Sausio 13–osios laužai gyvi liudytojų prisiminimuose

Kaitrūs Sausio 13–tos dienos laužai kiekvienais metais savo šviesa apjungia visą Lietuvą – tai ne tik gedulo, bet ir vilties, o svarbiausia – solidarumo, vienybės diena.

Šią dieną, po Šv. Mišių Dusetų bažnyčioje, kur jas laikė klebonas kan. Stanislovas Krumpliauskas, dusetiškiai susirinko Sartų ežero pakrantėje. Sugiedojus „Tautinę giesmę“, žmonės dalinosi tų kraupių 1991 m. įvykių liudijimais. Klausėmės Dusetų seniūno Sauliaus Kėblio, Dusetų šaulių kuopos vado pavaduotojo Juozo Kazlo, Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Benjamino Sakalausko, dusetiškių Alvydo Bražiūno, Marijos Varenbergienės, antalieptiškio Dariaus Steponavičiaus prisiminimų. Visi kalbėjusieji pabrėžė, kad tomis dienomis jie patys ar jų šeimos nariai nedvejodami važiavo į Vilnių, pasiryžę ginti savo šalies laisvę, o jei reiktų, padarytų tai ir šiandien.

Prisiminimais pasidalijo tų dienų dalyvis, Lietuvos Nepriklausomybės Gynimo Sausio 13-osios Brolijos laisvės gynėjas savanoris Benjaminas Sakalauskas. Jis kartu su žmona tą naktį buvo pasirengęs ginti Parlamentą. Buvome jauni ir tikėjome gražia Lietuvos ateitimi, sakė laisvės gynėjas savanoris. Tiesa, toliau sakė jis, kad ne už tokį dabartinį Seimą savanoriai tą naktį stojo prieš tankus. Tačiau mes ir šiandien turime viltį, tikime - šviesūs tautos lūkesčiai bus įgyvendinti.

Tas dramatiškas dienas ir naktis prisimena dusetiškė Marija . Varenbergienė: „Praėjo 28 metai nuo neužmirštamų sausio 13 -tos nakties įvykių, kada Sovietų kariuomenė, apsiginklavusi tankais ir pasitelkusi Alfa smogikų dalinį, šturmavo Vilniaus televizijos bokštą, kada Vilniaus žemė buvo aplaistyta Laisvės gynėjų krauju, kada buvo nužudyti 14 beginklių žmonių, savo širdimis norėjusių sulaikyti tankus.

Kiekvienas žmogus savo širdyje išlaiko tuos prisiminimus, kurie yra svarbiausi, kurie įsirėžė į atmintį, kaip neužgyjantis randas, ir kurių laikas nepajėgus ištrinti.

Tada gyvenau Vilniuje. Kaip ir daugelis Lietuvos žmonių sekėme įtemptus politinius įvykius ir ypatingai, sovietinės kariuomenės judėjimą Vilniaus mieste, apie jos užimtus svarbius Lietuvai radijo bei spaudos pastatus. Prie Aukščiausios Tarybos pastato būriavosi minios žmonių, suvažiavusių iš visos Lietuvos. Su vyru nuvykome prie televizijos bokšto, nešini maisto lauknešėliais, nes žinojome, kad žmonės atvykę ne į ekskursiją, bet saugoti Lietuvos ir jos svarbiausio turto.

Buvo daugybė žmonių, vieni dainavo patriotines dainas, kiti meldėsi, dar kitur skambėjo ir dvasią skaidrino giedamos giesmės. Iki sutemų dar nesijautė baisios tragedijos pranašystės.

Gyvenome dabar vadinamoje Šnipiškių seniūnijoje. Pro mūsų buto langus matėsi buvęs KGB garažas. Jau sutemus, pradėjo iš jo važiuoti lengvieji šarvuočiai, pilni saugumiečių, aprengtų maskuojamomis uniformomis, su kaukėmis ant veidų. Tada ir pajutome, kad ruošiama kažkas baisaus. Nesitraukėme nuo televizijos ir radijo. Jau vidurnaktį, išgirdome tankų keliamą bildesį, nes tankai iš Šiaurės karinio miestelio pradėjo važiuoti pro mūsų namą, buvusia Eidukevičiaus (dabar Rinktinės) gatve. Neužilgo važiuodami pradėjo šaudyti, tikriausiai tuščiais šoviniais, kad išgąsdintų žmones. Žiūrėjome ir klausėme žinių iki pat tos minutės, kada nuskambėjo paskutinis pranešimas, kad ginklus atsukę kareiviai užėmė televiziją. Baisi buvo ta tyla, ta nežinomybė, nors jau žinojome, kad yra žuvusių, kad daugybė sužeistų...

Meldžiausi, prašiau Aukščiausiojo, kad įvyktų stebuklas. Ir jis įvyko! Žinias pradėjo transliuoti Kauno televizija. Verkėme išsivadavę iš nežinomybės, nes pasaulis vėl išgirdo Lietuvos balsą – mes nebuvome atskirti ir palikti vienui vieni. Išgirdome, kad pakilo Lenkija, kad organizuoja tvarsčių ir medikamentų siuntas į Vilnių, kad pasaulis mus girdi...

Supratę, kad dar mūsų Seimas neužimtas okupantų, drauge su vyru naktį pėsčiomis išskubėjome prie Parlamento. Atrodė, visas Vilnius bėgte bėgo ginti Lietuvos širdies. Gatvės buvo pilnos žmonių, skubančių, tikinčių, kad jie ten bus reikalingiausi.

Žmonės meldėsi, prašydami Dievo pagalbos, nes prieš tokią karinę galybę nebuvo jėgų atsilaikyti. Buvo aukojamos Šventos Mišios, kalbamos litanijos, giedamos giesmės, ir vis dar stiprinamos barikados. Prieiti prie Parlamento buvo galima tik pro mažytį tarpelį, einant nuo buvusios Lenino aikštės. Žmonės stovėjo eilėje, kad galėtų patekti ten, kur juos šaukė širdys ir pareiga - gal mirtis už LAISVĘ.

Taip gera jausti, kad buvome ir išlikome stiprūs ir vieningi baisios katastrofos akivaizdoje. Tegul žydi NEUŽMIRŠTUOLĖ viduryje žiemos, tegul būna ši ATMINTIS visada gyva Lietuvos vaikų širdyse.“

Vilija Visockienė