Rusų bendruomenė švenčia senuosius Naujuosius metus

Sekmadienį viename iš Žaliakalnio restoranų prie stalų susės rusų bendruomenės šeimos, išvakarėse pasitikusios Naujuosius metus (pagal Julijaus kalendorių). Ir tarp švenčiančiųjų tikrai bus buvusi operos dainininkė Tatjana Vilčinskienė, vadovaujanti rusų kultūros centrui „Mokslas-Šviesa“, kurio viena iš steigėjų pati prieš 16 metų ji buvo.

Jos sutuoktinis - gydytojas, torakalinės chirurgijos specialistas, keturis gyvenimo dešimtmečius paskyręs ligoniams. Daugybę jų operavo, užsitarnavo pagarbą, gydydamas žmones Kauno klinikose ir jas paliko tik sušlubavus sveikatai. Dviejų suaugusių ir Austrijoje gyvenančių vaikų mamą Tatjaną pernai Tautinių mažumų departamentas apdovanojo Sidabriniu ženklu „Už nuopelnus“, o Kauno miesto savivaldybė - „Gerumo kristalu“. Tai, galima sakyti, dabar visas „apčiuopiamas atlygis“ už savanorišką ilgametę veiklą, vedant bendruomenę kultūros pažinimo keliu, turtinant miestą įdomiais renginiais.

- Kaunas nėra Jūsų gimtasis miestas, papasakokite, kaip jame atsidūrėte?

- Visa pradžia - tėvų namuose, šeimoje, kurioje buvo labai palanki kultūrai atmosfera. Mano tėvas buvo dailininkas, mama - pradinių klasių mokytoja. Šeimoj kultūra vaidino labai svarbų vaidmenį. Bent man renkantis muziką taip atrodė, kad nieko kito daugiau nenoriu. Muzikos mokyklą baigiau Sibire, gimtinėje. Tėtis skatino eiti toliau, tai baigiau ir muzikos technikumą. Paskui ieškodama savo kelio, atvažiavau į Lietuvą ir toliau gyvenau muzika. Įstojau į Vilniaus konservatoriją, dabartinę Muzikos ir teatro akademiją.

Didžiausias mano dėkingumas nuo to laiko liko mano vokalo profesoriui Vaclovui Daunorui, žinoma, ir kitiems dėstytojams, kurie padėjo siekti svajonės tapti operos dainininke. Vėliau mano mokslai, galima sakyti, tęsėsi dirbant teatre. Vilniuje, operos teatre, dainavau Džildą diplominiame spektaklyje su Gehamu Grigorianu, Eduardu Kaniava ir kitais „hercogais“. Po to pradėjau dirbti Kauno muzikiniame teatre.

- Ar tiesa, kad Jūsų balsas skamba kultiniu vadinamame lietuviškame filme „Velnio nuotaka“?

- Buvo tai, tikrai buvo. Filmas buvo kuriamas dar tuomet, kai lietuviškai gerai nemokėjau. Įdainavau (kai reikėjo ne žodžius dainuoti) Jurgos partiją, vadinamąsias vokalizes, - viena ir duete su Viktoru Malinausku, ir su Kauno choru. Puiki ta Viačeslavo Ganelino muzika. Galbūt ir to padrąsinta ryžtingai įstojau Vilniuje į konservatoriją. Taip sakant, pasirinkau gyvenimo kelią - teatrą.

Paskui sulaukiau didelės sėkmės, buvau vadinama primadona. Dainavau pagrindines partijas (Violeta iš „Traviatos“, Ciurlina iš „Don Žuano“, Despina iš V. A. Mocarto „Visos jos tokios“, Marta iš to paties pavadinimo F. Flotofo operos, taip pat klasikinių operečių herojės). Teatras - visas gyvenimas, ten dirbom, vaidinom, dainavom. Ten vienas kitam padėdavom ir vaikus auginom.

Teatras - kaip virusas, jei ten papuoli, nieko kito nenori, apie nieką daugiau nesvajoji, galiausiai, - nieko kito daugiau ir nemoki. Teatras ne tik kultūrinė, bet ir gyvenimo didžiulė mokykla. Nesi scenoje vienas, su visais turi būti kolega, partneris, kaip ansamblio dalis. Tokia banali frazė „Nesuvaidinsi karalienės, jei šalia tavęs niekas nevaidina tarno“, o juk iš tikro taip yra.

- Ilgokai teko jus įkalbinėti susitikti dėl interviu Eltai, vis teisinotės dideliu užimtumu. Nors... jokio darbo, už kurį mokama alga ir kurį privalu dirbti, neturite, išskyrus visuomenines pareigas Kultūros centre, tai kas dabar iš jūsų brangų laiką atima?

- Tas pats centras, dar tiksliau - biurokratija, kuria apipintas visas procesas, siekiant gauti bent minimalių lėšų kultūrinei mūsų tautinės bendrijos veiklai. Sudėtingus projektus reikia parašyti (kiek lentelių užpildyti), kad centrui skirtų kokį pusę tūkstančio eurų, tarsi pusę milijono prašytum. Kiek žinau, visi kultūrininkai į tokius rėmus dabar įsprausti.

Niekada nemaniau, kad pensija - nuosprendis ar pasiteisinimas nieko kitiems naudingo neveikti. Gyvenu, dirbu, kuriu. Esu bendrijos „Mokslas-Šviesa“ pirmininkė, tai - visuomeninės pareigos. Turim chorą, ansamblį. Festivaliai, parodos, susitikimai su kultūros veikėjais - tokia mūsų veikla. Gyvenam iš projektų. Tęsiam Aleksandro Timinskio, tarpukariu Kaune daug dirbusio švietėjo, rusų gimnazijos steigėjo ir vadovo, veiklą. Jis - bendrijos „Mokslas-Šviesa“ pirmasis steigėjas. Gražiai bendraujam su rusų cerkve. Organizuojam koncertus. Į Tatjanos Rinkevičienės rengiamą sakralinės muzikos festivalį, kurio dalis būna Kaune, kviečiame svečių iš Sankt Peterburgo, Charkovo, Rygos, Gomelio, Kaliningrado. Gražiai draugaujam su Šiaulių choru „Polifonija“.

- Ir visam tam neretai iš tikrųjų reikia pinigų, nes jei ansamblio vadovė Tatjana dirba be atlygio, tai tenka koncertui salę nuomoti, už ansamblio pavėžėjimą į kitą miestą sumokėti ar skirti honorarą akompaniatoriui. Kas tuomet padeda?

- Visada dalyvaujam įvairiuose konkursuose. Kiek nario mokesčio surenkam, rėmėjų susirandam, gaunam projektinių lėšų, kurių bent mums pastaraisiais metais mažiau tenka nei anksčiau, tiek plačiai ir galime veikti. Metų veiklai centras iš Kauno savivaldybės gali tikėtis 500 eurų. Tautinių mažumų projektai varžosi kartu su socialiniais, tik aš nemanau, kad toks keistokas savivaldos požiūris į kultūros organizacijas yra teisingas ir neprieštarauja europinėms nuostatoms. Kai kurios bendrijos net ir projektų nerengia - per daug pastangų dėl palyginus menko rezultato. Kartais visai įdomiai išeina: skirs kelis šimtus eurų, paskui atsiims, nes reikės koncertui salę nuomotis, gal tame kultūros centre, kuris miesto savivaldybei priklauso...

Esam Kauno miesto gyventojai, Lietuvos Respublikos piliečiai. Kaip ir Kaune gyvenantys armėnai, vokiečiai, žydai, lenkai ar totoriai. Tikim, kad tokiam lietuviškam miestui, kaip Kaunas, tautinės mažumos - egzotika, svarbu, kad sugyvenama būtų. Ir dar svarbu, kad kultūrai būtų sudaromos sąlygos skleistis, kad būtume matomi.

- Kauno savivaldybė džiaugiasi laimėta teise 2022-aisiais Kaunui vadintis Europos kultūros sostine. Ar bus toje sostinėje „vietos“ tautinėms bendrijoms, kaip jums atrodo?

- Tai kad niekas mūsų ten nekviečia, gal dėlto, kad esame vietiniai, kauniečiai. Kviečia iš Izraelio, iš kitos kokios valstybės, rengia susitikimus, dalinasi patirtimi su buvusiais Vilniaus kultūros sostinės veikėjais, bet vietinės tautinės bendrijos niekam neįdomios. Gal jos šitam projektui netinka?

