Savaitgalio skaitiniai: parymojimas ties turgaus vartais

Šiauliai

pixabay.com nuotr.

anonymous anonymousŠaltinis: Etaplius.lt

49849

Tai yra Etaplius.lt piliečio-reporterio nuomonė, už kurios turinį redakcija neatsako.

Turgus pasižymi dviem savybėm: vieni nori brangiau parduoti, kiti – pigiau nusipirkti. Bet jeigu geriau įsižiūrėsi, tai pamatysi, kad čia yra ir įdomesnių dalykų.

Mane visada žavi prekeivių sugebėjimas atkreipti į save dėmesį. Eina, pavyzdžiui, kokia madam aukštai iškėlusi galvą tarp palapinių ir staiga pasigirsta: „Jums kokių kvepalų – atakai ar gynybai?“

Paprašytų kas nors pirkti kvepalus paprastai, be jokių išvedžiojimų, niekas į tą pusę net akies kraštu nepažvelgtų, o jau ta madam tai tikrai, nes tų kvepalų šiais laikais taip visur pririkiuota, kad net silpna darosi. Bet kai tau pasiūloma išradingai – ir įversk į lėkštę, o eidama į lovą, aš galiu kibirą tos elitinės kokybės susipilti ant savęs, vis tiek atsigręži, ir nuperki, nors puikiai žinai, kad už tokią kainą nė viename pasaulio gale nerasi kokybės. O kam ta kokybė, – stebisi mano kaimynė Marytė. – Manajam kokybiškų barščių duok, dar mėsos kokybiškos mano nevidonas po penkių minučių saldžiai užknarks. Vartykis paskui visą naktį apsikabinusi pagalvę.

Na jau ne, nusipirkai iš turgaus, jeigu per penkias minutes sužvėrėjęs buivolas nesimes į kovą, šeštą minutę ta kvapų magija išgaruos ir ramu. Su tokia Marytės logika ne visi sutinka.

O mano žmona tiesiog kategoriškai prieštarauja. Todėl į darbą aš visada išeinu impregnuotas tik iš prestižinių salonų pirktais ir ilgai grojančiais kvepalais. Trečdalis kontoros moterų alpsta nuo tos mano kokybės. Trys tuščiame koridoriuje stačiai man ant kaklo nualpo, o vyriausia buhalterė prieš nualpdama dar spėjo išrėkti: arba dabar, arba niekad. Aš išsigandau ir pasirinkau dabar. Sužinotų maniškė, kokias linksmybes išdarinėja tie prabangūs kvepalai, vienu mostu užsirauktų visi prestižiniai salonai. Bet šįkart ne apie juos.

Šįkart apie turgų. Ar pastebėjote: kiekvienas nelogiškas pasiūlymas tik po turgaus dangum įgyja specifinę prasmę ir nesutramdomą varomąją jėgą. Stoviu štai anądien priešais gražiai pražilusią močiutę ir negaliu žado atgauti. Jūs gal tą užrašą „Obuoliai iš Černobilio“ nuimkit, – pagaliau išmykiu. – Negąsdinkit pirkėjų. Močiutė dievobaimingai susigūžia: Apsaugok Viešpatie, vaikeli, net minties tokios nėra. Mano obuoliai orientuoti į tikslinę auditoriją. Vieni juos perka žmonai, kiti – uošvei. Nelygu, kam kokia bėda. O tu palergonija švenčiausia. Ir būna gi tokių stebuklų. Ne-su-si-lai-kiau. Penkis kilogramus nutėškiau uošvei. Ir dar vieną žmonai.

Tegul kerta, į sveikatą. Ir visai nebuvo gaila permokėtų eurų. Apsalęs iš laimės, sprinterio greičiu būčiau parskuodęs namo, bet netyčia užkliuvau už pomidorų. „Lietuviški. Su lenkiška luobele ir lenkišku minkštimu“ – sukaustė mano žvilgsnį užrašas ant prekystalio. Čia dabar kas, – nusistebėjau. – Hibridinė rūšis? Hibridinė, – atkartojo raudonesniu už parduodamus pomidorus veidu vyrukas, – o jau skanūs, tai skanūs, bet neparagavęs nesužinosi. Pamanykit tik, neparagavęs – nesužinosi. Provokuoja bjaurybė. Kita vertus, jeigu už ypatingus obuolius dvigubai brangiau sumokėjau, kodėl tada dvigubai brangiau negaliu sumokėti už ypatingus pomidorus. Juolab, kad perku juos ne žmonai ir uošvei, o sau. Tris kilogramus atsverkit, – įsakmiai pareikalavau. Pirkėjo norai turguje besąlygiškai gerbiami. Akimirksniu tie pomidorai buvo atsverti, o murkdant juos į maišą žvitri vyruko akis nužiūrėjo mano obuolius. „Ar čia tie, kur iš Černobilio?“ – užklausė. Ir netrukus plačiai išsiviepė. – Tie patys, mačiau, kaip vakar mėnesienoj iš kaimyno sodo tempė juos Teklė.

Visko turguje pasitaiko, todėl nuojauta ir vidinis balsas čia labai praverčia. Tiesa, yra viena sąlyga. Iš vakaro tas balsas negali būti kaip nors prigirdytas ar nugirdytas. Antraip jis praras orientaciją ir atsitiks taip, kaip atsitiko turgaus senbuviui Pranui. Šiaip jau Pranas geras vyras, visada paprotins kuriame šaldytuvo kampe tikra jautiena, o kuriame – tik imitacija. Tačiau su mokesčių inspektoriumi jam nesiseka. Kasmet šis Pranui įraito po vieną baudą. Ir tokią riebią, kad paskui pusę metų rankoves atsiraitojus tenka atidirbinėti.

Taigi kai prieš geras dvi savaites Pranas iš tolo pamatė per paviljoną atsiiriantį suplukusį inspektorių, iškart sumojo – dabar bus blogai. Leidimas prekybai nebegalioja, trečdaliui produktų įsigijimo dokumentų nėra, nors skradžiai į žemę prasmek. Tačiau iki paryčių girdytas vidinis balsas ėmė ir pakuždėjo: Nebus blogai. Išlįsk iš po prekystalio. Pranas išlindo. Prieik prie inspektoriaus, – dar kartą pakuždėjo. Pranas priėjo. Spjauk jam į veidą. Pranas spjovė. O dabar tai tikrai bus blogai, – perbalo vidinis balsas, supratęs, kad klaidingai įvertino situaciją. Vidiniui balsui – kas, dingo kaip į vandenį, o Pranas ant belangės gulto šunimi kaukia. Bet čia tik nukrypimas nuo taisyklės. Išimtis.

Aplinkui pilna pavyzdžių, kai vidinis balsas ne vienam padėjo sausam išlipti iš balos. Manote, kitas mano pažįstamas, išdidžiai save vadinantis turgaus baronu, ilgai dar būtų terliojesis su inteligentiškai perdžiuvusia Šapokliak, jei ne vidinio balso apdairumas. Tris savaites nesėkmingai parduodamas katinas įgrįso iki gyvo kaulo. Vieniems – uodega ne į tą pusę nusvirusi, kitiems – kniaukimas primena kažkokį politiką. O čia dar ta Šapokliak: kas valandą sugrįžta ir vis kainos teiraujasi. Atrodo, kad katinas neturėtų nei kailio, nei apetito, nei charakterio, kad visą jo esybę būtų galima nusakyti vien tik piniginiu ekvivalentu.

Yra tokia žmonių rūšis, kuri iš tuščio buvimo sugeba tau sugadinti ir taip sugadintą nuotaiką. Ir nieko čia nepadarysi, nebent labai pasistengtum ir tam išsišokėliui dar smarkiau sudergtum savijautą. Į turgaus pabaigą, kai jau tapo akivaizdu, kad ir šįkart kniaukianti pintinė keliaus namo, turgaus baronui kantrybė trūko: ar nebus ta ragana katino užkeikusi? Nekitaip. Barono akys pasruvo krauju, siutas mėšlungiškai ėmė tampyti už pasmakrės: na prieik tu, Šapokliak, prieik dar kartą, o aš jau tavęs nepasigailėsiu – į miltus sumalsiu ir nupūsiu ten, iš kur tu ir po mėnesio nepardulkėsi. Likimas gailestingas: ko šaukiesi, dažniausiai tą ir atsiunčia. Tai kiek tavo katinas kainuoja? – atkrypavusi Šapokliak, lengvai uždėjo ranką ant pintinės. Baronas giliai įkvėpė, buvo jau beduodąs valią pernokusiam nesėkmingos prekybos įtūžiui, bet nuo liežuvio galo nusirito visai netikėtas atsakymas: penki šimtai eurų. Šapokliak loštelėjo: prieš valandą kainavo tik šimtą. Per tą laiką jis suėdė kalbančią papūgą, užtat vertė pakilo, – nenusileido baronas. Laimei, Šapokliak irgi buvo nepėsčia, pamarkstė iš prigimties juodas blakstienas, pamarkstė ir išklojo: sutariam taip, šimtas eurų už katiną ir dar šimtas už gerą marketingą, tinka. Baronas iš laimės vos neapsiverkė. Be jokio papildomo užmokesčio su katinu įbruko dar ir pintinę. O paskui ilgai negalėjo atsistebėti, kaip lengvai paguldė ant menčių pasiutimą ir dvigubai brangiau iškišo katiną. Žinoma, be vidinio balso ir miklaus liežuvio šito niekaip nepadarysi. Katinas čia tik antraeilis dalykas.

Derėtis turguje reikia. Be šito veiksmo turgus gali prarasti žavesį. Gerai apsižvalgę pamatysite, kad ne tiek jau daug vietų mums ir palikta, kur galime derėtis, o pasiderėję ir nusiderėti. Pabandyk, kad gudrus prekybos centre užtraukti derybininko giesmę. Niekas čia su tavimi nesiterlios, ištreniruota apsaugininko koja pro plačiai pravertas duris palydės tiesiai pas psichiatrą. Anksčiau dar galėjai pasiderėti su policininku. Kas viršum leistino greičio atiduodi būdavo jam, o kas iki to greičio – pasilieki sau. Tai čia be derybų. O pasiderėjęs dar ir nuolaidų sulaukdavai. Abu derybininkai likdavo patenkinti.

Dabar šitos galimybės nebėr. Ir nors tokia įvykių eiga jos dalyviams mirtinai kvapą gniaužia, niekam dėl to galva neskauda. Nepatartina derėtis ir su valdiškom įstaigom. Na ir kas, kad gydytojai norėjo didesnio atlyginimo, pagalvok tik, derėjosi derėjosi ir pagaliau išsiderėjo. Išėję pro duris vis tiek juodu ant baltu rado tokius skaičius, kurie buvo mažesni už suderėtus. Trečia savaitė nelaimėliai geria citramoną saujomis ir gūžčioja pečiais: ar čia korektūros klaida, ar anapus valdiškų durų ne taip buvo suprasti. Turguje visaip kitaip. Ką susiderėjai, tas ir tavo. Iškart reikia pasakyti, kad kaulijimas ir derybos – du skirtingi dalykai.

Klasikinis kaulijimo pavyzdys atrodo taip. Ateini į turgų, ilgesingai žiūri į nupeštą vištą, o kai galugerklis pradeda džiūti, klausi: kiek kainuoja? Išgirdęs kainą, apsiniauki ir pradedi vardinti mažiausiai penkias objektyvias priežastis dėl kurių tu negali mokėti 50, nebent 49. Būtinai reikia paminėti, kad parmazonas sūnus vakar iškūlė mokyklos langą, o dar didesnis parmazonas darbdavys jau du mėnesiai nemoka algos. Turgaus prekeivis tokiomis pasakomis, žinoma, nepatikės ir atkakliai purtys galvą. Tau nebeliks nieko kito, kaip apsisukti ir nueiti. Visai kita situacija būtų, jeigu išsprogdintas akis įsmeigtum į tą vištą ir nusistebėtum: jūs kuo ją šėrėt? Vieni kaulai ir oda. Pardavėjas garantuotai pasimestų. O atsipeikėjęs jau niekaip neapgintų nei vištos orumo, nei prašomos kainos. Derybose svarbiausia iniciatyva. Neveltui sakoma, baltieji pradeda ir laimi.

Geras šitos aksiomos pavyzdys galėtų būti mano uošvė. Derėtis tai jau ji tikrai moka. Dar prieš įbrukdama savo dukterį iš manęs išplėšė pilną išlaikymą su atskirais apartamentais. Todėl niekas ir nenustebo, kai vieną dieną iš turgaus ji parsivedė šunį, už kurį sumokėjo tik pusę kainos. Tačiau tas gauruotas sutvėrimas ėmė po savaitės ir ištiesė kojas – ne trumpam poilsiui, o amžinai kelionei. Uošvė mano persimainė, palakstė iš vieno kampo į kitą, palakstė, o tada prisiminė, kad šiandien eilinė turgaus diena. Einam, išdraskysim tam šunų išperai akis, – įsikabino man į parankę ir nusitempė į turgų. O kai pro žmonių minią nusiyrėme į naminių gyvūnų paviljoną, kumštelėjo man į šoną: pasakyk tam prekiautojui dvėseliena, kas atsitiko jo šuniui. Mosikuoti kumščiais aš nepratęs. Ypač ne itin draugiškai nusiteikusių keturkojų akivaizdoje. Nežinai, kuriam kils pagunda pasisveikinti su tavo blauzdikauliu. Jūsų šuo anapilin iškeliavo, – nuolankiai teišvinguriavau. Šunis pardavinėjančio vyruko pažandės iš nuostabos kaipmat nukaro: taip paprastai ėmė ir iškeliavo? Ne, su specialiais efektais, – pratrūko uošvė. Pratrūko taip, kad dirbtinė to vyruko nuostaba išgaravo bematant. Drebančia ranka jis ne tik sugrąžino už šunį sumokėtus pinigus, bet dar ir kompensavo moralinę žalą. Uošvė triumfavo. O aš spoksodamas į moralinės žalos kompensacijos dydį mąsčiau: kartais tas pusė kainos labai atsiperka. Na kaip pasiseks. Čia juk turgus.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt