Rūpinimasis savo klausa ženkliai atitolina net senatvinius demensinius sutrikimus

Šiandien lietuviai yra vis laisvesni, drąsesni, tolerantiškesni. Mažiau žmonių slepia ar net ignoruoja savo sveikatos problemas, bijodami, ką apie tai pagalvos aplinkiniai. Rūpintis savimi, savo gerove, sveikata tampa normaliu, kasdieniu ir net madingu dalyku. Klausos centro „Audiomedika“ vadovas Mindaugas Jonaitis patvirtina, jog dabartinėje Lietuvoje beveik netenka išgirsti to senojo stereotipinio būgštavimo, kad klausos aparatai neva paskelbs pasauliui, jog jį nešiojantis žmogus yra senas, neįgalus, negražus ir negali savimi pasirūpinti. Dabar gi yra priešingai ir mūsų visuomenė sparčiai mokosi gerbti tuos, kurie rūpinasi savo rega, klausa ar kitais sveikatos aspektais.

– Ar pastebite skirtumą tarp savo pirmųjų klientų ir šiandieninių?

– Su kolegomis matome ryškų skirtumą. Seniau vyravo baimė, stigma, atsiradusi iš įsigalėjusio senosios sistemos standarto, kad visi turi būti vienodi. Žmonės slėpė savo sveikatos problemas, nenorėjo, kad į juos kas nors atkreiptų dėmesį.

Džiugu pastebėti, jog mūsų tolerancijos ribos prasiplėtė: žmones pasiekia vis daugiau informacijos, jie kasdien darosi pagarbesni vienas kito atžvilgiu. Be abejo, pasidarė daug didesnė informacijos prieiga. Šiandien tereikia įsijungti kompiuterį ir, suvedus raktinius žodžius, galiu apie viską sužinoti.

Anksčiau nematydavome klientų, kurių klausa būdavo nusilpusi dar labai nežymiai, o štai dabar tai jau dažnas mūsų klientas. Vadinasi, žmonės pradėjo rūpintis savo sveikata.

Anksčiau ateidavo žmonių, kurie turėjo didelių bėdų, uždelstų, jiems buvo sunku susikalbėti, bendrauti – klausa būdavo tiek nusilpusi, kad tai buvo didžiulis diskomfortas. Žmonės su tuo susigyvendavo, būdavo, kad kai kurie dėl klausos sutrikimų netekdavo net darbo, kildavo įvairių konfliktų šeimoje, nesusikalbėjimų.

O šiandien tokių atvejų vis mažiau ir mažiau. Dar pasitaiko, kad, pamatęs tyrimų rezultatus, klausi: „O jūs anksčiau dėl savo klausos niekur nesikreipėte?“ ir išgirsti – niekur nesikreipė. Kuo labiau uždelsta problema, tuo sunkiau padėti. Šiandien visuomenės dėmesys labiau atkreipiamas ne į patį klausos aparatą, bet į žmogaus apsileidimą, savo klausos problemos ignoravimą, neigimą. Juk taip žmogus pirmiausia skriaudžia save, savo artimuosius.

Bet būna ir tokių atvejų, kai kreipiasi žmonės, kuriems ir iš profesionalo, ir iš žmogiškosios pusės rekomenduoji dar lukterėti, nes jų klausos susilpnėjimas yra labai nežymus. Toks dėmesingumas savo sveikatai džiugina.

– Tiesa ar mitas, kad, net sutrikus regėjimui ar klausai, reikia kuo ilgiau vengti akinių ar klausos įrenginių?

– Anksčiau buvo labai gajūs tokie pasakymai: „Nenešiok akinių, kol gali“, „Kam tau tas klausos aparatas? Juk dar susikalbi“. Deja, dar pasitaiko atvejų, jog net ir iš gydytojų tenka išgirsti tokių klaidingų stereotipų. Tai mitas, kad silpstanti rega ar klausa susitvarkys savaime. Tokie nusistatymai gali nulemti rimtas sveikatos problemas. Pastaruosius 5 metus pasaulyje vyksta daugybė labai įdomių tyrimų. Danų mokslininkai 2011 metais nustatė, kad atminties blogėjimas tiesiogiai susijęs su klausos sutrikimu. 2015 metais amerikiečiai ištyrė, kad klausos sutrikimai greitina senatvinius demensinius sutrikimus 30–40 procentų.

Dar vienas įdomus tyrimas sako, kad vyresniems nei 75 metų žmonėms, turintiems klausos sutrikimų, rizika pargriūti padidėja 2 kartus. Suprastėjusi klausa apsunkina orientavimąsi aplinkoje, žingsniai pasidaro neužtikrinti.

– Vadinasi, ausys, akys, nosis, liežuvis yra tik receptoriai, o visas vertinimas, emocija, informacijos apdorojimas vyksta smegenyse, tiesa?

– Taip, visą vertinimą, analizę atlieka mūsų smegenys.

– Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, norint padėti sau arba savo artimam žmogui?

– Į klausos centrą užsukantys žmonės dažniausiai sako vieną ir tą patį: „Aš girdžiu gerai, bet kiti žmonės pradėjo neaiškiai kalbėti.“

Sutrikus klausai, žmogui reikia gerokai daugiau pastangų sutelkti dėmesį į pašnekovą. Įprastoje, kasdienėje būsenoje kalbėdamiesi mes esame atsipalaidavę, galime nusukti akis į šoną, pasižiūrėti šen ar ten. Žmogus, kurio klausa silpsta, ima vis dažniau žiūrėti į lūpas, taip bandydamas papildomą informaciją (tą, ko galbūt neišgirdo) perskaityti iš lūpų. Taip daroma nevalingai, pats žmogus to net nepastebi.

Dažnai žmonės nesupranta, jog jų klausai reikia reabilitacijos. Atrodo, jog yra tik du poliai – arba girdžiu, arba negirdžiu. Įdomu tai, kad, silpstant žmogaus klausai, jo smegenys nustoja naudoti tą funkciją ir klausos centras tarsi pamiršta, kaip jis veikia.

Dažnai vyresni žmonės neturi kantrybės. Jiems atrodo, kad užsidės klausos aparatą ir vėl viskas bus, kaip buvę. Taip, galima klausos aparatą pagarsinti, galima garsinti televizorių, bet smegenyse klausos centras jau nusilpęs, jam daug sunkiau apdoroti tą informaciją.

Taigi, atkreipkite dėmesį į šiuos simptomus:

• jeigu jums ar jūsų artimam žmogui vis dažniau pasitaiko situacijų, kai kitų žmonių kalbėjimas tampa nebeaiškus, kai tenka prašyti pakartoti, ką jie sakė;
• jei nevalingai norisi pasisukti į kalbantįjį ta ausimi, kuri girdi geriau;
• jei vis dažniau stengiatės žiūrėti į kalbančiojo lūpas;
• jei kiti sako, jog per garsiai klausotės televizoriaus ar radijo;
• jei darosi sunku dalyvauti pokalbiuose, kuriuose dalyvauja daugiau žmonių.

Jei bent vienas teiginys jums tinka, rekomenduojame apsilankyti pas klausos specialistą. Juk pasitikrinti klausą užtrunka labai greitai ir yra neskausminga, o rūpintis savo sveikata – tai mylėti save ir savo artimuosius.

„Audiomedikos“ klausos centrus rasite didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
Daugiau informacijos: www.audiomedika.lt
arba telefonu 8 685 20 149.

Reklama