Rumšiškių bažnyčios kelionė ant kalno

Kaunas

Rumšiškių bažnyčia iškeliauja iš būsimo Kauno marių dugno.

Virginija ŠimkūnienėŠaltinis: Etaplius.lt

110585

Buvęs politinis kalinys architektas Algimantas Urbštas 1959 metų vasarį, kai prasidėjo bažnyčios perkėlimo darbai, vykdė architektūrinę priežiūrą. Darbus atliko Mokslinių restauracinių gamybinių dirbtuvių Kauno aikštelės darbininkai. Jis dokumentavo perkėlimo apžvalgą, fotografavo visą perkėlimo ciklą, užfiksavo po Didžiuoju altoriumi rastoje kriptoje penkis karstus. Šiuo metu Algimantas gyvena Kaune, yra Lietuvos politinių kalinių sąjungos pirmininkas.

Foto galerija:

Kai pradėta galvoti apie Kauno hidroelektrinės statybą, tai yra apie 1956 metus, norėta bažnyčią, koplyčią ir kapines nukelti už 2 km nuo miestelio, toliau nuo tikinčiųjų, į prie Dovainonių esantį Išlaužą (prie poeto J. Aisčio tėvonijos).

Statybą jau buvo patvirtinusi Religinių kultų reikalų valdyba prie LTSR ministrų tarybos. Tačiau tuo metu į Rumšiškes atsikėlęs kun. Jonas Žemaitis (1904–2001) išsikovojo, kad bažnyčia būtų statoma pačiame miestelyje, Byliškių kaimo pradžioje, prie buvusios klebonijos ir Šv. Antano koplyčios. Statybai ir kapinėms įrengti prašyta 8 ha žemės. Norėta čia pastatyti ir kunigų prieglaudą bei poilsio namus, tačiau valdžia sutikimo nedavė.

Kunigas buvo aktyvus miestelio visuomenės gyvenimo dalyvis, siekė perkėlimo darbams gauti okupacinės valdžios paramą. Darbai parapijai kainavo 407 598 rublius (senąja iki 1961 metų reformos rublio verte), 341 420 rublius sumokėjo valstybė, kitus paaukojo parapijiečiai. Valdžia neleido perkelti špitolės, ji buvo nugriauta ir paversta malkomis.

1958 metais į naują vietą perkelta bažnyčios varpinė. Darbininkai buvo vežiojami iš Kauno, keli jų buvo vietiniai. Tada tarp specialistų vyravo dvi nuomonės: vieni siūlė perkelti statinį neišardžius, pertraukiant sutvirtintą statinį galingais buldozeriais „Stalinecais“, kiti manė, kad tai nerealu, nes naujoji statybos vieta buvo ant apie 35 laipsnių statumo kalno.

Be to, nebuvo tokiam drąsiam planui patirties. Tad ėmėsi griovimo darbų. Išardžius ir sužymėjus sienų ir stogo elementus, jie buvo pervežami į naująją vietą automašinomis ir arkliais, nes buvo polaidžio metas, ir mašinos dėl šlapio kelio į kalną nepakildavo. Teko vežti aplinkiniais keliais, 18 kilometrų. Arkliai į statų kalną sunkiai tempė ilgus sienojus ir sijas ratuose.

Sienos bažnyčios viduje buvo aptrauktos stora namudine drobe, dažyta tamsiai aliejiniais dažais. Drobė buvo susukta į rulonus ir pervežta. Nuo grindų buvo įrengta iš profiliuotų dažyta medinių lentelių apie 1,65 metro aukščio sienelės, imituojant uosį ar ąžuolą. Jos prikaltos iki 15 cm ilgio vietinių kalvių gamintomis vinimis. Virš vargonų buvo tik tašytų rąstų siena. Stogas dengtas pušiniais skaldytais gontais, trimis sluoksniais (viršutinis sluoksnis – obliuotas, gerokai susidėvėjęs), įrengtas apie 1934–1936 metus.

Stogo konstrukcijos laikėsi ant medinių kolonų, kurios galėjo turėjo 100 metų, tačiau buvo tvirtos. Bažnyčios skardinis bokštelis su kryžiumi nebuvo išardytas, tačiau perkeliant buvo šiek tiek apgadinta skarda. Pastato viduje esantis karnizas apvestas profiliuotos medienos dviejų dalių juosta. Viršutinė dalis užmauta ant specialių įlaidų, o apatinė vinimis pritvirtinta prie sienos. Durys ir langai keliavo į naująją vietą neišardžius, prieš tai sutvirtinus ir išėmus. Labai įdomios savo konstrukcija ir ornamentika buvo vienvėrės durys.

Jos gana žemos, bet plačios, varčia iš vertikalių lentų. Matėsi, kad kai kurių langų staktos remontuotos. Pradėjus ardyti sienojus, pastebėta, kad jie iš 18–20 cm storio tašytų maumedžio rąstų, apačioje – storesni, viršuje – plonesni. Išorėje, pietvakarių pusėje, rąstų paviršius gerokai padūlėjęs, tačiau iš esmės jie buvo sveiki ir kieti. Keli apatinio vainiko rąstai patrūniję, dviejose vietose nustatyta medienos grybelio žymės. Nustatyta, kad pastato pamatas buvo ne vienodo aukščio, specialistas padarė išvadą, kad tai buvusiųjų remontų žymės.

Sienų trys–penki viršutiniai sienojai nauji. Kolonų pirminė forma buvusi apvalių rąstų ant ąžuolinių padėklų, tačiau kai kurių jų apatinės dalys nupjautos ir pamūryta apie pusė metro stulpeliai. Nukėlus koloną, rasta ornamentinė charakteristika – stilizuotos žalčių galvos. Pradėjus ardyti grindis nustatyta, kad jos paklotos apie 1940 metus. Specialistai įvertino, kad visą amžių išbuvusi mediena sienų išsilaikiusi gerai, nes statinys stovėjo ant smėlio kalvelės. Didžiausi atradimai laukė pradėjus ardyti skaldytų ir sveikų lauko akmenų pamatus.

