Rudenį meluojama dažniau

Šiauliai

Congerdesign nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

55176

Tokios statistikos, atrodo, nėra, bet manau, tai teigdamas, neklystu. Rudeniui einant vis tikryn, trumpėjant dienoms, kai šviesus paros periodas darosi vis siauresnis ir dominuoja tamsa, norisi gyvenimą gražinti, papudruoti, o tam kartais reikia ir melagingų žodžių. Sako, per 10 min. pokalbį pameluoja 60 proc. žmonių. Tiesa, melas nėra jau ir taip blogai – meluodami laviname protą. Nors didžiuotis gerai meluojant nėra ko, nes 54 proc. melo, skaičiau, yra perkandama.

Meluoti ar nemeluoti? Štai kur klausimas. Maniau, kad niekas nemėgsta, kai meluojama į akis. Tačiau TV šou laidos mielai žiūrimos, apsimelavusių politikų reitingai aukšti.

Tėvai, draugai, kolegos kartais mums pateikia tokių klausimų, kad pasijaučiame įvaryti į kampą. Nemokantiesiems meluoti šiame gyvenime nėra lengva. Žmonės yra smalsūs ir jeigu jiems leisite – jie su malonumu aptars jūsų kojinių raštą, su kuo ir kaip gyvenate bei kitus dalykus, kurie liečia tik jus. Jeigu į jų klausimus visad atsakinėsite nuoširdžiai, jie išpeš iš jūsų viską, kas įmanoma, o komentuos jau savaip.

Sakyti tiesą reikia labai daug drąsos

„Kaip sekasi?“ – į šį klausimą tikimasi lakoniško atsakymo. Klausiantysis irgi turi problemų, todėl atsakymas „Puikiai!“ nelabai tiktų. Greičiausiai puikiai ir nesiseka, nes taip retai būna, o jeigu ir sekasi, nesugadinkite klausiančiojo nuotaikos, o atsakykite, jog turite problemų. Atsakykite kuo trumpiau. Pašnekovas jums bus dėkingas. Jam užtenka žinoti, kad jūs turite problemų, smulkmenos nelabai ir domina

„Ar aš stora?“ – čia jau tiesos sakymas būtų nedovanotina kiaulystė. Neatsakyti nieko – irgi nepadoru. Prisiminkite kokią nors sustambėjusią aktorę ar estrados žvaigždę ir pasakykite, kad, palyginus su ja, jūsų pašnekovė tiesiog šapelis. „Mylimo kūno turi būti daug“ ar panašūs posakiai yra šiek tiek pasenę, bet blogiausiu atveju ir jie tinka.

Inteligentiškų žmonių, kurie, sulaukę atsakymo į savo klausimą, suprastų, jog toliau klausinėti nekorektiška, yra labai mažai. Jei pašnekovo norite atsikratyti, pradėkite pasakoti, pavyzdžiui, kokias knygas pastaruoju metu skaitote. Nors nuo nemalonių ir nepatogių klausimų gyvenime niekur nepabėgsite. Jie visada jus atras. Neverta gadinti nuotaikos – verčiau išsiugdykite imunitetą. Turėkite po ranka keletą standartinių, paprastų ir mandagių atsakymų. Sako, jog galima išbristi iš bet kokios padėties, tereikia tik apsukrumo ir šiek tiek melo.

Sakyti tiesą ir tik tiesą reikia labai daug drąsos. Kažin ar protingai atrodo žmogus, rėžiantis viską, ką galvoja. Ar norėtumėte turėti tik tiesą sakantį draugą? Psichologai pataria, jog jeigu negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį į ją, tai yra pasiieškok melui patogesnio kampo. Meluojantieji gal tikisi, jog ir tai, ko būti negali, vieną kartą gali būti. Šiemet Palangos verslininkai vis tiek guodžiasi, jog metai buvo blogi, bet priduria, kad mažiau blogi.

Kaip atskirti meluojantįjį? Ogi kalbant išsiplečia jo akių vyzdžiai, skruostai parausta, o svarbiausia – jis vis kasosi.

„YouTube“ užtikau „blogerį“ Justiną, kuris pabandė pasišaipyti iš komentatorių. Vaikinas parašė straipsnį, jog lėktuvuose iš Vilniaus į Londoną bus parduodami ir bilietai stovėti. Veik visi komentatoriai patikėjo ir ko tik neprirašė. Vaikinas puikiai atskleidė, kas tokie yra tie komentatoriai, kokios jų smegenėlės.