- Tačiau Kaunas turi Įvairių tautų kultūrų centrą, tarp kurio steigėjų prieš keliolika metų ir miesto savivaldybė buvo, negi dabar ji „savo vaiko“ išsižada?

- Tikriausiai taip ir yra. Anksčiau buvo tautinių bendrijų veiklą kuravęs specialistas savivaldybės Kultūros skyriuje, dabar tokio mes nežinome. Savivaldybė mūsų gal nemato? Gerai, kad mes turim šaunų, energingą žmogų, kuriam bendrijų veikla įdomi. Tai - Kauno įvairių tautų kultūrų centro direktorius Dainius Babilas. Jis visada pasirengęs pagelbėti, jei kažkam iš centrą lankančių, kultūros organizacijai vadovaujančių žmonių prireikia konsultacijos dėl projekto ar kokio renginio. Šaunus ir jo nedidelis personalas. Visi šiame centre dirbantys žmonės - labai tolerantiški, jautrūs, kūrybingi. Manau, tokioje vietoje dirbant, tikrai reikia daug tolerancijos, nes čia veiklai susirenka ir ukrainiečiai, ir totoriai, ir žydai, ir lenkai, ir vokiečiai, ir armėnai ar rusai.

- Ar kitataučiams nuo seno vadinamame lietuviškiausiu šalies miestu Kaune netenka patirti priešiškumo, netolerancijos?

- Visko būna. Taip, mes - rusai, gyvename Lietuvoje, dirbame, šeimose dažnai kalbame lietuviškai, turim nemažai draugų lietuvių. Per šias Kalėdas Kaune, cerkvėje, maloniai nustebom, kad tarp mūsų, rusų, buvo nemažai lietuvių, o vaikai kantriai laukė dovanėlių, kurių kiekvienam čia užteko. Aišku, buitinių užgauliojimų dėl tautybės, manau, ne tik rusams gali tekti. Gal žmonės jaučiasi turį teisę mus įžeisti? Tik būtų gerai, kad neapykantos banga nieko nepaliestų.

Mes ir savo organizacijoje dažnai pasakom: „politika neužsiimame“, ir to laikomės. Iš tikrųjų, visi mes - europiečiai, tolerantiški, bet visaip gali nutikti. Sudėtinga dabar situacija, žinoma. Pirmiausia - dėl įvykių Ukrainoje, nors mes, Lietuvos piliečiai, su tuo, kas ten vyksta, nesusiję“.

- Visa Lietuva šiemet švęs valstybės atkūrimo šimtmetį. O Jūsų vadovaujamas centras prie tos bendros šventės kažkuo žada prisidėti?

- Be abejo, nes mes esam Lietuvos piliečiai, Kauno dalis. Jau paruošti ir savivaldybei įteikti šiemetinės veiklos projektai, kuriais norim atspindėti Lietuvos jubiliejų. Lauksim valdžios teigiamo atsakymo. Tikimės, kad gausim paskatinimą savo veiklai, ir tikrai kviesime kauniečius bei kitų miestų gyventojus į centro „Mokslas-Šviesa“ įdomius renginius - koncertus, festivalius, parodas. Numatome surengti tradicinį Lietuvos tautinių bendrijų festivalį „Su atvira širdimi“ (jau aštuntas). Bus ir įdomių susitikimų. Manome, kad šita veikla labai svarbi, nes norim išsaugoti senąsias tradicijas, minėti kalendorines reikšmingas datas, sakralines šventes ir dalintis džiaugsmu su kitais kauniečiais.

- Ko norėtumėte palinkėti savajai bendrijai pradėjus senuosius Naujuosius metus?

- Mūsų centre nuolat lankosi apie šimtą (tiek narių) žmonių, o į renginius ateina kelis kartus tiek. Ypač, kai vyksta rusų romansų vakarai, tai kartais didelėj salėj nelieka sėdimų vietų. Tad sveikindama visus - ir bendrijos narius, ir mūsų bičiulius, tikiu, kad šie metai bus sėkmingi, - turėsim daug prasmingos veiklos ir tikrai būsim matomi tiek Kauno, tiek Lietuvos kultūros panoramoje.

- Dėkoju už pokalbį.