PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Verslas2018 m. Balandžio 13 d. 14:15

Sava užkandinė Jurbarke mielesnė, nei sotus svetimas kąsnis emigracijoje

Tauragė

Brigita ŠliužaitėŠaltinis: Etaplius.lt


34499

Kol vieni skundžiasi, kad Jurbarke verslai nyksta ir nieko įdomaus nevyksta, kiti ima ir tyliai daro. Kol vieni keiksnoja jaunimą, kad šis tik ir telaukia, kada galės emigruoti, atsiranda jaunuolių, kurie ne tik neemigruoja, bet Jurbarke pasilieka, čia savo verslą pradeda, darbo vietas sukuria ir taip senstantį Jurbarko verslo veidą gaivina. Dar daugiau – laisvalaikiu žaisdami krepšinį jie garsina Jurbarko vardą ir krepšinio žemėlapyje. Tie jurbarkiečiai – aukštaūgiai krepšininkai bičiuliai 22 metų Vladislovas Razumnovas ir 23 metų Karolis Jonušas, kurie prieš gerus tris mėnesius Jurbarko mieste atidarė savo greito maisto užkandinę „Juras&Barkus“.

Tapkite mūsų draugu „Facebook“ ir sekite svarbiausias Jurbarko naujienas!

Aukštaūgiai vaikinai žaidžia petys į petį Regionų krepšinio lygos komandoje „Jurbarkas“ ir tuo pačiu kartu „vairuoja“ savo pirmąjį verslą Jurbarke. Vladislovas pastaruoju metu gali lengviau atsipūsti. Jam nereikia plėšytis tarp krepšinio varžybų ir užkandinės. Baigėsi Jurbarko krepšinio lygos sezonas, kurio čempionais tapo jo komanda „Vilkas“. Nebereikia žaisti RKL lygoje. Jau nebeiškyla tokių situacijų, kai reikia rinktis – žaisti krepšinį už Jurbarką ar stoti prie savo verslo vairo.

Sako, būdavo taip, kad tada Karolis likdavo dirbti užkandinėje – išleisdavo Vladislovą į varžybas. Vladislovas dėkingas ne tik savo bičiuliui, bet ir klubo vadovams, treneriams, kad šie suprato ir žiūrėjo tolerantiškai. „Mūsų laikas“ kalbino Vladislovą, nes Karolis, pasirodo, gyvena ir dirba Vilniuje. Pasak Vladislovo, gyvenimas taip sudėliojo, kad jis pats atsakingas už užkandinės gamybos procesą, nes gyvena Jurbarke, o Karolis – už finansus, dokumentaciją ir pan. „Bet mes visais klausimais tariamės“, – patikina vaikinas.

Sėkmė šypsosi drąsiems

Vladislovas pasakoja, kad kartu su Karoliu pasikalbėdavo, jog reikėtų Jurbarke imtis kažkokios veiklos, bet tos kalbos ir likdavo kalbomis. Viskas prasidėjo labai paprastai. Vieną gražią dieną jis važiavo į vieną Jurbarko prekybos centrą nusipirkti jogurto. Pamatęs, kad prie šio prekybos taško daug automobilių, pagalvojo, negaiš laiko ir geriau jau užsuks į kitoje gatvės pusėje stovintį kioską, kuriame taip pat prekiavo maisto produktais. Prisimena, kaip kioske rado tuščias vitrinas, apytuštes lentynas, o pardavėja pasakė, jog darbuotojai atleidžiami, nes visi šio tinklo prekybos taškai užsidarys visame Jurbarke.

Prisimena, kaip tąkart pagalvojo – tie kioskai bus laisvi. Susižinojo kioskų savininko telefono numerį, susisiekė, susitiko, apkalbėjo, kiek kainuotų. Ir nusipirko. Tam pačiam prekybos taškui priklausantį kioską, bet esantį kitoje vietoje. Abu ėmėsi darbo. Karolis ir Vladislovas ėmėsi kioską gaivinti – atnaujinti, remontuoti, turėdami konkretų tikslą paversti šiuolaikiška užkandine. Su visa reikalinga įranga, kurią jie turėjo sutalpinti į labai mažą erdvę.

Viską darė kartu su Karoliu – nuo kiosko apdailos iki planavimo, nuo meniu iki vandentiekio įvedimo. Vladislovas sako, kad jų pusėje buvo fortūna. Viskas galiausiai susiklostė taip, jog visą reikalingą įrangą sutalpino, dar pakankamai erdvės darbuotojams bei klientams liko. „Įsivaizduokite, – sako Vladislovas. – Visas kioskas užima 18 kv. m, o gamybinė patalpa – 8 kv. m. Į pastarąją sutalpinom visą maisto gamybai reikalingą įrangą – tris kriaukles, vitriną, kasos ir kavos aparatus. Ir net šaldytuvą įsigijom tinkamo dydžio. Centimetras į centimetrą. Būtų kiek didesnis, būtų netilpęs.“

Vladislovas pasidžiaugė, kad pradžioje nors ir buvo sunku, bet pamažu viskas susidėliojo, kaip dėlionės dalys sukibo. Jau dabar gali pasakyti, jog mažai klaidų padarė, elgėsi teisingai, nes viską nuosekliai, kruopščiai planavo ir nuolat konsultavosi su atsakingais žmonėmis. Konsultuotis, tartis, klausti, kaip ir ką daryti reikėjo daug. Vladislovas su Karoliu, kai ėmėsi šios veiklos, neturėjo žalio supratimo apie maitinimo paslaugas teikiantį verslą, o apie greito maisto užkandines žinojo tiek, kiek eiliniai klientai. Bet nei Lietuvoje, nei užsienyje tokiose vietose jiems neteko dirbti.

Nemokėjo net kiaušinienės išsikepti

vladislovas.JPG

Ko vaikinams tikrai netrūko, tai motyvacijos dirbti ir tikėjimo, kad šis sumanymas pavyks. Viską darė savo rankomis, turėdami viziją, kaip jų užkandinė turėtų atrodyti ir kuo ji turėtų išsiskirti. Jie patys ne tik visą kiosko apdailą darė, bet ir patys ventiliaciją, net vandentiekį įsivedė.

Vladislovas šypsosi, kad per tą laiką, kol įsirengė kioską ir jį atidarė, baigė nuostabią mokyklą, gavo neįkainojamos patirties ir žinių. Jis šypsosi, jog dabar ir pats galėtų patarti, kaip vandentiekį įsivesti. Teko visko mokytis. Vladislovas pripažįsta, kad jis iki tol pats nė kiaušinienės išsikepti nemokėjo, o sumuštinius jam suruošdavo mama ar draugė. O dabar jis gali pakeisti savo darbuotoją – už baro sukasi ir moka pagaminti visus patiekalus, kuriuos siūlo meniu. „Privalėjau išmokti. Man tai buvo iššūkis. Visko teko išmokti vien dėl to, kad galėčiau įsigilinti ir tobulinti procesą, o užkandinė galėtų sėkmingai dirbti“, – sakė jis.

Kol kas krepšininkams versle sekasi neblogai, nors jurbarkietis pripažįsta – jiedu išleido keliskart daugiau pinigų nei pradžioje planavo. Viskas iš nepatyrimo. Bet skolintis nereikėjo. Didelis ramstis šiuo požiūriu buvo jų šeima.

Atsarginis planas

Vaikinams savo verslą pradėti Jurbarke buvo dvigubai sunkiau. Ne tik todėl, jog teko viską nuo nulio pradėti, visko mokytis. Vladislovas prisimena, kaip jiems su Karoliu remontuojant kioską, praeiviai nesibodėdavo užsukti ir aiškinti, kad veltui jie imasi, niekas nepavyks. Aiškino jiems, kam to reikia. Vladislovas pripažįsta, jei būtų vienas gal ir būtų sudvejojęs, bet su Karoliu pasitardami žinojo viską darantys teisingai.

Iš kur tiek drąsos imtis ir daryti tai, ko nežinai? Pasak Vladislovo, jie visada turėjo atsitraukimo planą, kuriuo save ramino. Galvojo, jei niekas nepavyks, važiuos į užsienį, įsidarbins kokioje nors gamykloje (jo žodžiais, stos prie linijos) ir per pusę metų grąžins skolas.

„Bet nuoširdžiai tikėjome, kad to neprireiks“, – kalbėjo Vladislovas. Visas abejones išsklaidydavo jų bendras noras atgaivinti Jurbarko kraštą. Jurbarkietis sako, jog bet kada galėtų susikrauti lagaminus ir į Angliją išvažiuoti. Daugiau nei pusė jo giminės emigravo. Bet abu su Karoliu mąsto panašiai. „Prie linijos“ visada spės padirbėti. Geriau pasinaudoti galimybe ką nors sukurti gimtajame Jurbarke.

Atgaivino primirštą legendą

legenda.JPG

Pavadinimą užkandinei parinko ne bet kokį, o tokį, kuris primintų legendą apie du brolius milžinus Jurą ir Barkų. Atkreiptų dėmesį į Jurbarką. Dar daugiau. Jie kartu su Karoliu ir naują legendą apie šiuos milžinus sukūrė. Bendrą jų kūrinį galima paskaityti užkandinėje – įrėmintas ir pakabintas ant sienos. Paaiškėjo, jog apie Jurą ir Barkų žino ne visi jurbarkiečiai. Vladislovas pasakojo apie atvejį, kai į užkandinę atėjo 50 metų Jurbarke gyvenantis klientas ir paklausė, kas tie Juras ir Barkus. Vieni pagalvojo, kad savo ar artimųjų vardais pavadino. „Mano tėtis Jurijus. Tai vienas pagalvojo, kad savo tėčio vardu pavadinau“, – juokėsi vaikinas.

Garsina Jurbarko krepšinį

Viskas Vladislovo gyvenimo dėlionėje taip sutapo, kad jis pradžioje verslą Jurbarke sumanė, o galiausiai pasiūlymą žaisti krepšinį už Jurbarką gavo. Jis pats prieš tai žaidė krepšinį antroje pagal stiprumą Lietuvos nacionalinėje lygoje, Jonavos komandoje. Neslepia, kad turėjo rimtų svajonių ir planų, susijusių su krepšiniu, bet jų teko atsisakyti, kai patyrė vieną rimtą traumą po kitos. Taip po antros traumos jis grįžo į Jurbarką, į lemtingą kioską užsuko ir savo verslo imtis sumanė. O po kelių mėnesių „Jurbarko“ komandos vadovas pasiūlė žaisti už Jurbarką RKL komandoje. Vladislovas sutiko. Tuo labiau, kad neseniai ir mokslus buvo baigęs – logistiką ir marketingą A. Stulginskio universitete. „Ir aš prisidėjau. Buvau sraigtas dideliame laikrodyje“, – kuklinosi Vladislovas, kuris yra ryškus savo komandos lyderis – vienas iš rezultatyviausių ir naudingiausių komandai. Vaikinas sako, kad žavisi savo komandos draugais, kurie vedami idėjos žaidžia krepšinį, kai galėtų tą laiką skirti šeimoms, vaikams, darbui, galiausiai laisvalaikiui. Šypsosi, jog jam ši veikla primena pogrindinę knygnešių mokyklą, kuri įrodo, kokią galią turi kilnios idėjos ir teigiamos emocijos.

1523603853-6454.jpg