Vyrai meluoja geriau

Bevartydamas interneto statistikos puslapius, užtikau, kad vidutiniškai žmogus sumeluoja keturis kartus per dieną. Pamąsčiau, jog ne taip jau daug. Bet kitoje vietoje teigiama, kad per dieną tai įvyksta net du šimtus kartų. Štai koks mūsų gyvenimo tyrinėtojų išvadų nesutapimas. Nustebau, jog daugiau meluoja vyrai. Taigi, griaunamas mitas, jog tai moterys. Ir meluoja vyrai geriau. Racionaliau. Net pagautas su meiluže vyras dar gali žmonai teisintis: „Kuo tu labiau tiki: savo akimis ar mano žodžiu?“

Moterų melas arčiau fantazijų. Jų melo prasmės suprasti neįmanoma. Ir neverta. Sako, dažniau meluoja rudaplaukės. Vyrų melavimui plaukų spalva įtakos neturi. Be to, moterys net nori, kad joms būtų pameluota. Kad ir norėdamos išgirsti nuomonę apie save. Kokia tai turi būti nuomonė, visiems yra aišku. Net jeigu moteris ir patinka sau, žiūrėdama į veidrodį, vis tiek nesijaučia tvirtai, kol jos geros išvaizdos kas nors (pageidautina vyras, nors tam tinka ir draugė) nepagiria. Suprantama, neteigiu, kad visuomet tai melas. Gražių moterų daug, bet dažnai, girdami net gražią moterį, ją dar daugiau pagražiname.

Jei dėl sutuoktinių apgaudinėjimo, tai 38 proc. vyrų apgaudinėja savo žmonas, bet šios irgi mažai atsilieka: 32 proc. jų apgaudinėja vyrus. Tiesa, galvojau, jog šie skaičiai didesni. Mano jaunystės laikais moterys teigdavo nemiegojusios nė su vienu partneriu ir įsižeisdavo dėl tokio klausimo. Vėliau pradėjo atsakinėti, jog su trimis, dar vėliau skaičius paaugo iki septynių. Moterys suprato, jog sakyti „nė su vienu“ atrodo prastai, o septyni yra tobulas skaičius – šiek tiek patirties ir jokio palaidumo. Dabar neįsivaizduoju, kaip jos atsakinėja, nes ši tema nuo manęs nutolusi.

Vyrai gi anuomet jau sakydavo, jog turėję dvidešimt moterų, kiti dar keliomis dešimtimis padidindavo, kol patys imdavo suprasti, jog jie nėra fantastinių romanų rašytojai. Kaip ten bebūtų, šie skaičiai tiek moterims, tiek vyrams augs iki paskutinio teismo dienos.

Didysis grožis

Prieš kelias dienas dar kartą peržiūrėjau Paolo Sorrentino kino filmą „Didis grožis“. Tai filmas, kuriame gyvenimas kaip melas. Filme atspindima trumpalaikio triumfo, besaikio vartojimo ir mėgavimosi kultūra. Pagrindinio filmo herojaus Gambardellos šūkis: „Gyventi be nuobodulio, mėgautis be saiko.“ Nepaisant jaunystėje užklupusios šlovės, jis taip ir nesugebėjo parašyti antrosios knygos, tad dirba žurnalistu nacionaliniame dienraštyje. Triukšmingai atšventęs savo 65-ąjį gimtadienį ir galiausiai likęs vienas, herojus mintimis ieško prarasto laiko. Aišku, šiame Paolo Sorrentino filme daug sąsajų su F. Felinio juosta „Saldus gyvenimas“, bet niekas nepaneigs, jog tai atskiras kūrinys. Režisierius taip apibūdina savo kino kūrinio pagrindinę mintį: „Senoji kultūra įstrigo elegantiškame nuosmukyje – vieni ieško religijos tiesų, kiti – kokaino, o intelektualai nesustodami kalba apie tai, kas galų gale atsitiko ir iš inercijos griauna didįjį grožį.“

O jei grįžti prie pačios melo temos, tai sunku šia tema moralizuoti. Manau, jog pameluoti gal truputį galima tuomet, kai norime pradžiuginti kitą žmogų. Gi, jei galima pradžiuginti tiesa, dar geriau. Taip, manau, galima pasakyti apie rugsėjo mėnesį pasirodžiusį Rolando Parafinavičiaus romaną „Fotografas“. Skaityti ar neskaityti romano, dažnai sprendžiu, pažvelgęs į pirmą jo sakinį. Net ėmiau pirmuosius sakinius kolekcionuoti. „Pasibaigė nesantaikos žiema“ (V. Šekspyras „Ričardas III“), „Ačiū dievui, atvažiavo traukinys“ (A. Čechovas „Vyšnių sodas“), „Kažkas, matyt, apšmeižė Jozefą K., nes, nepadaręs nieko bloga, jis buvo vieną rytą areštuotas“ (F. Kafka „Procesas“)... Rolando knygoje pirmasis sakinys: „Du tūkstančiai šešioliktų metų sausio trečią dieną Šiauliuose siautė pūga“. Patraukė. Prisiminiau ir Heinricho Bollo „Klouno akimis“: „Kai atvykau į Boną, vakarėjo.“ Šios Bollo citatos savo kolekcijoje neturiu, bet, rodos, ji tokia.

Skaitydamas Rolando Parafinavičiaus romaną, pajutau, jog jis ir, suprantama, jo herojus augę drauge su Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“ Houldenu ir su Keruako „Kelyje“ herojais. Norisi, kad R. Parafinavičiaus fotografas taptų tavo draugu, kuriam galėtum bet kada paskambinti. Jis – žmogus kaip ir tu, todėl svarbus šiame romane ir paskutinis sakinys: „Net jeigu man atleistum, nežinau, ar sugebėčiau atleisti pats sau.“

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt