgis iš jo gyvenimo niekur nedingo – to įrodymas – visa piramidė jo bute sukrautų stalo žaidimų. „Turiu jų turbūt daugiau, nei yra sukaupta pačiame klube. Gal daugiau negu pusę šimto. Mano kolekcijoje – sudėtingesni žaidimai, skirti tikriems mėgėjams. Labiausiai mėgstu „American Trash“ žaidimus, kurių pagrindas – istorija“, – prisipažįsta Andrius.

„Pupelėj“ – kaip namuose

Stalo žaidimai Andrių atvedė į kavinę „Pupelė“. „Kurdami stalo žaidimų klubą, ieškojom įvairios paspirties. Kreipiausi į kavinės „Pupelė“ savininkę Laurą Viduolytę-Pupelienę ir paprašiau žaidėjams nuolaidų kavai. Laura mielai sutiko. Ir mes susidraugavome. Taip mano gyvenime atsirado žmogus, su kuriuo visuomet galiu pasikalbėti ir išsikalbėti“, – sako Andrius.

Kai „Pupelė“ išaugo savo pirmuosius marškinėlius ir ėmė plėstis, reikėjo daugiau žmonių. „Sulaukiau pasiūlymo dirbti ir sutikau. Daugiausia fotografo darbo turiu vasarą, o žiemą esu laisvesnis, todėl pagalvojau, kad pavyks viską suderinti. Juo labiau kad mėgstu bendrauti su žmonėmis, o čia – ta vieta, kur to bendravimo apstu“, – prisimena Andrius ir sako neapsirikęs.

„Pupelėje“ jis jaučiasi kaip namuose, todėl ateina čia ne tik darbo metu. „Net nejaučiu, kad dirbu. Čia gera atmosfera“, – sako „Pupelės“ barmenas ir padavėjas.

Paklaustas, ar klientai Rokiškyje įnoringi, Andrius šypteli: „Kaip ir visur – visko pasitaiko. Kartais, kai matau, kad žmogus neteisus, vos susilaikau nuo replikos, bet juk – klientas visuomet teisus. Tik pastebiu, kad žmonės, į Rokiškį atvykę iš kitur, yra kur kas šiltesni, atviresni ir labiau linkę bendrauti.“

Tatuiruotės – pildoma gyvenimo istorija

Kaipgi Andriaus nepaklausi apie meniškas tatuiruotes, kurios puošia jo rankas.

„Tatuiruotės mano gyvenime atsirado prieš trejus, gal prieš ketverius metus. Viskas prasidėjo nuo noro ant rankos įamžinti mylimiausią knygų seriją – Tolkino „Žiedų valdovą“. Norėjau nedidelės, gal sprindžio dydžio tatuiruotės. Iš rokiškietės, su tatuiruotėmis dirbančios sostinėje, gavau trigubai didesnį eskizą. Patiko – taip Hobito ir Žiedų valdovo istorija atsirado ant mano rankos“, – prisimena Andrius.

Dabar vaikino rankas puošia gal 14 tatuiruočių. Visos susijusios su kokiais nors Andrius gyvenimo įvykiais ir pomėgiais. Kol kas puošia tik rankas, bet – tai ne pabaiga. „Sako, tatuiruoto žmogaus didžiausia svajonė – laisvas kūno plotas. Ir aš jo dar daug turiu“, – juokiasi Andrius.

Prisipažįsta iš pradžių manęs, kad kai kas į jo tatuiruotes šnairuos – juk čia mažas miestelis. „Žmonės atkreipia dėmesį, bet tik iš smalsumo, klausia, kas pavaizduota, pagiria, kad gražu“, – apie vietinių reakciją kalba Andrius.

Svorio našta buvo įkalinusi vienatvėje

Andriui pavyko įveikti du didžiausius savo gyvenimo iššūkius, prieš kuriuos suklumpa daugelis, – vienatvę ir daugybę kilogramų nereikalingo svorio.

„Dvyliktoje klasėje svėriau apie 130 kg, o nesu aukštas. Galit įsivaizduoti, kaip atrodžiau ir jaučiausi. Vengiau žmonių, buvau labai uždaras“, – prisimena sunkųjį gyvenimo etapą vaikinas.

Andriui tuomet atrodė, kad jam gerai bus ir vienam. Svarbiausia – susirasti tokį darbą, kad galėtum dirbti neišlįsdamas iš vienišiaus kambariuko. Vis dėlto atėjo akimirka, kai Andrius nusprendė tokią situaciją pakeisti.

„Numečiau 56 kg. Ne iš karto. Dariau daug klaidų, blogu keliu mečiau tą svorį, nes neturėjau žinių. Iš pradžių tiesiog stengiausi badauti, totaliai, bet organizmas labai nusilpo, ėmiau sirgti“, – sunkia patirtimi dalijasi Andrius.

Vėliau suprato, kaip teisingai mesti svorį. Nustojo badauti, visiškai atsisakė šlamštmaisčio ir ėmė valgyti sveiką maistą. Saikingai. Tabu tapo alkoholis, nes jo vartojimas labai prisideda prie svorio problemų. Suprato, kad reikia judėti – sportavo namie ir labai daug važinėjosi dviračiu. „Dabar galiu pasakyti –badavimu svorio nenumesi. Nedaug sveiko maisto, jokio alkoholio ir judėjimas, judėjimas, judėjimas – štai taisyklės, kurios man padėjo atsikratyti vos ne pusės savo svorio“, – sako Andrius.

Ir vaikino gyvenimas kardinaliai pasikeitė – atsirado daugybė spalvų ir veiklų, žmonių ir galiausiai – gyvenimo draugė.

Kodėl Rokiškis?

Į šį klausimą Andrius atsako: „Todėl, kad myliu šį miestą. Man jis – idealus, nes nejaučiu poreikio suktis didmiesčio chaose. Ten papramogauju, praleidžiu smagiai laiką, o gyventi ir ką nors veikti noriu čia. Čia matau savo ateitį.“

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt