Sakyti, kad lūšis Širvintų rajone yra didelis stebuklas, nereikia...

Jei reikėtų išskirti kelias pagrindines pastarųjų dvejų-trejų metų aktualijas iš medžiotojų gyvenimo, greičiausiai visi paminėtų sumedžiotus vilkus. Galbūt todėl, kad po ilgesnės pertraukos per trumpą laiką Širvintų rajone buvo sumedžioti net trys vilkai. Kaip labai svarbų būtų galima išskirti ir šernų sumedžiojimą, kadangi užklupęs Afrikinis kiaulių maras šernų populiacijai smogė ypač skaudų smūgį, o sumedžiojamų šernų skaičių sumažino perpus.

Ištikimesni laikraščio skaitytojai, sekantys tradiciškai nušviečiamas medžioklės aktualijas, paminėtų ir tai, kad rajone ne kartą buvo pastebėta slampinėjanti meška. Tiesa, lepečkojė gali nesibaiminti, jog pateks į medžiotojo šautuvo taikiklį, mat mūsų šalyje meškos yra įrašytos į Raudonąją knygą ir jų medžioklė draudžiama. Maža to, už sumedžiotą mešką netgi tektų kaip reikiant pakratyti piniginę: dar prieš šešerius buvo indeksuoti Lietuvos saugomoms rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo baziniai tarifai, kuriais remiantis už sumedžiotą stumbrą ar rudąjį lokį nustatyta 38 220 Lt suma. Trečia šiame sąraše - lūšis, už kurios sumedžiojimą buvo nustatyta 16 380 Lt suma.

Kartą per medžioklę išbėgo 4 lūšys

Tradiciškai laikoma, kad lūšys rajone negyvena, nors medžiotojai yra kiek kitos nuomonės. Pasak Širvintų medžiotojų draugijos medžioklės žinovo Vaclovo Četrausko, pasitaiko, kad per varymus su kitais žvėrimis išbėga ir lūšis, o kartais - net kelios. Medžioklės žinovas prisiminė, kaip per jo atstovaujamo Kielių medžiotojų klubo medžioklę kartą išbėgo net 4 lūšys.

- Dabar tiksliai nepasakysiu kada, bet - jau senokai, Genių durpyne kilpom buvo pagautos kelios lūšys. Apie Čiobiškį buvo neleistinai sumedžiota lūšis, taip pat gal prieš dvidešimt metų lūšis buvo subrakonieriauta Degutinės durpyne. Tos lūšies kaukolė ir dabar yra Medžiotojų draugijoje kaip eksponatas. Lūšių yra mažiau nei vilkų, tai retas gyvūnas, tačiau sakyti, kad ji mūsų rajone yra didelis stebuklas, nereikia.

Lietuvoje lūšis nemedžiojama nuo 1979 metų. Ji ne tik nuo 2000 metų įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą, bet ir įtraukta į tarptautinius Europos Sąjungos teisės aktus. Šiuo metu Lietuvos medžioklės trofėjų rejestre yra įrašytas 51 lūšies kailis. Dauguma tų kailių „savininkų“ buvo sumedžioti iki 1978 metų, bet yra ir kritusių vėliau. Paskutinis lūšies kailis įtrauktas 2003 metais. Tai Švenčionių rajone sumedžiota lūšis. Nė viena kailio „savininkė“ nebuvo sumedžiota Širvintų rajone. O štai tarp į rejestrą įrašytų 64 lūšių kaukolių viena yra iš mūsų rajono: 1995 metais A. Vinslausko sumedžiotos lūšies kaukolė buvo apdovanota sidabro medaliu, 1998 ir 2000 metais buvo eksponuota Medžioklės trofėjų parodose ir šiuo metu rejestre tarp šios kategorijos trofėjų užima 37-ąją vietą.

Nufotografavo prie Varanavos

2015-aisiais metais vykusios vilkų ir lūšių visuotinės apskaitos duomenimis, Lietuvoje pagal aptiktus pėdsakus galimai gyveno 97 lūšys. Vėliau dėl netinkamų orų sąlygų apskaita nevyko, nes buvo per mažai sniego. Galbūt šis skaičius bus patikslintas šįmet, jei bus nutarta vykdyti tokią apskaitą? Jei taip, tai surinkti duomenys turėtų pakoreguoti minėtus skaičius. Kaip pernai rašyta, skaičiuojama, kad vien Biržų rajone gyvena apie 50 lūšių.

Kaip vienoje publikacijoje yra minėjęs gamtininkas Salemonas Paltanavičius, paprastai gamtoje būna, kad viena lūšis tenka 2-3 vilkams. Nutuokdami apie tikrąjį pastarųjų skaičių galėtume apytiksliai spėti, kiek savo miškuose turime lūšių.

Kaip teigė Vaclovas Četrauskas, apie medžioklių metu ar šiaip pastebėtas lūšis jis yra girdėjęs iš kolegų Bagaslaviškyje, Čiobiškyje, pernai prie Šešuolėlių šį gyvūną pastebėjo MK „Girios“ medžiotojai.

- Galima susidaryti įspūdį, kad lūšių populiacija auga, - sakė medžioklės žinovas. - Rajone ji nėra gausi, tačiau sąlygų lūšių skaičiui augti yra.

Tarp tų sąlygų medžiotojas paminėjo gausią šių plėšrūnų mitybinę bazę - lūšys daugiausia medžioja kiškius ir stirnaites. Kiškių Lietuvoje vis dar nėra daug, o štai stirnaičių pakanka, tad vienai ar kelioms lūšims apsirūpinti maistu didelių problemų neturėtų kilti.

- Lūšis medžioja tykodama, dažniausiai pasirenka pamiškes, žvėrių takus, ir laukia grobio, - sakė Vaclovas Četrauskas.

Apie pastebėtus lūšių medžioklių pėdsakus „Širvintų kraštas“ išgirdo iš MK „Družai“ medžiotojo Česlovo Chmelevskio. Medžiotojas sakė, kad pastaruoju metu šio klubo medžioklės plotuose sutinkama mažiau stirnaičių. Kaip vieną priežasčių jis įvardijo su medžiotojais konkuruojančias lūšis, kurios gerokai išbaidė stirnas. Miškuose medžiotojai aptinka sudraskytų stirnų likučių. Pagal pėdsakus galima spręsti, kad medžiojo ir puotavo lūšys. Praėjusių metų pabaigoje dvi jų netgi pavykę nufotografuoti. Prie Varanavos tai pavykę Jonui Asteikai.

- Buvo gruodžio pradžia, dar rytas, - prisiminė „Širvintų krašto“ pakalbintas Jonas Asteika. - Išėjau su medžiokliniu šunimi prie žvėrių šėryklos. Šuo nubėgo į mišką. Žiūriu, per lauką ateina du žvėrys. Jie dar buvo toli. Lūšių iki tol nebuvau sutikęs, iš pradžių pamaniau, kad artėja stirnos. Tik paskui pastebėjau, kad tai - lūšys. Jei būčiau buvęs be šuns, lūšys, ko gero, būtų priėjusios visai prie pat. Pasikviečiau šunį, pastvėriau už antkaklio, tačiau lūšys pajuto, kad yra ne vienos, apsisuko ir nėrė atgal.

Jonas Asteika sakė, kad mėgsta fotografuoti gamtą. Apgailestavo, kad tądien nebuvo pasiėmęs fotoaparato, tad pastebėtas lūšis prie Varanavos nufotografavo mobiliuoju telefonu. Tačiau ir iš šios nuotraukos galima atpažinti, kad tądien medžiotojas tikrai sutiko dvi lūšis. Tikėtina, kad jos atėjo iš Ukmergės rajono, Šešuolių girios.

- Tą rytą girdėjosi šaudant miške už upės, greičiausiai ten vykstanti medžioklė ir atbaidė į mūsų plotus tas lūšis, - svarstė Jonas Asteika.

Apie lūšis, atklystančias į MK „Družai“ plotus, buvo girdėjęs ir Vaclovas Četrauskas. Apie pastebėtus pėdsakus, girdėtą šiems žvėrims būdingą kniaukimą ar net pastebėtas pačias lūšis jam buvo pasakoję Ramūnas Gujis, Vidas Žukauskas. Vaclovo Četrausko nuomone, į Varanavą atklydusios lūšys greičiausiai čia nuolat negyvena, ateina iš Krikštėnų girininkijai priklausančių miškų Ukmergės rajone.

Tai, kad rajone pastebima lūšių, Vaclovas Četrauskas aiškina ir poros paieškomis. Beje, nuo sausio vidurio prasideda lūšių ruja, taigi patinėlių, ieškančių sau patelės, gali atsitiktinai pamatyti ir kitų vietovių žmonės.

Neturima žinių, kad pas mus buvo išleista į laisvę

Kaip teigiama, Lietuvos lūšys sudaro vadinamosios Baltijos populiacijos dalį. Ši populiacija, be mūsų šalies, apima Estijos, Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos ir Ukrainos teritorijas, kuriose suskaičiuojama apie 2000 lūšių. Pažymėtina, kad Latvijoje ir Estijoje lūšys yra medžiojamos, kitose minėtose šalyse rūšis yra saugoma.

Kodėl mūsų šalyje yra negausu lūšių, nors jos nėra medžiojamos jau keturis dešimtmečius, pirmiausia aiškinama tuo, kad šiems žvėrims gyventi pas mus lieka vis mažiau tinkamų buveinių. Lūšims svarbūs didesni girių masyvai - su medžių išvartomis, tankiu pomiškiu, kurių mūsų šalyje liko nedaug. Tokiose mažai žmonių trikdomose vietose lūšis gali slapstytis, vesti jauniklius.

Kaip yra rašyta interneto svetainėje vilkai.lt, lūšis, skirtingai nei kitas mūsų šalies didysis plėšrūnas vilkas, negyvena gaujomis. Populiaciją sudaro savo teritorijas turintys patinai ir patelės. Lūšių teritorijų plotai dideli, kai kurie patinai gali dalytis savo valdas su patelėmis. Atlikti tyrimai, taikant telemetrinius metodus, parodė, kad Europoje lūšies patino teritorija apima 180-2780 kv. km, patelės - 98-759 kv. km, taigi vienos lūšies užimamą teritoriją galima prilyginti vidutiniam urėdijos plotui Lietuvoje - 1297,7 kv. km. O štai Baltarusijoje, Belovežo girioje, atliktų tyrimų duomenimis, lūšių užimama teritorija gali varijuoti nuo 50 iki 246 kv. km.

Siekiant atkurti lūšių populiaciją, mūsų šalyje lūšys veisiamos, o paskui išleidžiamos į laisvę. Tiesa, Vaclovas Četrauskas sakė neturįs duomenų, kad šių žvėrių galėta išleisti į laisvę mūsų rajone.

Gintaras Bielskis