Žinant, kad daugumoje bažnyčių yra įrengti rūsiai ir kriptos laidojimui (kaip paprastai – jų statytojams, fundatoriams ar garbiems dvasininkams), buvo nuspręsta po bažnyčios pagrindiniu altoriumi pasirausti po grindimis buvusiame smėlio pagrinde. Maždaug 80 centimetrų gylyje rastas apie dešimties centimetrų plūkto molio sluoksnis. Po juo – visiškai sutrūnijusios 14 centimetrų storio ąžuolinių tašų grindys. Jų krašte – skliautinis mūrinys ir anga į 2,20 x 2,02 x 1,60 (h) metrų skliautinę kriptą (rūsį), įrengtą iš didelių degtų molio plytų, surištų kalkių skiediniu. Skliautas cilindrinis, 28 centimetrų storio plytų.

Be to, rastas iš medinių rąstų suręstas ir prieškriptis. Kriptoje rasta šeši karstai: keturi dideli ir du maži (vaikiški). Vizualiai atrodė, kad pats seniausias yra pirmasis mažas medinis karstelis (1,06 x 25-42 x 26-30 cm dydžio), sutvirtintas mediniais kuoleliais, jame buvę vaiko palaikai visiškai sudūlėję. Antrasis, suaugusiojo, labai suiręs, trečiasis – vaiko, dekoruotas juodais dažais (kryžiumi ir linijomis), galvugalyje užrašas „Ave Marija“, o kojagulyje – lotyniškomis raidėmis „Šituo ženklu nugalėsi“.

Ketvirtasis karstas – didžiausias, jame buvo moters palaikai. Penktasis nebuvo atidarytas, jis siauresnis ir aukštesnis, tai galėjo būti vyro palaikai. Šeštasis – mažas, geriausiai išsilaikęs, kūdikio, puošnus, su kaspinėliais, ornamentuotas.

Buvo nutarta kriptą uždengti iki kalnelis bus nukastas buldozerio. Lyginimo metu buldozeriu po grindimis buvo aptikti nauji palaikai. Tai buvę laiko beveik sunaikinti septyni karstai. Architektas Algimantas Urbštas tada padarė išvadą, kad 1707 metais statyta bažnyčia buvusi mažesnė nei išlikusi, vėliau išplėsta jos zakristija, padaryti siauri langeliai apšvietimui, padidinti langai lauko sienose.

Per 1859 metų rekonstrukciją pakeista dalis sienų, stogo konstrukcijos ir danga, viršutiniai sienų rąstai, sienos suvaržytos sienmentėmis (sąvarstėmis), pakalto lentelėm lubos. Remontuojant bažnyčią 1934–1936 metais pakeisti langų rėmai, perdengtas gontais stogas, sienos nudažytos tamsiai žalia spalva, perklotos grindys, įrengti nauji laipteliai.

Kun. Jonas Žemaitis teigė, kad tada viename karste būta labai didelio žmogaus kaulų. Iš išlikusių drabužių buvo nustatyta, kad būta dviejų kunigų ir vieno vyskupo palaikų. Visa tai vyskupijos nurodymu buvo aprašyta, palaikai perlaidoti naujosiose Rumšiškių kapinėse, pastatytas antkapis. Bažnyčios perkėlimu besirūpinęs Rumšiškių klebonas kun. J. Žemaitis gimė 1904 m. sausio 31 d. Žečkalnių kaime, Pilviškių parapijoje, Vilkaviškio vyskupijoje.

Pradžios mokyklą baigė tėviškėje, mokėsi Pilviškių gimnazijoje. 1921 metais išvyko studijuoti į Italiją, kur baigė gimnaziją, licėjų ir aukštąsias filosofijos, pedagogikos, teologijos studijas tarptautiniame Turino institute. 1934 m. liepos 8 d. Turine įšventintas kunigu. 1934 metais grįžo į Lietuvą. 1934–1937 metais gyveno pas saleziečius Vytėnuose, kur ėjo mokytojo ir ekonomo pareigas.

1937–1938 metais vėl gyveno Italijoje, baigė muzikos studijas. 1938–1940 metais vikaravo Saldutiškio parapijoje. 1940–1946 metais Laurų vaikų namuose, Nemenčinės valsčiuje, ėjo mokytojo-direktoriaus pareigas.

1946–1949 metais tapo Kauno Švč. Trejybės parapijos klebonu, 1949–1950 metais – Kauno arkikatedros bazilikos vikaru bei Švč. Sakramento bažnyčios vicerektoriumi. 1950–1952 metais – Rumšiškių vikaras, 1952–1953 metais – Garliavoje bažnyčios altaristas, 1953–1955 metais – Onuškio bei Vytautavos (Trakų rajonas, dabar Elektrėnų savivaldybė,) klebonas ir dekanas, 1955–1956 metai – Pivašiūnų klebonas, o 1956–1994 metais klebonavo Rumšiškių parapijoje. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Gelbėtojų skyriaus archyve yra vardinis sąrašas žmonių, Lietuvos teritorijoje gelbėjusių žydus. Jame tarp 159 dvasininkų yra ir kun. J. Žemaičio pavardė, kai jis Laurų vaikų namuose kartu su vienuole Laura Meoci ir Stefanija Ladygienė gelbėjo iš geto išneštus žydų vaikus.

Stanislovas Abromavičius

Nuotraukos iš A. Urbšto archyvo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt