Saldainių fabrikas „Rūta“ – ilgiausiai Šiauliuose veikianti lietuviška įmonė

Šiauliai

Audronio Rutkausko nuotr.

Jonas NekrašiusŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“

274647

Antanas Gricevičius pagal 1913 m. lapkričio 2 d. pirkimo ir pardavimo sutartį nusipirko Šiaulių centre didelį sklypą su sodu, mediniu namu ir jame įsirengė saldainių dirbtuvę. Ilgainiui toje vietoje išaugo dabartinis saldainių ir šokolado fabrikas „Rūta“.

Iš pradžių savininkui A. Gricevičiui kartu su žmona Juzefa teko patiems gaminti saldainius. Plečiantis gamybai ir didėjant saldainių paklausai, atsirado ir samdomų darbininkų. Saldainių dirbtuvėje „Rūta“ 1914 m. darbininkai per dieną vidutiniškai uždirbdavo po 60 kapeikų.

1915 m., išaugus gamybai, „Rūtoje“ dirbo 60 darbininkų. Auganti konditerijos gaminių paklausa skatino plėsti patalpas, tačiau, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, teko stabdyti gamybą, o prie Šiaulių artėjant mūšiams – 1915 m. liepos mėnesį ir visai uždaryti fabriką. Karo metais „Rūta“, kaip ir kitos Šiaulių įmonės, vokiečių okupantų buvo nuniokota ir apiplėšta.

Pirmojo pasaulinio karo metais A. Gricevičius su šeima pasitraukė į Rusiją. Su pora rusų verslininkų jis ten sugebėjo įkurti nedidelį saldainių fabriką, be to, Sankt Peterburge baigė konditerių kursus, o po 1917 m. spalio perversmo drauge su šeima – žmona ir pirmagimiais Vladu bei Marija – grįžo į Šiaulius. Apsigyveno pas giminaičius Šiauliuose, Rūdės gatvėje, ir ėmėsi atkurti „Rūtos“ saldainių fabriką.

Pirmosios Lietuvos Respublikos metais saldainių dirbtuvė „Rūta“ buvo viena iš sparčiai atkuriamų miesto įmonių. Ji buvo įsikūrusi tame pačiame nedideliame namelyje, kurį savininkas A. Gricevičius nusipirko, dirbtuvei atsiskyrus nuo saldainių fabriko „Birutė“. Iki 1922 m. „Rūtos“ gamybinės patalpos buvo nedidelės. Tačiau A. Gricevičiaus „Rūtos“ fabrikas greitai buvo prikeltas, išplėtė gamybą, dalyvavo parodose. 1922 m. Kaune Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje „Rūta“ pelnė pirmąjį aukso medalį.

Sal­dai­nių ir šo­ko­lado fab­ri­kas „Rū­ta“ apie 1930 m. („Rū­tos“ sal­dai­nių fab­ri­ko šo­ko­la­do mu­zie­jaus ar­chy­vo nuotr.)

Auganti konditerijos gaminių paklausa skatino gamybą plėsti. 1924 m. balandžio 21 d. Finansų, prekybos ir pramonės ministerija patvirtino išplėstos „Rūtos“ saldainių dirbtuvės planą. Ją sudarė du gamybiniai vieno aukšto pastatai, kuriuose buvo įrengtos šokolado, marmelado ir saldainių dirbtuvės, taip pat sandėliai, pagalbinių patalpų pastatas ir parduotuvė. Fabrike veikė karamelės, pieninių saldainių rūšių ir šokolado gamybos skyriai. Metinė konditerijos gaminių gamyba siekė 50–60 tonų, jų vertė 150–200 tūkst. litų.

Konditerijos gaminių paklausa, išaugęs pelnas skatino įmonės savininką A. Gricevičių dar labiau padidinti gamybą, išplėsti gamybines patalpas. 1925 m. A. Gricevičius pastatė nedidelį mūrinį pastatą. Tais pačiais metais Kaune įvyko Lietuvos gaminių paroda. „Rūta“ joje turėjo savo paviljoną.

1927 m. kovo 15 d. A. Gricevičius įteikė Prekybos ir pramonės departamentui prašymą leisti padidinti saldainių dirbtuvę „Rūta“. Lietuvos finansų ministro ir Prekybos departamento direktoriaus 1927 m. leidimu Nr. 4324 nuo tų pačių metų kovo 28 d. leista Antanui Gricevičiui „padidinti saldainių dirbtuvę „Rūtą“ Šiauliuose, sutinkamai su šiuo leidimu patvirtintais planais“. Pagal šį projektą prie dirbtuvės gamybinių pastatų turėjo būti pristatytas antras aukštas, kuriame turėjo įsikurti saldainių gamybos skyrius. Taip pat projekte buvo numatyta rūsyje įrengti šokolado skyrių ir sandėlius.

„Rū­tos“ sal­dai­nių fab­ri­ko rek­la­ma. XX a. I pu­sė. („Rū­tos“ sal­dai­nių fab­ri­ko šo­ko­la­do mu­zie­jaus ar­chy­vo nuotr.)

Pagrindinis „Rūtos“ fabriko pastatas buvo pastatytas 1928 m. pagal architekto Karolio Reisono projektą. 1929 m. fabriko „Rūta“ plėtros darbai buvo baigti – pastatyti du didesni mūriniai gamybiniai pastatai ir sandėliai. Pagrindinis gamybinis pastatas iš dalies yra išlikęs iki šių dienų.

„Rūtoje“ visur, išskyrus šokolado gamybą, vyravo rankų darbas. Per dieną septyni žmonės vasarą pagamindavo po 80–100 kg produkcijos, žiemą – iki 150 kg.

Didžiąją dalį žaliavų fabrikas gaudavo iš užsienio: cukrų – iš Kubos, Anglijos, esencijų, dažų – iš Vokietijos, Anglijos. Sirupas, uogos, sviestas, o vėliau ir cukrus vartoti vietiniai, daugiausia karamelei gaminti. Pieną įmonei parduodavo Šiaulių apylinkių gyventojai, tarp jų ir poetas J. Krikščiūnas-Jovaras.

„Rūtos“ gaminiai daugelyje parodų buvo apdovanoti aukso ir sidabro medaliais. Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodose Kaune 1926, 1928 ir 1930 m. – aukso medaliais ir diplomais. „Rūtos“ gaminiai nuo 1922 m. iki 1930 m. buvo įvertinti net penkių šalies ir tarptautinių parodų aukso medaliais. Už aukštą gaminių kokybę 1929 m. tarptautinėje parodoje „Esposizione Mostra Campionaria“ Florencijoje, Italijoje, „Rūtos“ fabriko gaminiai apdovanoti „Grand Prix“ aukso medaliu, o 1931 m. pelnė aukso medalį tarptautinėje parodoje Didžiojoje Britanijoje.

1930 m. balandžio mėnesį laikraštyje „Šiaurės Lietuva“ buvo išspausdintas poeto Jovaro sukurtas Šiaulių „Rūtos“ saldainių fabriko himnas „Rūtos“. Jo prieraše nurodyta, kad „ši daina, „Rūtos“ saldainių fabriko himnas, yra „Rūtos“ fabriko darbininkių iš gaidų labai gražiai dainuojama. Ji buvo padainuota Jo Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentui A. Smetonai, 1927 m. liepos 31 d. „Rūtos“ fabriką aplankiusiam. Šią dainelę Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas aukštai įvertino, kaipo rimtą ir gražią, teisingai vaizduojančią „Rūtos“ fabriko gaminių vertybę ir derančią su Lietuvos liaudies labai gerbiama gėle – rūta“.

„Rūtos“ saldainių fabriko produkcija buvo realizuojama Lietuvoje ir užsienyje. Konditerijos gaminiams realizuoti buvo atidarytos trys parduotuvės: viena buvo Tilžės g., „Rūtos“ fabriko teritorijoje, kitos dvi veikė Kaune – Laisvės al. 56 ir 61.

„Rū­tos“ sal­dai­nių fab­ri­ko sa­vi­nin­kas A. Gri­ce­vi­čius (kai­rė­je). XX a. I pu­sė. („Rū­tos“ sal­dai­nių fab­ri­ko šo­ko­la­do mu­zie­jaus ar­chy­vo nuotr.)

