Savanoriais tampama ir dėl mados?

Šiauliai

Gabrielė PastaukaitėŠaltinis: Etaplius.lt

1025

Per pastaruosius metus Lietuva stipriai pasistūmėjo savanorystėje: Seimas priėmė savanorystės įstatymą, atsirado daugiau šia veikla užsiimančių, ją kuruojančių organizacijų, padaugėjo ir pačių savanorių. Statistika rodo, kad, pavyzdžiui,  2011 m. savanoriavo 10 proc. šalies gyventojų, dabar šis skaičius išaugo dvigubai. Tiesa, kiekybė ne visuomet reiškia kokybę…

„O kodėl nesavanoriauti?“ – atsako studentė Milda, paklausta, kodėl užsiima šia veikla. Mergina savanoriauja nuo mokyklos laikų. Iš pradžių padėjo beglobiams gyvūnams, tačiau ši savanorystės forma jai nebuvo priimtina. Vėliau pradėjo dalyvauti įvairiuose socialiniuose projektuose su negalią turinčiais žmonėmis. Ši veikla padėjo Mildai pasirinkti specialybę – dabar vienoje sostinės aukštųjų mokyklų ji studijuoja socialinį darbą.

Savanoriškai veiklai Milda dėkinga ne tik už profesinį kelrodį, prasiplėtusį draugų ratą, bet ir pasikeitusį požiūrį. „Pati jaučiuosi visai kitaip žiūrinti į problemas. Jos atrodo tokios mažutės dabar. Būdama tokioje aplinkoje supratau, koks tikras yra tų žmonių gyvenimas. Be jokių suvaidintų emocijų, melo – ką jaučia, tą ir sako“, – pastebi Milda.

„Supersavanoriais“ ne gimstama, o tampama

VšĮ „Actio Catholica Patria“ Vietinių savanorių programos koordinatorė Almanė Pakrijauskaitė sutinka, kad savanorystė pakeičia požiūrį, o neretai ir patį žmogų. „Žinote, yra toks stereotipas, o gal daugiau lūkestis, kad savanoris turi būti labai komunikabilus, labai draugiškas ir labai aktyvus – tiesiog supersavanoris. Paradoksalu, bet atėję dažniausiai būna nedrąsūs ir atsiskleidžia būtent savanorystės metu – žmogus visiškai pasikeičia“, – pasakoja ji.

Tačiau tam, kad pajustum šiuos pokyčius, reikia praeiti ne visai trumpą ir ne tokį lengvą savanorio kelią. „Kai žmogus įsitraukia į savanorystę, skiria jai daugiau laiko, susipažįsta su organizacija, kurioje savanoriauja, atsiranda iššūkių. Juk iš pradžių viskas būna labai nauja, įdomu, o vėliau kyla klausimai: „Ką aš čia veikiu?“, „Kam man to reikia?“. Atsiranda ir nuobodulys – juk viskas jau žinoma, savotiškas nepasitenkinimas aplinka. Tuomet žmonės savanorišką veiklą arba nutraukia, arba išlieka savanoriais. O išlieka tie, kurie pamato naudą sau, visuomenei“, – sako A. Pakrijauskaitė.

Kaip savanorystė tapo mada?

Labai dažnai savanorišką veiklą nutraukia tie žmonės, kurie nusprendė ja užsiimti ne dėl noro padėti, nesuvaidintos vidinės empatijos, bet dėl galimybės garsiai ištarti: „Aš – savanoris“ ir kitų akyse išvysti pritarimą arba susižavėjimą.

„Iš pradžių savanorystė Lietuvoje buvo nelabai girdimas žodis, kuris pirmiausia asocijavosi su karine tarnyba. O pilietinė, socialinė savanorystė buvo mažai žinoma ir tarsi savaiminė, neorganizuota“, – aiškina A. Pakrijauskaitė ir priduria, kad situacija kardinaliai pasikeitė 2011 m.

Šie metai tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje buvo paskelbti savanorystės metais. „Atsirado be galo daug projektų, gavome labai daug žiniasklaidos dėmesio, susidomėjimas savanoryste išaugo dvigubai, o gal net trigubai. Bet tuomet pajutome, kad savanorystė tapo mada. Ypač tarp jaunų žmonių“, – sako A. Pakrijauskaitė.

Kur dingsta motyvacija?

Ji pastebi, kad jaunimas ne tik vaikosi „savanorystės mados“, bet ir labai bijo įsipareigojimų.

„Jie be galo bijo įsipareigoti ir, jeigu tik truputėlį krenta motyvacija, pabėga kitur. Mes tokius savanorius vadiname „turistais“, nes jie iš vienos vietos keliauja į kitą. Jų visur būna daug, bet visur po truputį, todėl ir ta savanorystė tokia paviršutiniška. O tiems, kuriems kelias nelengvas, kurie yra nedrąsūs ir turi mokytis, kaip tapti drąsiais, savanorystė pasidaro gyvenimo būdu, trunkančiu ne vienerius, ir ne dvejus metus“, – sako A. Pakrijauskaitė.

Kas yra „volunturizmas“?

Šioje srityje yra ir daugiau žargonų. Vienas jų – „volunturizmas“ (iš anglų k. volunteer – savanoris, tourism – turizmas). „Yra programos, kurios masina savanoryste trečiojo pasaulio šalyse. Susimoki sumą, kuri iš lietuviškos perspektyvos atrodo nemaža, ir išvažiuoji porai mėnesių padėti į kokį nors kaimelį.

Esu girdėjusi gyvų istorijų, kad tai labiau turistavimas nei savanorystė, bet vis tik traktuojama taip pat. Lietuvoje tai nėra labai populiaru, bet vakarietiškose šalyse – taip“, – aiškina pašnekovė.

Savanoriaujančių lietuvių nutekėjimo į užsienį A. Pakrijauskaitė sako bent jau kol kas nebijanti, nes ten savanorių, kaip įprasta manyti, nelaukia aukso kalnai, o sąlygos kartais būna blogesnės nei, pavyzdžiui, Lietuvoje. „Atsiranda tokių, kurie galvoja, kad išvažiuos pasavanoriauti-paatostogauti į Ispaniją, juk šilta, geras oras. Bet tie, kurie tikrai domisi savanoryste, žino, kad tai – rimtas įsipareigojimas, nes savanoriaujama 6–8 valandas per dieną. Aišku, pakeliauti atsiranda galimybė, bet nematau tame nieko blogo – pažinti svetimą šalį, svetimą kultūrą irgi labai gerai. Be to, galbūt kitam žmogui net ir reikia išvykti savanoriauti į užsienį: kad lūžtų visi stereotipai, kad jis grįžtų švarus, su naujomis idėjomis“, – sako A. Pakrijauskaitė ir priduria, kad ir mūsų šalyje netrūksta egzotikos, įdomios veiklos – tereikia tik paieškoti.

Ateitį mato šviesią

Paklausta, kokias savanorystės perspektyvas mato Lietuvoje, ji sako, kad kol kas dar neturime gilių tradicijų, supratimo apie savanorystę ir tikisi, kad situacija pasikeis.

„Norėčiau tikėtis, kad apie savanorystę bus kalbama daugiau, nes senoji karta vis dar turi įsivaizdavimą, kad savanorystė – tai karinė tarnyba. Taip pat tikiuosi, kad savanorystė taps vis populiaresnė, ypač tarp vyresnio amžiaus žmonių. Jau dabar girdisi atgarsių iš ministerijos, kad bus skiriamas finansavimas skatinti juos savanoriauti. Dar tikiuosi, kad keisis žmonių požiūris, nes yra tokių, kurie savanorystę laiko bereikšmiu darbu – juk už jį nemoka… Bet taip nėra. Savanoriaudami galime išspręsti labai daug visuomenės problemų“, – pokalbį baigia ji.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt