Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Juliaus Kalinsko nuotr.
EtapliusŠaltinis: Ukmergės rajono savivaldybė
Iškilaus kalbininko, baltisto, dialektologo, žymiausio istorinės kalbotyros tyrinėtojo, profesoriaus gyvybė užgeso 2018 m. vasario 20 d. Vilniuje.
Z. Zinkevičius gimė 1925 m sausio 4 dieną Ukmergės rajone, Juodausių kaime. Savo akademinę karjerą pradėjo 1946 metais. 1973–1988 metais buvo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedros, o 1988–1991 metais – Baltų filologijos katedros vedėjas. Po Nepriklausomybės atgavimo ėmė dėstyti ir Vytauto Didžiojo universitete.
Profesorius 1995–1996 metais buvo Lietuvių kalbos instituto direktorius, 1996–1998 metais užėmė Švietimo ir mokslo ministro pareigas, o 1998-aisiais buvo valstybės konsultantu švietimo ir mokslo klausimais.
Visą savo erudiciją, žinias, patirtį akademikas sudėjo į knygas – jų išleista daugiau nei 65. Parašė daugybę įvairių Lietuvos kalbotyrai reikšmingų straipsnių, monografijų, publikacijų, mokslinių leidinių.
Didžiausia profesoriaus dovana Ukmergės kraštui ir visai Lietuvai – knyga „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė“, kurioje ištirta beveik 600 vietovardžių. 2010 metais už šią knygą jos autoriui buvo paskirta Ukmergės rajono savivaldybės įsteigta literatūrinė Vlado Šlaito premija.
Už nuopelnus Lietuvai Z. Zinkevičius 1995 metais buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu, jam buvo suteiktos Kauno Vytauto Didžiojo ir Latvijos universitetų Garbės daktaro regalijos, tarptautinės Herderio premijos bei Mokslo pažangos premijos laureato vardas.
2012 metais Ukmergės rajono savivaldybės tarybos sprendimu Z. Zinkevičiui buvo suteiktas Ukmergės rajono Garbės piliečio vardas. Jo kandidatūrą šiai nominacijai pasiūlė Ukmergės Jono Basanavičiaus gimnazijos bendruomenė. Atsiimdamas apdovanojimą Z. Zinkevičius kalbėjo, kad jis, nors ir yra „šimtu procentų vilnietis, nes jau 70 metų gyvena Vilniuje, tačiau širdyje visada išliko ukmergiškis“. Gimtąją Ukmergę profesorius aplankydavo dažnai ir visada apie ją kalbėdavo tik šiltai.