Šiauliuose įsikūrusio saldainių fabriko „Rūta“ produkcija daugiausia buvo parduodama Lietuvoje. 1938–1939 m. „Rūtoje“ metinė konditerijos gamyba išaugo iki 600 tonų. Buvo parduota: karamelės (vyniotos ir nevyniotos – 340 tonų (57 proc.), saldainių (glazūruotų ir neglazūruotų, marmelado, irisų) – 200 tonų (33 proc.), dražė (karamelinės ir šokoladinės) – 40 tonų (6,5 proc.), įvairaus šokolado – 20 tonų (3,5 proc.). Paklausūs buvo vestuviniai saldainiai su specialiomis etiketėmis.

1937 m. pirmą kartą „Rūtos“ saldainiai buvo išsiųsti į tarptautinę parodą JAV.

1938 m. spalio 5 d. Prekybos departamento Patentų skyriui buvo pateiktas „Rūtos“ fabriko įgaliotinio prašymas Nr. 25786 įregistruoti prekės ženklą pagal aprašymą: „Rūtos atvaizdas ir žodis „Rūta“. Prekių sąrašas: saldainiai, šokoladas, marmeladas ir kiti saldainių fabriko dirbiniai.“

„Rūtos“ saldainių ir šokolado fabriko rūsyje buvo įrengtas šokolado gamybos skyrius.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą „Rūtos“ saldainių ir šokolado fabrike Šiauliuose dirbo 160 darbuotojų, gamyba buvo mechanizuota. Fabrikas, atlaikęs XX a. ketvirtojo dešimtmečio pasaulinę ekonomikos krizę, didino gamybą. Tačiau užgriuvusi sovietų okupacija, vėliau – nacionalizacija ir karas sugriovė visus saldainių ir šokolado fabriko „Rūta“ savininko A. Gricevičiaus planus.

1940 m. liepos 28–31 d. „Rūtos“ fabrikas buvo nacionalizuotas. Nacionalizuotame fabrike laikinai buvo palikta dirbti administracija, direktoriumi liko A. Gricevičius. Lietuvos TSR Pramonės liaudies komisariatas 1940 m. rugsėjo 4 d. išdavė mandatą naujai paskirtai fabriko „Rūta“ direktorei O. Genaitytei.

Konditerijos fabrikas „Rūta“ priklausė Maisto pramonės liaudies komisariato valstybiniam „Sodybos“ trestui. 1941 m. pavasarį buvo pradėti Šiaulių konditerijos pramonės įmonių stambinimo darbai. Tuo metu Šiauliuose veikė trys konditerijos fabrikai: „Rūta“, kurioje dirbo 157 darbininkai, „Birutė“ – 73 darbininkai, „Fortūna“, kurioje dirbo 38 darbininkai.

Konditerijos fabrikai Šiauliuose buvo sujungti ir pavadinti valstybiniu konditerijos fabriku „Rūta“ Šiauliuose. Valstybinio konditerijos fabriko direktoriumi buvo paskirtas Petras Trakys.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui ir hitlerinei Vokietijai okupavus Lietuvą, kurį laiką buvo sustabdyta sujungto valstybinio konditerijos fabriko Šiauliuose veikla. Vokiečių okupacijos metais „Rūtos“ fabrikas Šiauliuose priklausė Rytų prekybos centrinei bendrovei ir buvo tiesiogiai pavaldus Kaune įsikūrusiam „Sodybos“ trestui. „Rūtos“ fabriko komisaru paskirtas vokietis Vachau (A. Gricevičius dirbo fabrike meistru). Kaip ir kiekvienas komisaras, jis buvo laikinas fabriko „šeimininkas“: turėjo rūpintis turto apsauga, gamybos organizavimu, tačiau negalėjo fabriko turto parduoti ar perleisti.

„Rū­tos“ sal­dai­nių ir šo­ko­la­do fab­ri­ko pa­vil­jo­nas 1925 m. že­mės ūkio ir pra­mo­nės pa­ro­do­je Kau­ne. 1925 m. („Rū­tos“ sal­dai­nių fab­ri­ko šo­ko­la­do mu­zie­jaus ar­chy­vo nuotr.)

Vokiečių okupacijos metais gamyba „Rūtos“ fabrike buvo tęsiama. 1943 m. fabrikas vidutiniškai per mėnesį pagamindavo apie 26 tonas konditerijos gaminių. „Rūtos“ fabriko darbininkai (vyrai ir moterys) per mėnesį vidutiniškai uždirbdavo po apie 76 markes.

1944 m. liepos mėnesį vokiečių kariuomenei traukiantis iš Šiaulių, „Rūtos“ saldainių ir šokolado fabrikas buvo smarkiai sugriautas, nukentėjo nuo gaisrų. Gaisrai ypač suniokojo fabriko pastatus. Pasakojama, kad per gaisrą sudegė 80 tonų cukraus – dar ilgai miestelėnai parudavusius cukraus gabalus nešėsi namo.

1944 m. liepos 29 d. konditerijos fabrikas „Rūta“ buvo priskirtas Lietuvos TSR Maisto pramonės liaudies komisariato Valstybinio konditerijos ir vaisių bei daržovių perdirbimo tresto priklausomybėn. Fabriko atstatymo darbams organizuoti nuo 1944 m. rugpjūčio 1 d. paskirta administracija, kuri sudarė sutartį su Šiaulių statybos trestu.

Karo metu sugriautame ir nuo gaisrų nukentėjusiame „Rūtos“ fabrike reikėjo sutvarkyti sudegusius pastatų stogus, langus, grindis, lubas, sumontuoti naujas mašinas, atkurti elektrotechnikos bei santechnikos įrenginius. Fabriko pastatų sienos, pamatai, perdengimai buvo išlikę.

Centriniame korpuse prie Tilžės gatvės, kur pirmame aukšte buvo kietos karamelės skyrius, mašinos buvo sukomplektuotos. Reikėjo tik uždengti stogą, sutvarkyti langus, elektros ir santechnikos įrenginius ir fabrikas galėjo po dviejų mėnesių pradėti veikti. Šiems darbams atlikti buvo paskirti tuometės Vyriausybės kreditai. Turint galvoje, kad „Rūtos“ konditerijos fabrikas buvo stambiausias fabrikas visoje Šiaurės Lietuvoje ir vietoje buvo gaminamas sirupas fabriko reikalams, buvo pripažinta, kad fabriką atstatyti yra būtina ir tai turėtų būti kaip galint greičiau atlikta.

Fabriko kolektyvo pastangomis 1945 m. liepos mėnesį buvo atstatyti mažiau karo metu nukentėję karamelės ir monpasjė (ledinukų, – J. N.) cechai. 1945 m. liepos 3 d. šiuose fabriko „Rūta“ cechuose buvo pradėta gamyba. Tuo laikotarpiu fabriko atstatymo darbai buvo vykdomi, kartu gaminant produkciją.

1945 m. liepos 3 d. „Rūtos“ fabrikas pradėjo gamybą. Pirmoji išleista fabriko produkcija buvo kieta karamelė ir monpasjė. 1945 m. liepos mėnesį A. Černiausko vadovaujamas karamelės cechas rankiniu būdu pagamino atviros karamelės daugiau kaip 2,5 tonos. 1946 m. „Rūtos“ fabrikas gavo iš Kauno „Kodimo“ fabriko cukraus malūną, būtiną minkštiems saldainiams gaminti, iš Šilutės cukraus fabriko parsivežė tris dražė gaminti reikalingus katilus. Gavus šiuos įrenginius, fabrike buvo pradėta minkštų saldainių ir dražė gamyba. Šokoladas ir šokoladiniai saldainiai fabrike pradėti gaminti 1947 m. „Rūtos“ saldainių fabrikas galutinai baigtas atstatyti 1948 m.

1945–1951 m. „Rūtos“ konditerijos fabriko produkcijos grupinį asortimentą sudarė: vyniojama karamelė, atvira karamelė, šokoladas ir šokoladiniai gaminiai, glazūruoti ir neglazūruoti minkšti saldainiai, marmeladas, dražė, irisai, tyrės ir kt.

1946 m. „Rūtos“ fabrike buvo gaminama: „karamelė vyniojama: vaisių mišinys – 5 tonos, „Diušes“ – 1 tona, karamelė „Mokyklinė“ – 1 tona; karamelė nevyniojama: vaisinė cukruje ir pagalvėlės – 52 tonos, monpasjė – 16 tonų, saldainiai „Pavasaris“ – 1 tona, saldainiai „Assorti“ – 2 tonos, saldainiai „Gelios“ – 1 tona“.

1946 m. „Rūtos“ konditerijos fabrike produkcija buvo gaminama laikantis gaminių kalkuliacijų: įvynioti bei neįvynioti vaisiniai saldainiai, neįvynioti „Vėžių kakleliai“, minkšti saldainiai, marmelado želė, šokoladiniai saldainiai „Pavasaris“, šokoladiniai saldainiai „Vyšnia“ ir kt.

1947 m. „Rūtos“ fabrikas pradėjo gaminti minkštus saldainius ir šokoladą. Vieni pirmųjų buvo saldainiai „Sportas“. Dar buvo gaminami saldainiai „Atlasinė pagalvėlė“ su vaisių įdaru, vaisiniai įvynioti bei neįvynioti minkšti vaisiniai saldainiai ir kt.

1948–1950 m. „Rūtos“ konditerijos fabrike buvo gaminama: įvyniota karamelė „Vaisinė“, „Lakmė“, „Pieštukai“, „Mėtinė“, „Diušės“, „Auksinė žuvelė“, „Mičiūrininkė“, uogų-vaisių apcukrinta; neįvyniota karamelė: vaisinė „Atlasinė pagalvėlė“, šokoladinė karamelė „Migdoliukai“, „Šokoladiniai ledinukai“, „Likerių mišinys“, „Populiari“, „Gaivinantis“, „Savišviesa“, „Citrinų, apelsinų žievelės“, „Pietinė“; monpasjė „Teatralinis žirnelis“, dražė „Šokolado trupiniai“, „Jūros akmenėliai“, šokoladinė dražė; minkšti glazūruoti saldainiai „Šokoladinis cukrus“, „Vaisinė pomada“, „Pieno pomada“, „Kijevo pomada“, „Apelsininė“; minkšti glazūruoti „Pavasaris“, „Voveraitė“, „Gabi“, „Žuvėdra“, „Tenis“, „Žvaigždutė“, „Rugiagėlė“, „Baltagudiška bulvė“; šokoladai „Vanilinis“, „Mįslė“, „Raudonas spalis“, „Ekstra“, marmelado želė.

„Rū­tos“ sal­dai­nių fab­ri­ko dir­ban­tie­ji. XX a. I pu­sė. („Rū­tos“ sal­dai­nių fab­ri­ko šo­ko­la­do mu­zie­jaus ar­chy­vo nuotr.)

„Rūta“, kaip ir kiti saldainių fabrikai, sovietmečiu gamino saldainius pagal standartizuotas, visos Sovietų Sąjungos mastu patvirtintas receptūras. Išskirtiniais atvejais įmonės specialistų sukurtas receptūras tvirtindavo speciali institucija Maskvoje. Dėl šių priežasčių sovietiniu laikotarpiu fabriko „Rūta“ produkcija išskirtinumu iš kitų šalies saldainių fabrikų nepasižymėjo.

Nuo 1940 m. iki 1993 m. keitėsi „Rūtos“ konditerijos fabriko priklausomumas, pavaldumas ir teisinis statusas. 1993 m. „Rūtos“ saldainių ir šokolado fabrikas buvo grąžintas jo teisėtiems savininkams – A. ir J. Gricevičių įpėdiniams. Įmonei, pasivadinusiai UAB „Rūta“, stojo vadovauti jos įkūrėjo vaikaitės Aldonos Gricevičiūtės-Gluodienės (sūnaus Vlado dukros) vyras Algirdas Gluodas (1940–2020), kuris vadovavo „Rūtos“ saldainių ir šokolado fabrikui iki pat 2014 m. pabaigos.

Prieš 15 metų, 2008 m. birželio mėnesį, „Rūtos“ saldainių ir šokolado fabriko pastate buvo įkurtas muziejus, kavinė. Pagrindiniame pastate, atvėrus užmūrytą arką (bromą), fabriko 100-mečio proga buvo atidarytas fabriko ir šokolado istorijos muziejus. Jis įkurtas pasinaudojus ES lėšomis – finansuotas projektas „UAB „Rūta“ senojo saldainių fabriko pastato rekonstrukcija ir pritaikymas turizmo reikmėms“.

Muziejaus reikmėms buvo suremontuotas ir pritaikytas senasis saldainių fabriko „Rūta“ pastatas, kuris yra pripažintas saugomu kultūros paveldo objektu. Šiame muziejuje galima susipažinti su šiemet 110-metų įkūrimo sukaktį švenčiančios ilgiausiai Šiauliuose veikiančios lietuviškos įmonės istorija, šokolado ir saldainių gamyba ir produkcija.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt