PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2018 m. Vasario 8 d. 16:55

Ryškiausios Lietuvos šimtmečio asmenybės Ignalinos krašte. Mykolas Kalmantas

Utena

Budintis BudėtojasŠaltinis: Etaplius.lt


28657

Mykolas (Mikas) Kalmantas (Kalmatavičius) - dar viena ryški mūsų krašto asmenybė, dar vienas iškilus karininkas, pulkininkas, Vyties kryžiaus kavalierius, palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos valstybės istorijoje. Kaip yra sakęs mūsų kraštietis, mokslų daktaras, istorikas Jonas Juodagalvis: ,,Jei ne Kalmantas, Klaipėdos krašto dabar neturėtume...“.


Foto galerija:

paveikslelis2m-34856.jpg
paveikslelis5m-34860.jpg

M. Kalmantas gimė 1895 spalio 5 d. Mešonių kaime, Mielagėnų valsčiuje. 1912 m. baigė 4 klasių technikos mokyklą Petrapilyje, mokėsi gimnazijoje, įstojo į Maskvos archeologijos institutą, bet ten pasimokęs tik metus, buvo mobilizuotas į kariuomenę. 1922 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus.

1916 m., baigęs Peterhofo praporščikų mokyklos kursą, pradėjo savo karinę karjerą: iš pradžių – jaunesnysis karininkas 124-ajame atsargos pulke, vėliau – adjutanto padėjėjas 293-iajame atsargos pulke. 1917 m. pradžioje paskirtas į Tverės gubernijos Toržoko miesto komendantūrą. Čia kurį laiką buvo komendantu ir ėjo apskrities karo viršininko pareigas.

1917-1918 m. paporučikas M. Kalmantavičius buvo komendanto kuopos vadas 128 štabo divizijoje, iš kurios Rusijos armijai byrant persikėlė į Lietuvių atsargos batalioną Smolenske. Šį bolševikams išformavus, sugrįžo į vokiečių okupuotą Lietuvą ir dirbo „Vilijos“ dirbtuvių kontoroje Vilniuje. Lenkams okupavus Vilniaus kraštą, ten neliko ir pareigos šaukiamas atvyko į nepriklausomą Lietuvą, kurioje buvo mobilizuotas (1919 m. liepos 3 d.) ir paskirtas į Ukmergės batalioną. Buvo paskirtas kulkosvaidžių komandos viršininku, laikinai ėjo bataliono vado padėjėjo pareigas, gavo vyresniojo leitenanto laipsnį. Performavus batalioną į 8-ąjį pėstininkų pulką, paskirtas ryšių komandos viršininku, buvo kuopos vadas.

1922 m. suteiktas kapitono laipsnis. 1923 m. sausio mėn. 8-ojo pėstininkų pulko I bataliono vadas kapitonas M. Kalmantavičius kaip savanoris komandiruojamas į Klaipėdą. Buvo paskirtas II grupės vadu, turėdamas užduotį užimti Pagėgių apskritį ir įsitvirtinti šitame rajone (ką ir įvykdė). Vėliau dalyvavo mūšiuose už Klaipėdos krašto sugrąžinimą. Drąsaus karininko nuopelnai, turėję lemiamos reikšmės Klaipėdos išvadavimui, įvertinti Vyčio kryžiumi.

1924 m. pradžioje jis buvo paskirtas antro bataliono vadu, 1925 m. paskirtas laikinai eiti Šaulių sąjungos viršininko pareigas. 1926 m. birželio 6 d. majoras M. Kalmantavičius tapo nuolatiniu Šaulių (stambiausios sukarintos patriotinės organizacijos) vadovu. Šiose pareigose pulko vado teisėmis išbuvo iki 1935 m. rugpjūčio 1 d. Jam vadovaujant Šaulių sąjungai žymiai išaugo šaulių ir jų būrių skaičius Lietuvoje, pagerėjo jų karinis pasirengimas, drausmė, išsiplėtė Lietuvos šaulių ryšiai su kitų kraštų giminingomis organizacijomis, žymiai pakilo jų autoritetas pačioje Lietuvoje. Šaulių žurnalas „Trimitas“ tapo vienu iš populiariausių leidinių.

M. Kalmantas buvo renkamas Lietuvos karininkų ramovės seniūnų tarybos nariu ir Prezidiumo sekretoriumi, kurį laiką buvo kariuomenės teismo nariu, Vyčio Kryžiaus ordino tarybos nariu-kandidatu, nemažai laiko skyrė skautų veiklai. Dar 1923-1925 m. - Šaulių tunto organizatorius ir tuntininkas, 1924 m. dalyvavo tarptautiniame skautų sąskrydyje Danijoje. 1925-1927 m. buvo vyriausias skautas. 1927 m. kartu su Lietuvos skautų delegacija vyko į tautinę skautų šventę Švedijoje. M. Kalmantas – vienas iš Lietuvos aeroklubo steigėjų.

Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1928 m.) ir „Šaulių žvaigžde“ (1931 m.), suomiai jį pagerbė kryžiumi „Ansioristi“ (1926 m.), o latviai – Latvijos išvadavimo kovų 10 m. sukakties medaliu (1929 m.). Apdovanotas 14 ordinų ir medalių.

1929 m. suteiktas pulkininko leitenanto, o 1935 m. – pulkininko laipsnis. Palikęs Šaulių sąjungą, paskiriamas ypatingų reikalų karininku prie Kariuomenės vado. Šiose pareigose išbuvo apie metus, vėliau buvo pervestas į Ginklavimo valdybą, kur pavadavo valdybos viršininką administracijos srityje. 1938 m. buvo paskirtas Ginklavimo valdybos bendrojo skyriaus viršininku, išbuvo šiose pareigose iki sovietinės okupacijos. 1940 m. liepos 16 d. išleistas į atsargą.

Nuo tada M. Kalmantas išvyko gyventi į Beržų kaimą (Jonavos r.). Turėtas nemažas ūkis ir karininko pensija leido gyventi pasiturinčiai. Tai truko neilgai. Okupavę kraštą bolševikai pensiją pulkininkui panaikino, ūkis pragyvenimo negarantavo. Pulkininkas, kaip senas karininkas ir didelis Lietuvos patriotas, bolševikams nekėlė pasitikėjimo. Jis buvo suimtas, tardomas, kankinamas. Prasidėjęs karas išgelbėjo pulkininką iš saugumo kalėjimo. M. Kalmantas nuvyko į sukilėlių štabą ir komendantūroje organizavo ginklavimo skyrių, kur darbavosi iki pat Laikinosios vyriausybės likvidavimo (1941 m. rugpjūčio mėn.). Šeima nuo trėmimo prasislapstė. 1941-1943 m. dirbo Kauno miesto ir apskrities pensijų skyriaus viršininku. Tebegyvendamas Beržų dvare vėl įsitraukė į slaptą veiklą, rūpinosi Lietuvos jaunuolių apsauga nuo tarnybos vokiečių kariuomenėje. Artėjant frontui, pasitraukė į vakarus. Čia su nedaugeliu savo bičiulių vėl ėmėsi aktyvios veiklos ir atkūrė Lietuvos šaulių sąjungą tremtyje. Keletą metų aktyviai dalyvavo ir skautų veikloje.

Mirė 1976 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose.