Savęs motyvuoti Vaidui nereikėjo niekada

Šiauliai

Galimybė. „Treniravimas yra daugiau kaip savirealizacija – galbūt kažko nepadarei kaip žaidėjas, tai tą gali padaryti kaip treneris“, – mano V. Pauliukėnas, trenerio asistentu dirbantis ne tik „Šiaulių“ komandoje, bet ir vasaromis – Lietuvos jaunimo rinktinėse. (A. Rutkausko nuotr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

71068

Vaido Pauliukėno vardas Šiaulių krepšinio klubo istorijoje spindi bene geltoniausiai iš visų. Ilgametis „Šiaulių“ žaidėjas, vėliau ir treneris šiame klube tuoj perkops jubiliejinio – net 20-ojo sezono ribą. Neįtikėtiną ištikimybę geltonai juodiems pademonstravęs sportininkas nė nesudvejodamas tikina, kad žaisti pačiam – žymiai smagiau. Tačiau jis jaučiasi labai laimingas, galėdamas jauniems žaidėjams padėti priartėti prie jų svajonių.

Ištikimasis „Šiaulių“ komandos narys

Į susitikimą V. Pauliukėnas atėjo iškart po treniruotės. Salėje jis vaiko ne tik krepšininkus – prajudinti raumenis būtina ir pačiam. „Aš dar ir pats žaidžiu Regionų krepšinio lygos (RKL) Kelmės komandoje, tad reikia palaikyti formą“, – šypsosi treneris, kuris po darbų su „Šiaulių“ ekipos žaidėjais vakarais dar vyksta į treniruotes Kelmėje.

Vaido praeityje – 11 profesionalaus krepšininko sezonų. Galėjo būti ir daugiau, tačiau bene visą jo, kaip žaidėjo, karjerą iš paskos sekiojo traumos. Vis tik sportininko kelias profesionaliame krepšinyje išskirtinis. Pirmuosius žingsnius ant parketo jis dėjo dar „Tauro“ sporto salėje 1999 m., kai „Šiauliams“ vadovavo Antanas Sireika. Nuo to karto Šiaulių „Šiaulių“ žaidėjų ir trenerių sąrašuose jo vardas nefigūravo vos vieną sezoną. Kartu su Saulės miesto komanda žaidėjas pasiekė džiugių aukštumų: penkiskart ant kaklo kabinosi LKL bronzos medalius ir dukart dabinosi BBL (Baltijos krepšinio lygos) bronzos medaliais.

„Atidaviau visą širdį, visą sveikatą „Šiauliams“. Aš čia labai gerai jaučiausi. Aišku, galėjau važiuoti į užsienį, bet man pinigai ne viską lėmė. Ir dabar ne pinigai man svarbiausi, o emocijos, geras kolektyvas, mylimas miestas“, – taip neeilinę ištikimybę komandai aiškina buvęs ilgametis ekipos krepšininkas, beje, kilęs iš Biržų. Šiauliai tapo jo galimybių miestu: „Esu laimingas: turiu šeimą, dukrą, žaidžiau krepšinį, dabar esu treneris – viską, apie ką svajojau, dabar turiu. Ir už tai esu labai dėkingas A. Sireikai, kuris mane išmokė ir žaisti krepšinį, ir treniruoti kitus.“

50431346-2126896170689865-5373328606434951168-n.jpg

„Buvau emocionalus žaidėjas“

Kai šeimoje ir tėtis, ir mama – krepšininkai, sunku tikėtis, kad jų atžalos nepasirinks to paties. Žaisti krepšinį Vaidas pradėjo kartu su metais vyresniu broliu. O mintimis sugrįždamas į vaikystę, jis vardija savo tuomečius krepšinio pasaulio autoritetus: „Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius – visi žalgiriečiai. Labai pykdavau ant Vladimiro Tkačenkos, Sergejaus Tarakanovo, nes „Žalgiris“ žaisdavo su CSKA, tai jie tuomet priešai būdavo. O kai paaugau, kaip ir visi jaunuoliai, norėjau lygiuotis į superžvaigždę Maiklą Džordaną.“

Visgi buvęs krepšininkas savo karjerą įvardija kaip sunkią, tačiau patikina, kad noras būti kiek įmanoma geresniam liejosi per kraštus. „Yra laimingi žaidėjai ir yra nelaimingi žaidėjai. Aš nieko nesigailiu, džiaugiuosi, nes krepšiniui atidaviau visą širdį. Tik tiek, kad mane labai persekiojo traumos. Nes aš savęs negailėjau. Aš šiandien ir dabar norėjau atiduoti viską, pasiekti maksimumą. Galbūt kažkur persistengiau, galbūt toks likimas…“ – tvirtina pašnekovas.

Dabar apie krepšinio aikštelėje praleistus metus sportininkas kalba ramiai, tačiau prisipažįsta, kad žaisdamas emocijų netvardydavo. „Buvau tas emocionalus žaidėjas: šokdavau, dėdavau per galvas, lipdavau visiems ant galvų. Aš sužvėrėdavau, ypač „Tauro“ salėje, kai žaisdavau tais geriausiais laikais. O ir žiūrovai būdavo arti, tad po gero momento ar įspūdingos pergalės tai suteikdavo daug adrenalino. Buvome superkomanda“, – mena Vaidas.

geltonajuodalt-nuotr.jpg

„Žaisti buvo tris kartus smagiau, nei treniruoti“

2008–2009 m. sezonas Vaidui tapo lemtingas: nelengvi metai nulėmė persikėlimą į užsienį, kur per trumpą laiką teko pakeisti net kelias komandas ir sezono gale vis tiek grįžti į Lietuvą, tik ne į Šiaulius, o į Pakruojį. Visgi vėliau gerai pažįstamą žaidėją norėjo susigrąžinti A. Sireika, pasiūlęs tapti žaidžiančiu treneriu, o vėliau jo asistentu. Tai buvo visiškai naujas išbandymas į Šiaulius po dalies svetur praleisto sezono sugrįžusiam krepšininkui.

„Aš turėjau sukaupęs nemažą patirtį. Žinoma, teko išmokti, kaip dirbti su programine įranga, kaip atlikti varžovų analizę. Buvo sunkūs pirmi dveji metai. Apskritai, trenerio darbas nėra lengvas“, – sako pašnekovas.

Tiesa, tikrų iššūkių nepagailėjo ir 2016–2017 m. sezonas, kai Vaidui buvo patikėtos vyr. trenerio pareigos. „Tai buvo sunkiausi metai ir man, ir klubo istorijoje. Vėlavo atlyginimai, jų net nebuvo, legionieriai nenorėjo eiti į aikštelę žaisti... Bet kažkaip tuos metus iškentėjome“, – prisimena V. Pauliukėnas.

Bankrotu grasinusį sezoną šiauliečiai įveikė suglaudę pečius ir dirbę išvien: „Aišku, daugiausia purvo pylė ant manęs, nes buvau vyr. treneris. Nepasakysi juk, kad žaidėjai valgo koldūnus ir dešreles po eurą, o po to turi eiti žaisti. Visiems buvo nelengva.“

Anot jo, treneriams sunkiausia rasti raktą į žaidėjų širdį ir perteikti informaciją taip, kad suprastų, įgyvendintų jų planus. Už „skautingą“ – varžovų žaidimo analizę – atsakingas treneris atskleidžia, kad šiuo metu, lyginant su jo paties karjera, apie priešininkus gali sužinoti kone viską iki smulkmenų. „Krepšininkams bereikia viską atsiminti, nereikia net žiūrėti vaizdo įrašų – tik padaryti tai, ką treneris liepia. Bet ir tai ne visada padaro. Mano nuomone, mes mažiau turėdavome informacijos apie žaidėjus, bet daugiau įvykdydavome, ką mums pasakydavo. Dabar trūksta dėmesingumo“, – svarsto pašnekovas.

Beje, būtent Vaidui ir tenka ši itin sunki užduotis – išanalizuoti būsimų priešininkų žaidimą, išskirti stipriąsias ir silpnąsias vietas bei viską susistemintai perteikti savo komandos žaidėjams. „Man yra smagiausia, kai „nukertu“ varžovų derinius. Išnagrinėju komandą ir turiu nuspėti, nujausti, kokius derinius jie daugiausia rinksis, žaisdami su mumis. Tai atsirenku 5–6 derinius ir jei viską pataikau – tai yra vau. Tai mano pareigybėje suteikia geriausių emocijų“, – sako treneris, varžovams analizuoti vidutiniškai paskiriantis po 8–10 valandų.

img-1740-aaaa.jpg

Nuo ko reikia „apvalyti“ komandas?

Savęs motyvuoti Vaidui nereikėdavo niekada – tai buvo jo stiprioji pusė. Pašnekovas pasakoja tikėjęs, kad kiekvienas pralaimėjimas priartina prie pergalių, o norint jų pasiekti, kartais tekdavo keisti ir įprastą rutiną. Jis įsitikinęs: negali nei ilgai liūdėti dėl pralaimėjimo, nei ilgai džiaugtis dėl pergalės: „Turi keltis, eiti, dirbti. Niekada neturėjau praradęs motyvacijos, kad ir kokių buvo pralaimėjimų.“

Ėmęs dirbti treneriu, Vaidas susidūrė su kitokia realybe. „Motyvacijos dabartiniai žaidėjai turi, kai yra gerai, o jos mažėja, kai yra blogai“, – teigia jis. Tiesa, treneris sutinka, kad modernėjantis pasaulis prie to prisidėjo stipriai. Pats Vaidas prisimena savo laiku kompiuterinių žaidimų manijai nepasidavęs, visada laikydavęsis dienotvarkės, kuri sportininkams yra būtina. O šiuolaikiniam jaunimui ranką tiesia įvairios pagundos, kurioms atsispirti be proto sunku. „Reikia turėti charakterį, reikia pasišvęsti tam sportui“, – sako pašnekovas.

Šie metai „Šiaulių“ komandai nepašykštėjo išbandymų. LKL sezonas pergalėmis toli gražu nelepina, o sėkmė, regis, dažnai į mūsų pusę net nepasižiūri. Tačiau
vyr. trenerio asistentas tikina, kad jaunų krepšininkų pilna komanda kaupia patirtį, mokosi, stengiasi tobulėti. „Bent pusė mūsų komandos nėra tokie profesionalai, kokie turėtų būti. Šiais laikais yra natūrali atranka: jei esi tikras profesionalas, tai ir gali patekti į „Žalgirį“, jei ne, tai ir žaisi vidutiniokų lygiu“, – apie problemas prasitaria Vaidas.

ep-23.jpg

Pasak jo, sporte svarbiausias yra poilsis ir mityba, tad jei ne viskas tinkamai sustyguota, pasiekti aukštesnį lygį jaunam žaidėjui kur kas sudėtingiau. „Šnekamės, tik neaišku, ar jie visi išgirsta. Čia reikia pasišventimo, ne visi gali 100 proc. atiduoti. O kiek kas atiduoda, negali sužinoti, įlindęs į jo vidų. Ką veikia po treniruočių, kuo maitinasi, kada eina miegoti – taip pat“, – apie krepšininkų gyvenimo niuansus kalba treneris.

Ne paslaptis, kad kai kurie žiniasklaidos ir krepšinio aistruolių dėmesį pajutę žaidėjai suserga žvaigždžių liga. V. Pauliukėnas atviras: nuo tokių krepšininkų komandą reikia „apvalyti“, nes tuomet kyla grėsmė ekipos mikroklimatui, kuris, siekiant pergalių, privalo būti kone nepriekaištingas. O dėl, rodos, amžiais aptarinėjamo sporto šakų finansavimo Vaidas taip pat turi savo nuomonę.

„Sutikime, kad krepšinis yra Nr. 1 Lietuvoje ir, norint turėti gerą komandą, finansų turime skirti daugiau. Reikia žiūrėti ir į lygį, kuriame yra rinktinė. Manau, taip būtų logiška. Jei krepšinis yra aukštumoje, vadinasi, yra konkurencija tarp komandų. Kuri valstybėje yra populiaresnė ir reprezentuojanti šalį sporto šaka, tai ir skiriama daugiau finansavimo“, – samprotauja pašnekovas.

logo-srtrf.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt