Rolf Dobelli „Aiškaus mąstymo menas“ – kaip stereotipinės mąstymo klaidos veikia mūsų kasdienį gyvenimą

Ar jūs mąstote racionaliai? Į tokį klausimą, ko gero, atšautumėte, kad kitaip ir būti negali. Bet ar nėra nutikę taip, kad įsigijote perkamiausią plaukų šampūną pirmiausia todėl, kad jį reklamuoja jūsų taip mėgiama nuomonės formuotoja, kurios plaukai atrodo nepriekaištingai? Arba, kas galėtų paneigti, jog nėra įsivėlęs į situaciją, kai indų servizas perkamas vien todėl, kad jo kiekis velniškai ribotas, o ką jau bekalbėti, jei akys mato paskutinį prekės vienetą?

Jei tokios situacijos jums pažįstamos, ar tai reiškia, jog esate neišmanėlis? Anaiptol. Tiesiog būna akimirkų, kai kažkodėl atsisakote pasikliauti proto balsu. Ir lyg to būtų negana, Rolfas Dobelli, leidyklos VAGA išleistoje knygoje „Aiškaus mąstymo menas“, jums atskleis, kad tokių akimirkų pasitaiko ne taip jau retai.

„Šioje knygoje nagrinėjamos sisteminės mąstymo klaidos, kurias paskatina perdėtas racionalizavimas, mėginimas išsiugdyti tinkamiausią – logišką, blaivų – mąstymą ir elgseną. Apibūdinimas „sisteminis“ šiuo atveju rodo, kad nuolatos darome tas pačias klaidas. Tarkim, savo žinias dažniau esame linkę pervertinti, o ne nuvertinti. O baimė ką nors prarasti, užuot paskatinusi imtis deramų veiksmų, veikiau jau verčia paknopstomis lėkti. Matematikas tai galėtų vertinti kaip mąstymo asimetriškumą. Laimė, asimetrija kartais padeda numatyti klaidas. Būgštaudamas, kad ilgainiui galiu užmiršti tas pamokas, kurias gavau kaip rašytojas ir verslininkas, pradėjau užrašinėti savo paties sistemines klaidas. Aprašymus papildydavau pastabomis ir anekdotiškais nutikimais. Nė neketinau jų publikuoti. Dariau tai tikėdamasis palengvinti sau gyvenimą. Ir netrukau suvokti, kad šie aprašymai ne tik padeda tinkamai apsispręsti investuojant, bet ir praverčia versle bei asmeniniame gyvenime. Perpratęs mąstymo klaidas, tapau ramesnis ir apdairesnis“, – knygą pristato Rolfas Dobelli.

Knygoje „Aiškaus mąstymo menas“ autorius apžvelgia per penkiasdešimt situacijų, kuriose atsiduriame todėl, kad mąstome stereotipizuotai. Apsčiai pridarome klaidų, kurios gali pakenkti mūsų įvaizdžiui, karjerai ar net šeiminiam gyvenimui. Nesvarbu, ar esame ypatingai išsilavinę, intelektualūs, ar pasiekę mažesnių aukštumų – į autoriaus pateiktas atvejų pinkles pakliūvame net nesusimąstydami apie tai, kodėl darome vieną ar kitą žingsnį.

„Vykstate į koncertą. Ties sankryža pamatote spiečiantis žmones – užvertę galvas jie stebeilija į dangų. Nė nepasiteiravęs, kas nutiko, jūs irgi užverčiate galvą. Kodėl? Socialinis stereotipas.

Koncertui įpusėjus, kone tobulai suskambus melodijai, pasigirsta plojimai – ir netrukus jau pliaukši visa salė. Kodėl? Socialinis stereotipas. Po koncerto einate pasiimti palto – stojate į eilę drabužinėje. Nors aptarnavimas drabužinėje įskaičiuotas į bilieto kainą, žmonės, slinkdami pro čia pat padėtą padėkliuką, meta į jį monetas. Ką jūs darysite? Tikriausiai taip pat paliksite arbatpinigių. Socialinis stereotipas (kartais pasireiškiantis kaip bandos instinktas) byloja: jei elgiuosi taip kaip kiti, vadinasi, elgiuosi teisingai. Kitaip tariant, kuo labiau žmonės tiki tam tikra idėja (ar veiksmu), tuo ši yra teisingesnė. Absurdas.“

Autorius savo knygoje įvairiausius nutikimus, kuriuos dažnai atliekame ir traktuojame kaip savaime suprantamą reiškinį, pateikia itin sąmojingai. Neilgi, tačiau koncentruoti tekstai taikliai demaskuoja ką darome mąstydami, bet ne aiškiai ir blaiviai, o veikiami inercijos ir įpainioti į pirmojo įspūdžio pinkles, kai atrodo, jog iš pažiūros elgiamės teisingai.

„Prieš keletą dešimtmečių, kai žavėtasi hipiais, geležinkelio stotyse ir oro uostuose tarp keleivių galėdavai pamatyti šmėžuojant oranžinius krišnaitų apdarus. Kiekvienam praeiviui krišnaitai įteikdavo po nedidukę gėlę. Šie jaunuoliai neaušindavo burnų – pasisveikindavo, nusišypsodavo, ir tiek. Nenorėdami pasirodyti nemandagūs, gėles imdavo net ir verslininkai. O tie, kurie vis dėlto norėdavo atsisakyti, būdavo mandagiai palydimi žodžiais: „Imkite, dovanojame.“ Įsukę į nuošalesnę gatvę, žmonės mesdavo gėles į šiukšlių dėžę. Ir pamatydavo, kad ir kiti taip atsikratė savo gėlių. Bet tai dar ne viskas. Kol žmonėms sąžinę vis dar grauždavo, juos užkalbindavo išmaldos prašantys krišnaitai ir dažnai tą išmaldą gaudavo. Krišnaitai nemenkai pasipelnydavo. Tad nieko kita neliko – tik uždrausti jiems elgetauti oro uostų teritorijoje. Šią nuostatą – norą atsilyginti – tyrė mokslininkas Robertas Cialdini. Jis nustatė, kad žmogų slegia skolos suvokimas.

Prieš kelerius metus viena sutuoktinių pora pakvietė mudu su žmona pietų. Su tais žmonėmis buvome neseniai susipažinę. Jie buvo mieli, bet visiškai neįdomūs. Svarių priežasčių atsisakyti nebuvo, tad sutikome. Viskas vyko taip, kaip ir reikėjo tikėtis. Vakarojimas gerokai prailgo. Vis dėlto jautėmės įsipareigoję po kelių mėnesių pasikviesti juos į savo namus. Už norą atsilyginti mums teko atsimokėti dviem nuobodžiomis vakarienėmis. Bet jiedviem, akivaizdu, to nepakako, nes vos savaitei praėjus jie ir vėl pasikvietė mus į svečius. Manau, daugelis žmonių metų metais susitinka tik dėl to, kad vis stengiasi atsilyginti kitiems ir niekaip nesugalvoja, kaip iš šio užburto rato ištrūkti.“

Kognityvines mąstymo klaidas Rolfas Dobelli pagrindžia ne tik vaizdingomis istorijomis, bet ir įvairiais moksliniais tyrimais, psichologiniais eksperimentais. Būtent tai atskleidžia, kodėl kai kurie sprendimai yra įsišakniję taip giliai, kad ne tik negalime jais atsikratyti, bet tiesiog nepastebime, kad kažkas yra ne taip.

„Daugelis nevyriausybinių organizacijų susirenka lėšų panašiai kaip krišnaitai – iš pradžių dovanoja, paskui reikalauja.

Aną savaitę iš vienos gamtosaugos organizacijos gavau laišką, kimšte prikimštą atvirukų su idiliškais kraštovaizdžiais. Šie atvirukai – tai dovana man, taip buvo parašyta laiške. Kad ir kaip būtų – ketinčiau šiai organizacijai aukoti ar ne, – šie atvirukai vis tiek skirti man. Be abejo, tik labai ryžtingas arba visiškai abejingas žmogus galėtų šį gerą sumesti į šiukšlių dėžę. Toks švelnus spaudimas (tai būtų galima vadinti ir korupcija) paplitęs ir ekonomikoje. Sraigtų tiekėjas galimam pirkėjui pasiūlo bilietą į čempionų lygos varžybas. Po mėnesio jis jau kuo ramiausiai tiekia šiam sraigtus. Baimė likti skolingam yra tokia didelė, kad pirkėjas neapsikentęs nusileidžia. Noras atsilyginti – tai nuostata, gyvuojanti nuo neatmenamų laikų. Aš padedu tau, tu padedi man – štai taip. Noras atsilyginti būdingas visiems, kurie ne visada turi sočiai maisto ir yra priversti nuolat jo ieškotis. Tarkim, jūs esate medžiotojas ir šaknelių rinkėjas. Ir štai jums nusišypso laimė – sumedžiojate stirną. Per vieną dieną niekaip neįstengsite suvalgyti. Šaldytuvų dar nėra. Taigi, pasidalijate stirna su gentainiais. Dalydamasis grobį su kitais dabar, jūs viliatės jų pagalbos tada, kai jums pačiam ateis juodos dienos. Jūsų šaldytuvas yra kitų žmonių skilviai. Tai patikimas būdas išgyventi.

Noras atsilyginti – tai vadyba, numatant tam tikrą riziką. Jei ne noras atsilyginti, žmonija – ir gausybė gyvūnų rūšių – seniai jau būtų išmirę. Yra ir nemalonusis noro atsilyginti aspektas – už pikta atsilyginti piktu. Už kerštą atmokama kerštu, o jei šitaip – ilgainiui įsiplieskia karas. Iš šio uždaro rato išeiti įmanoma tik tada, jei, kaip mokė Jėzus, gavęs per vieną skruostą, atsuktum ir kitą. Bet mes atpratome taip elgtis. Nes jau daugiau nei 100 milijonų metų noras atsilyginti yra vienas iš svarbiausių mums išgyventi padedančių dalykų.“

„Aiškaus mąstymo menas“ – tai patraukliai ir smagiai sumanyta knyga, kuri neišvengiamai keičia požiūrį į viską, kas yra savaime suprantama. Perskaitę šias įžvalgas, kur kas lengviau pastebėsite manipuliacijų meistrystę, kurią jums taiko aplinkiniai: nuo reklamų ekranuose iki ekonomistų prognozių artimiausiam laikmečiui. O spalvingos ir šmaikščios Birgit Lang iliustracijos, tikėtina, iškils prieš akis, kai tik vėl, užsimiršę, leisitės vedžiojami už nosies.

Rolfas Dobelli – šveicarų autorius, ekonomikos filosofijos mokslų daktaras, verslininkas. Vos pasirodžiusi autoriaus knyga „Aiškaus mąstymo menas“ tapo tarptautiniu bestseleriu: parduota virš trijų milijonų egzempliorių, knyga išversta į 40 kalbų.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką

Iš pradžių – pablogėjimas, paskui pagerės. Išgirdote kalbant apie kančių kelius –nedelsdami skambinkite pavojaus varpais

Prieš keletą metų atostogaudamas Korsikoje susirgau. Ligos požymiai buvo man nepažįstami. Skausmas be paliovos stiprėjo. Galiausiai nusprendžiau apsilankyti pas gydytoją. Jaunas specialistas ėmėsi mane auskultuoti ir palpuoti, spaudinėti tai šen, tai ten pilvą, pečius. Iščiupinėjo kiekvieną narelį. Pamaniau, jis nieko nenutuokia apie gydymą. Bet visiškai tikras nebuvau, todėl susitaikiau su tokia kankyne. Baigęs apžiūrą, jis išsitraukė receptų knygelę ir tarė: „Antibiotikai. Tris kartus per dieną gerkite po tabletę. Iš pradžių jūsų būklė blogės, paskui pasijusite geriau.“ Apsidžiaugiau bent tiek sužinojęs ir nuslinkau į viešbutį. Skausmas, kaip ir žadėta, stiprėjo. Tas gydytojas vis dėlto žino, ką sako. Po trijų dienų, neištvėręs kankynės, paskambinau jam. „Padidinkite vaistų dozę – gerkite penkis kartus per dieną. Skausmas dar kurį laiką neatslūgs“, – pasakė jis. Elgiausi kaip liepta. Po dviejų dienų paskambinau oro pajėgų gelbėjimo tarnybai. Mane parskraidino į Šveicariją. Gydytojas diagnozavo apendicitą, tuoj pat buvau nuvežtas į operacinę.

„Kodėl, po velnių, delsėte?“ – vos tik atsigavau, paklausė gydytojas. „Ligos eiga buvo tokia, kaip ir sakė jaunasis gydytojas, – patikėjau juo.“ – „Iš pradžių – pablogėjimas, tik paskui pagerės. Ir jūs patikėjote! Tas korsikietis nė menkiausios nuovokos apie jūsų ligą neturi. Jis veikiausiai tėra koks pagalbinis ligoninės darbuotojas – sezono metu pridygsta tokių turistus aptarnaujančių apsišaukėlių.“

Panagrinėkime kitą atvejį. Įmonės vadovas nežino, ko stvertis. Prekės dūla rūsyje. Pardavėjams stinga motyvacijos. Vadybininkai neriasi iš kailio – viskas perniek. Praradęs viltį vadovas nusisamdo konsultantą. Šiam mokama po 5 000 eurų per dieną. Išanalizavęs įmonės veiklą, konsultantas pareiškia: „Pardavimo skyrius neturi vizijos, įmonė netinkamai pristatoma. Situacija sudėtinga. Bet aš galėčiau jums pagelbėti. Žinoma, rezultatų teks palūkėti. Tai kompleksinė problema, ją reikia subtiliai spręsti. Bet iš pradžių apyvarta sumažės – tik vėliau reikalai ims taisytis.“ Įmonės vadovas ir toliau samdo konsultantą. Praeina metai – apyvarta išties sumažėja. Kitąmet dar labiau. Konsultantas vis primena, kad įmonės veikla klostosi kaip tik taip, kaip jis buvo numatęs. Trečiais metais apyvarta vis tiek nedidėja ir įmonės vadovas neapsikentęs išspiria konsultantą. Iš pradžių – pablogėjimas, tik paskui pagerės – tai viena iš sutvirtinimo atmainų. Toks specialistas, kuris ne kažin ką teišmano apie savo darbą arba neįstengia apsispręsti, visada stveriasi iliuzijų teikiančių gudrybių. Reikalai pašlijo, vadinasi, jo perspėjimai buvo pagrįsti. O jei reikalai pakryptų į gera, kaipmat pagerėtų santykiai su klientais – ir tada jis tvirtintų, kad visa tai jo nuopelnas. Ar šiaip, ar taip suksi – jis visada bus teisus. Tarkim, jūs tampate prezidentu, nors, tiesą sakant, nė menkiausios nuovokos neturite apie šalies valdymą. Ką darysite?

Žadėsite sunkmetį, raginsite susiveržti diržus ir nenustoti vilties – įveikus šį sudėtingą apsivalymo, negerovių atsikratymo, pertvarkų tarpsnį, gyvenimas pagerės. Juk nė žodžiu neužsiminsite apie tai, kad galbūt laukia dar didesnis nuosmukis, juolab apie tai, kiek ši vargo vakarienė truks. <...>

Išvada. Kai išgirsite ką nors sakant: „Iš pradžių – pablogėjimas, tik paskui pagerės“, skambinkite pavojaus varpais. Bet būkite atidūs! Būna ir tokių situacijų, kai nuosmukis yra neišvengiamas, o po jo išties prasideda kilimas. Darbo pakeitimas kai kada atima daug laiko ir brangiai atsieina. Net ir vieną įmonės sritį pertvarkyti užtrunka. Bet juk tokiai atvejais stengiamasi imtis priemonių, kad visa vyktų kuo greičiau. Kelio ženklai yra aiškūs, patikimi. Žiūrėkite į juos – ne į dangų.

Rolf Dobelli, Aiškaus mąstymo menas, iš vokiečių kalbos vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė, iliustracijų autorė Birgit Lang, leidykla VAGA, 2023.

Reklama