Romualdas Žukauskas: „Džiazas – labai smagus ir daug spalvų turintis žanras“

Džiazo orkestras „Romuva“ Šiauliuose gyvuoja jau daugiau nei dešimt metų, tačiau nedažnas žino apie šį kolektyvą ir jo nuolat entuziazmu degantį vadovą Romualdą Žukauską. Susipažinkime su džiazo perliuku, švytinčiu Šiaurės Lietuvoje.

– Orkestras „Romuva“ mini 11-ąjį gimtadienį. Kaip orkestras keitėsi per daugiau nei dešimtmetį?

– Iš vienos pusės, dešimt metų yra nedidelis laiko tarpas, ypač kai pradedi kurti orkestrą. Reikia laiko viskam sudėlioti į savas vietas, išmokyti vaikus groti instrumentais, atrinkti ir paruošti programą, išugdyti klausytojų ratą, įrodyti, kodėl būtent muzika yra reikalinga jaunuolių gyvenime, nes įvairių veiklų ir pagundų yra išties daug. Iš kitos pusės, per dešimt metų gali ir labai daug pasikeisti. Orkestras per visą gyvavimo laikotarpį keitėsi įvairiais aspektais: stiliumi, programa ir jos sudėtingumu. Tačiau labiausiai kaita pastebima tarp muzikantų. Moksleivių orkestruose tai natūralu – vieni baigia mokyklą, nebenori groti, kiti ateina norintys tik pabandyti, galbūt kažkiek pramokti, taip keičiasi kartos. Žinoma, labai smagu, kad turime ir tokių muzikantų, kurie groja nuo pat orkestro gyvavimo pradžios ir toliau planuoja groti. Bandant apžvelgti muzikų kaitą, panašu, kad per šio orkestro gyvavimą pasikeitė pilnos trys muzikantų kartos. Kartais paskaičiuojame, gal net ir su geru šimtu mokinių individualiai man teko padirbėti, o ar per dešimtmetį tai daug, ar mažai, priklauso nuo to, iš kurios pusės pažiūrėsi...

– Lietuvoje, atrodo, džiazas nėra toks populiarus kaip kiti klasikiniai žanrai, tad ir ryškiai matomų kolektyvų, regis, nėra daug. Kodėl formavote būtent džiazo orkestrą?

– Orkestras nebuvo iš karto formuojamas kaip džiazo kolektyvas. Iš pradžių tai buvo paprastas pučiamųjų instrumentų orkestras. Grojome įvairius maršus ir kūrinius, skirtus klasikinei pučiamųjų orkestro sudėčiai. Laikui bėgant, norėjosi, kad kolektyvas turėtų savo veidą, todėl pasukome džiazo keliu. Iš tiesų negaliu pasakyti, kad tas posūkis buvo šimtu procentų sąmoningas ir kryptingas. Iš dalies dėl tam tikrų atsitiktinai susiklosčiusių aplinkybių pradėjome groti džiazą, o kai pradėjome, grįžti atgal nebesinorėjo, tapome laisvesni. Džiazas – labai smagus ir daug spalvų turintis žanras, todėl mus ir sužavėjo.

– Koks šiuo metu orkestro statusas? Regis, gyvuojate po „Romuvos“ mokyklos stogu, tačiau orkestre groja ne tik šios mokyklos mokiniai, studentai, tad esate tarsi mokyklos, tačiau ir ne visai mokyklinis orkestras.

– Šiuo metu mes priklausome Šiaulių „Romuvos“ gimnazijai. Ji ir jos administracija bei mokyklos direktorius Vytautas Giedraitis mus išlaiko ir visokeriopai remia. Tačiau mūsų orkestre per jo gyvavimo laikotarpį grojo ne tik „Romuvos“ mokyklos mokiniai. Orkestre turėjome turbūt daugiau nei pusės miesto gimnazijų atstovų, taip pat nemažai skirtingų progimnazijų mokinių, groti sugrįžta ir studentai. Taigi, pavadinimas yra vienintelio orkestro išlaikytojo ir rėmėjo garbei, o pats orkestras buvo, yra ir bus atviras visiems, norintiems groti bei, žinoma, paremti.

– Kuo jus patraukė orkestro vadovo darbas?

– Visų pirma, tai kūrybinis darbas, procesas, kuris suteikia gausybę gerų emocijų. Labai smagu matyti užsidegusius mokinius, darančius tai, kas jiems patinka. Taip pat geras jausmas apima, kai matai džiaugsmingus žiūrovų veidus koncerto metu. Visada grojame ne sau, o žiūrovui.

– Jauni žmonės išgyvena daugybę pokyčių, tad kolektyvo vadovas taip pat dažnu atveju tampa išklausytoju ar patarėju. Kas jums padeda megzti ryšį su jaunimu ir kalbėti viena kalba?

– Tikrai dažnai tenka būti klausytoju. Visi orkestrantai yra skirtingi ir kiekvienas ateina su savo džiaugsmais ir bėdomis. Norint įgauti jaunimo pasitikėjimą, turi su jais mokėti bendrauti, patarti, išklausyti, būti jų draugu, tačiau pajausti, kada reikia grįžti į mokytojo poziciją. Per ilgą laiką mūsų kolektyvas, kaip patys orkestrantai įvardija, jau tapo tarsi šeima. Kasmet kartu gyvename stovykloje, tad taip pat matome vienas kito buitį. Bendravimas ir bendradarbiavimas ateina su laiku. Mes nuolat vieni iš kitų semiamės patirties – aš mokau juos, o jie mane.

– Gal galite papasakoti, koks mokinių evoliucijos procesas muzikoje? Iš pradžių ateina kartais net instrumentų nepažįstantys jaunuoliai, o su jūsų pagalba jie ima groti kaip daugelį metų mokęsi muzikos mokykloje. Kaip jūsų rankose šie muzikai užauga?

– Viskas priklauso nuo paties mokinio ir jo noro išmokti groti. Tiesa, nemaža atsakomybės dalis tenka ir mokinio aplinkai, jo tėvams, seneliams, draugams. Aš, kaip mokytojas, tik padedu jiems eiti tuo nelengvu muzikos keliu, o visą žygį turi nukeliauti pats mokinys. Būna visko: ir labai talentingų mokinių, kurie per kelis mėnesius visą orkestro programą išmoksta, būna, kad kankinamės kartu ilgai ir tik vos į kalną kopiame. Tačiau visus, kurie nori mokytis, aš palaikau ir skatinu. Na, reikia suprasti, kad instrumentinėje muzikoje niekas neįvyksta greitai, čia ir dabar. Reikia įdėti tikrai daug darbo, nemažai groti ir mokytis namuose. Per pamoką aš galiu pataisyti, nukreipti, kuria linkme reikia dirbti toliau, o visą vadinamąjį juodą darbą turi padaryti pats mokinys. Čia daug reikšmės turi tėvelių ir aplinkinių požiūris: ar jie palaikys mokinį, o gal neleis jam groti, nes trukdo? Esame turėję visokių situacijų: vienus tėvai tikrai palaiko ir skatina, o kitiems yra tekę net namo rūsyje repetuoti, nes kambaryje tėvai neleidžia groti. Dažniausiai be aplinkinių palaikymo mokiniai ilgai neišbūna orkestre.

– Iš kur semiatės kantrybės ir užsidegimo vėl iš pradžių pažindinti mokinius su muzikiniu raštu, instrumentų skambesiu – visu tuo, kas yra muzika?

– Kiekvienais metais vis sunkiau rasti norinčiųjų groti, nes aplink yra daug įvairiausių pagundų ir lengvesnių kelių. Man ryžto ir noro tikrai užtenka, dirbu su kiekvienu atėjusiu, net ir visai nieko bendro su muzika neturėjusiu mokiniu. Norisi, kad jauni žmonės pajustų, kas yra muzika. Kai jiems pasiseka, džiaugiasi ir jie patys, ir aš. Išties gaila, kad tų mokinių su kiekviena karta vis mažėja.

Orkestre grojama instrumentais – reikia, kad juos pūstų žmonės. Patys instrumentai nepagros, kad ir kokie jie nauji, brangūs ar blizgantys būtų.

– Kokius kūrinius norėtumėte įveikti su šiuo orkestru? Ar turite nusižiūrėjęs kokį nors kūrinį iššūkį, ar visuomet formuojate repertuarą pagal tai, kas patinka orkestrantams?

– Norisi pasidžiaugti tuo, ką jau nuveikėme ir pasiekėme: esame daugkartiniai Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionatų prizininkai ir nugalėtojai. Nuolat dalyvaujame daugybėje Šiaulių miesto ir respublikinių festivalių, įvairiuose konkursuose bei šventėse. Keturis kartus dalyvavome tarptautiniuose bigbendų festivaliuose Šiauliuose su didžiausiomis Lietuvos ir pasaulio džiazo žvaigždėmis. Neretai iš jų sulaukiame gerų atsiliepimų ir paskatinimų. 2022 metų pavasarį tapome Europos mėgėjų bigbendų čempionato pirmosios vietos laimėtojais Liuksemburge, tad pasiekėme tikrai nemažai.

Repertuarą mes renkamės pagal savo pajėgumą. Visada visi aptariame, ką grosime. Kūriniai turi patikti visiems – ir atlikėjams, ir žiūrovams. Tada pasiekiama puikių rezultatų. Žinoma, labai smagu, kai pavyksta išmokti ir gerai sugroti kokį nors sudėtingesnį kūrinį, sudėtingiau parašytą aranžuotę. Tada, atrodo, mokinių akyse matau dar daugiau noro ir užsidegimo. Stengiamės vis tobulėti ir judėti į priekį, taip kartais programoje atsiranda ir vienas kitas sunkesnis kūrinys. Sėdime, šlifuojame, bet kai pavyksta, būna labai smagu, o tada ieškome kito. Taip stengiamės lipti po vieną laiptelį vis į viršų.

Pokalbis yra interviu ciklo „Šiauliuose gimusi muzika“, kurio metu kalbinami penki Šiauliuose gyvenantys ir kuriantys muzikos profesionalai, kurie patys kuria ir atlieka muziką ar išugdė ne vieną kartą muzikų, garsinančių miesto vardą visoje šalyje ar už jos ribų. Šių pokalbių tikslas – atsukti rampos šviesas į išskirtinius ir be galo talentingus Šiaulių muzikus ir pristatyti juos platesnei auditorijai.

Gražina Montvidaitė