Santaros klinikos dėl COVID-19 nestabdo ir kitų gyvybiškai pacientams svarbių paslaugų

VUL Santaros klinikose, kurios organizuoja COVID-19 liga sergančių pacientų srautus Vilniaus regione ir gydo pačius sudėtingiausius koronaviruso infekcijos atvejus, teikiamos ir kitos gyvybiškai būtinos paslaugos. Transplantacijos, neatidėliotinos operacijos, intervencinės kardiologijos, insulto gydymo paslaugos nebuvo stabdomas nei pirmosios, nei antrosios bangos metu.

Pacientams gyvybiškai svarbių ir itin sudėtingų medicinos paslaugų, pavyzdžiui, kardiochirurgijos ir intervencinės kardiologijos, inkstų, širdies, kepenų, kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijų apimtys šiuo sudėtingu laikotarpiu išliko ženkliai nesumažėjusios palyginti su ankstesniais laikotarpiais.

2020 metais Santaros klinikose, dalyvaujant daugiadalykėms specialistų komandoms, atlikta 71 organo ir audinio transplantacija: 7 širdies (iš jų viena transplantacija vaikui), 9 kepenų, 12 ragenų, 43 inkstų (iš jų 2 iš gyvo donoro) ir daugiau kaip 160 kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijų.

Santaros klinikų medikų operacijos ir procedūros – naujovė mūsų šalyje 

Metų pabaigoje VUL Santaros klinikose buvo paruoštas ir neplakančios širdies donoras, panaudojant ECMO (ekstrakorporinės membraninės oksigenacijos) sistemą. Tai pirmasis toks atvejis Santaros klinikų istorijoje.

Apie organų donorystę dažniausiai kalbama, kai konstatuojama smegenų mirtis, kai dėl patirtos galvos smegenų traumos, smegenų kraujagyslių ligų ar kitos patologijos, nutrūksta kraujotaka galvos smegenyse ir smegenys negrįžtamai žūsta.

Tačiau organų donorystė taip pat galima sustojus širdžiai ir nutrūkus kvėpavimui, kai taikant visas įmanomas gaivinimo priemones, nepavyksta atkurti širdies veiklos ir konstatuojama mirtis. Šis donorystės modelis mūsų šalyje taikomas itin retai. Išskirtinis dalykas yra tas, kad ruošiant tokį donorą, skiriasi organų išlaikymo metodika: kai nustatoma smegenų mirtis, širdis dar kurį laiką plaka, todėl organai aprūpinami krauju ir deguonimi – ir išlieka gyvybingi. Sustojus širdžiai ir nutrūkus kvėpavimui (neplakančios širdies donorystės atveju), organus gyvybingus padeda išlaikyti medicininės priemonės. Viena iš tokių priemonių – tai ECMO sistemos prijungimas, kai organų kraujotaka ir aprūpinimas deguonimi užtikrinamas aparatu.

Neplakančios širdies donorystės procesui reikia daugiadalykės kvalifikuotos komandos, galinčios susirinkti prie mirusiojo per keliolika minučių ir budinčios 24/7 režimu, didelių žmogiškųjų išteklių – gydytojų anesteziologų-reanimatologų, urologų, nefrologų, intervencinių radiologų, laboratorinės medicinos specialistų ir specialių technologijų.

Medikai teigia, kad didžiausia našta tenka mirusiojo artimiesiems. Smegenų mirties atveju artimieji turi galimybę pasitarti tarpusavyje, turi nors ir trumpą galimybę pabūti prie artimojo, nes įvykus smegenų mirčiai širdis kurį laiką dar plaka, o neplakančios širdies donorystės atveju laiko pasikalbėti su artimaisiais apie organų dovanojimą turima labai mažai, artimiesiems apsispręsti reikia skubiai, per kelias minutes sielvarto ištiktiems žmonėms susitaikyti su staigia, netikėta netektimi ir priimti svarbų sprendimą yra labai sunku. Iš anksto pasirašyta donoro kortelė visada palengvina artimųjų naštą priimant sprendimą dėl donorystės.

„Tai ypač svarbus žingsnis, siekiant pagelbėti inkstų ligomis sergantiems ir inksto transplantacijos laukiantiems pacientams, – sako VUL Santaros klinikų Organų transplantacijos koordinavimo centro vadovė gydytoja Eglė Ašakienė. – Ruošiant neplakančios širdies donorus tikimasi sumažinti donorinių organų trūkumą.”               

Europinė patirtis rodo, kad neplakančios širdies donorai kai kuriose šalyse net iki 50 proc. padidina donorų skaičių, dėl to auga ir transplantacijų skaičiai – inkstų ir ragenų transplantacijų padidėja iki 50 proc., kepenų transplantacijų – iki 30 proc. Neplakančios širdies donorystės modelis yra įteisintas daugelyje Europos Sąjungos šalių, taip pat ir Lietuvoje.

ELTA