S. Aleksijevič knyga „Laikas iš antrų rankų“

Pasaulis

www.knyguklubas.lt

Knygų klubasŠaltinis: Etaplius.lt

151369

Tinklaraštis Time For Book  ir internetinis knygynas www.knyguklubas.lt rekomenduoja: S. Aleksijevič knygą „Laikas iš antrų rankų“.

Svetlana Aleksijevič

Leidykla „Kitos knygos“

„Laikas iš antrų rankų“

Tegu teisia laikas. Laikas yra teisingas, tačiau tik tolimas, o ne artimas laikas. Laikas, kuriame mūsų nebus. Ir nebus mūsų šališkumo.

Homo sovieticus. Kas jis? Žmogus, toks pats kaip ir visi ir toks labai kitoks. Baltarusių rašytoja Svetlana Aleksijevič paskutinėje savo ciklo „Utopijos balsai“ (ciklą sudaro tokie kūriniai: „Karo veidas nemoteriškas“ (1985), „Paskutinieji liudytojai“ (1985), „Cinko berniukai“ (1989), „Černobylio malda“ (1997) ir „Laikas iš antrų rankų“ (2013)) knygoje supažindina mus su sovietiniu žmogumi, kuris pažadintas iš socialistinio sapno, buvo įmestas į laisvos rinkos voratinklį. Geresnio gyvenimo viltis ir bandymai suprasti, ką daryti su atsiradusia laisve. Prasmės paieškos ir paprastų žmonių pilkos kasdienybės košmarai. Mafijos ir spekuliantų rojus. Laukiniai 90-ieji pučiant komunizmo kracho vėjams. Apie ką man pasirodė „Laikas iš antrų rankų“?   

Prasidėjus pertvarkai viskas baigėsi… Užgriuvo kapitalizmas… Devyniasdešimt rublių pavirto dešimčia dolerių. Už juos nepragyvensi. Išėjome iš virtuvių į gatves ir staiga paaiškėja, kad idėjų mes neturime: tiesiog visą tą laiką sėdėjome ir šnekučiavomės. Iš kažkur staiga atsirado visai kitokių žmonių: jaunikaičių avietiniais švarkais ir masyviais aukso žiedais. Ir diktuojančių naujas žaidimo taisykles: turi pinigų – tu žmogus, neturi – tu niekas. Kam įdomu, kad perskaitei visą Hėgelį?

Skaitydama knygą girdėjau daug balsų ir istorijų. Kažkur tarp eilučių aplankė jausmas, kad girdžiu savo a.a. senelius, o kituose puslapiuose – ir tėvų žodžius. O juk sovietmetis, kad ir pasibaigęs, juk dar toks gyvas žmonėse. Apie ką jis? Akivaizdu, kad čia galima išskirti mažiausiai du, jei galima taip pasakyti, „frontus“: tuos, kurie pasisako už komunizmo idėjas ir vis dar gyvena nostalgija tiems laikams, nes tiesiog „prie Stalino buvo geriau“ ir tuos, kurie išgyveno lagerių, persekiojimų ir kitą didžiosios imperijos siaubą. Rašytoja šioje, kaip ir kitose savo knygose, pasirenka labai tylią poziciją: ji nepasakoja, ji leidžia pasakoti kitiems: iš demonstracijų, iš virtuvės, iš gatvės. Ji nekritikuoja ir nesmerkia, ji net neprovokuoja klausimais, todėl istorijos pasakojamos labai atvirai. Apie save Svetlaną primena kukliais intarpais arba nežymiomis pastabomis, kurios leidžia skaitytojui labiau pajaust tai, ką jaučia istoriją pasakojantis žmogus: kai jo žvilgsnis užstingsta, kai apsiverkia, kai nusisuka, kai pradeda šaukti, kai paima į rankas nuotraukas ar laikraščio atraižą. Tokie, atrodytų, smulkūs momentai, man atrodo, suteikė knygai didelio autentiško svorio ir stipraus emocinio krūvio.

Suprantate, nėra cheminiu požiūriu gryno blogio… Čia ne tik Stalinas ir Berija… Čia ir dėdė Jura, ir gražuolė teta Olia…

Sugriuvus Sovietų Sąjungai grįžo ne tik valstybių sienos. Tos sienos atsirado ir tarp žmonių, kurie kelis dešimtmečius buvo tos pačios šalies piliečiai, „broliai“. Knygoje nėra išsamių, sausų istorijos faktų, čia tik gyva žmonių atmintis. Žmonių, kurie mokėjo paklūsti, bet gal ne visada mokėjo mąstyti. Tų, kurie laukė laisvės ir tų, kurie nežinojo, ką su ja daryti, nematė gyvenimo prasmės be didžiosios imperijos. Nemokėjo priimti naujosios realybės, išmainytos komunizmo idėjos į džinsus ir „kramtoškę“, todėl dažnai rinkosi virvę ant kaklo ar paskęsti degtinės stiklinėje. Istorijos tų, kurie dingus iš žemėlapio Sovietų Sąjungai mainė savo trijų kambarių butus kokioje nors Ukrainoje ar Armėnijoje į bet kokią lūšną Maskvoje. Istorijos tų, kurių vaikai tapo naujųjų banditų ir terorizmo aukomis. Apie siaubą, kuris įvyksta, kai paprastas žmogus pinigų dėka įgauna galią prieš kitą. Apie neapykantą „čiurkoms“, kurie vakar buvo broliai ir „čiurkas“, kurie vakar buvo inteligentai, o šiandien šluoja gatves ir milicijai aiškinasi dėl savo „tamsaus snukio“. Apie karo ilgesį ir pakylėtą gyvenimą dėl idėjos. Apie tuštumos triukšmą. Apie idėjos pasaulio ir komercijos opoziciją. Čia tik keli dalykai, apie ką man pasirodė „Laikas iš antrų rankų“.

Niekas nemąsto apie kokius nors didžius dalykus… grandioziškus… iki soties prisivalgė didžių dalykų! Norisi ko nors žmoniško. Normalaus. Paprasto… na, paties paprasčiausio, suprantate! O apie didybę galima prisiminti šiaip sau… prie degtinytės… Pirmieji išskridome į kosmosą… Ir štampavom pačius geriausius pasaulyje tankus, bet trūko skalbimo miltelių ir tualetinio popieriaus. Ir prakeikti tualeto bakeliai amžinai leido vandenį! Polietileninius maišelius plaudavom ir džiovindavom balkonuose. O vaizdo leistuvas namuose prilygo asmeniniam sraigtasparniui. Vaikinas, mūvintis džinsus , – jam jauti ne pavydą, o dekoratyvinį susidomėjimą… Egzotika! Štai ji – kaina! Tokia buvo raketų ir kosminių laivų kaina. Didžios istorijos kaina!

O pavadinimas… ilgai apie jį galvojau. Rusiškai knygos pavadinimas skamba kaip „Second Hand (dėvėtas) laikas“ (rus. Время сэконд хэнд) ir man atrodo, kad jis implikuoja į tai, kad tas laikas mums tarsi svetimas, tiesiog kažkieno kito, ne mūsų. Tikriausiai toks pats jis ir žmonėms, kurių balsai skamba knygoje. Galbūt ir tas laikas, kurį jie manė esą jų – buvo tik tas, iš antrų rankų?

Knygą rekomenduoju tiems, kuriems įdomi paprastų žmonių istorija. Istorija, kurios galbūt ir patogiau nežinoti. Tik esmė turbūt ta, kad tikroji istorija tai ne tik sausos datos ir garsios vadų pavardės. Tai dar, o gal ir labiau – paprasti žmonės, net tie, kurie pageidauja, kad popieriuje jų vardas liktų nežinomas. Manau, tokios knygos, kaip „Laikas iš antrų rankų“ geriau nei koks nors istorijos vadovėlis leidžia pajusti epochos dvasią ir pabandyti suprasti, kad ne viskas yra taip paprasta, kad pasaulis ne tik juodas ir baltas, o tiesa – labai sudėtingas  ir šališkas dalykas ir manau, autorė labai tiksliai ją apibūdino pasirinkdama vinies metaforą:

Istorija – idėjų gyvenimas. Rašo ne žmonės, rašo laikas. O žmogiškoji tiesa – tik vinis, ant kurios kiekvienas gali pamauti savo skrybėlę.

Tai mano trečiasis autorės skaitytas kūrinys ir  tikrai artimiausiu metu keliausiu susipažinti ir su likusiomis „Utopijos“ ciklo knygomis.  

Per karą daug ką sužinai… Nėra žvėries, baisesnio už žmogų. Žmogų žudo žmogus, bet ne kulka. Žmogus žmogų…

Knyga įsigykite internetiniame knygyne www.knyguklubas.lt

Tinklaraščio „Time For Book“ ieškokite čia: https://www.facebook.com/time4book

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt