Rolandas Maskoliūnas: „Dvasinė kultūra ir kūrybos ieškojimai gali egzistuoti greta visiško barbarizmo“

1922–ieji Lietuvoje ir pasaulyje pasižymi stulbinamais kraštutinumais. Leidyklos

Leidyklos VAGA išleistoje knygoje „1922–ieji: tarp kanibalizmo ir modernizmo“, skaitytojai gali sužinoti įdomių faktų apie šalies bei pasaulio politinį, kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Apie vienerių metų kroniką kalbame su mokslo populiarintoju, kino kritiku, biologijos mokslų daktaru ir knygos autoriumi Rolandu Maskoliūnu.

Kas ir kodėl įkvėpė Jus parašyti 1922-ųjų metų Lietuvos ir pasaulio įvykių kroniką?

Prieš porą, trejetą metų sužinojęs, kad Kaunas 2022 m. taps Europos kultūros sostine nusprendžiau pažiūrėti, kaip kultūrinis gyvenimas formavosi Lietuvoje lygiai prieš šimtą metų. Mano nuostabai paaiškėjo, kad tie metai buvo ypatingi kultūrai ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. 1922–ieji pripažįstami modernizmo, ypač literatūroje, gimimo metais. O kai kurie kultūrologai ir istorikai teigia, kad tais metais pasaulyje susiformavo ypatinga genijų koncentracija. Tikiuosi, kad skaitytojai mano knygoje ras šio teiginio patvirtinimą. 

Kaip sugalvojote knygos sąrangą? Ar informacijos atranka knygai apie įvykius Lietuvoje ir pasaulyje netapo savotišku iššūkiu?

Knygos struktūrą įkvėpė F. Ilieso knyga „1913“. Pradėjęs ieškoti informacijos apie kultūros įvykius ir procesus netrukus įsitikinau, kad tuo metu vyko įdomūs procesai. Labai pagelbėjo tai, kad daug istorinių šaltinių, periodikos yra skaitmenizuota. Todėl ir pandemija nesutrukdė rašymo proceso. Juolab, kad kuo daugiau informacijos peržiūrėdavau, tuo įdomesnių sutapimų ir įvykių atrasdavau. Man pačiam tai buvo puiki proga geriau pažinti tą laikmetį, nes tokia kontekstinė istorija, gretinant asmenybes ir susiejant įvykius, padeda geriau įsiminti istorinius faktus ir pajusti laikmetį.

Knygos pavadinimas išties prieštaringas – 1922-ieji – tarp kanibalizmo ir modernizmo. Kodėl pasirinkote šiuos metus pavadinti būtent taip?

Šią paantraštę padiktavo surinkta medžiaga. Stebėtina, kaip tuo metu, kai įvairiose pasaulio šalyse, taip pat Lietuvoje buvo rašomi talentingi ar genialūs kūriniai, kuomet tapė P. Picasso ar M. Šagalas, Sovietų Rusijoje plito kanibalizmas, buvo valgoma žmogiena. Tai tik rodo, kokia trapi yra civilizacija, kaip lengva sugriauti visuomenės struktūrą ir kaip dvasinė kultūra, kūrybos ieškojimai gali egzistuoti greta visiško barbarizmo. Tuo metu, deja, ėmė formuotis naujos diktatūros Vokietijoje, Italijoje. Todėl norėjau akcentuoti šį neįtikėtiną kontrastą.

Tarp įvairiausių įvykių, knygoje nuolat pasirodo Balio Sruogos laiškų ištraukos, rašytos Vandai Daugirdaitei. Kodėl pasirinkote būtent šių asmenybių korespondenciją? Kuo svarbus šis laiškų leitmotyvas?

Norėjau, kad knyga netaptų vien tik faktų rinkiniu. Juos turėjo sieti kokia nors istorija, nes žmonėms istorijos yra svarbiausios. Taip knygos herojais ir jos lyrine linija tapo B. Sruoga ir jo susirašinėjimas su V. Daugirdaite. Ne tik dėl to, kad būtent tais metais laiškų buvo parašyta per aštuoniasdešimt, bet ir todėl, kad man B. Sruoga yra vienas geriausių, talentingiausių lietuvių rašytojų, „Dievų miško“ autorius. Be to, vaizdinga, nuoširdi jų laiškų kalba ir juose aprašomi įvykiai, santykiai, tikiuosi, padeda geriau pajusti tą išskirtinį laikotarpį Lietuvos istorijoje, kai tauta ėmė kurti modernią valstybę. Be abejo, B. Sruogos konfliktas su senosios kartos rašytojais irgi suteikia siužetui papildomų spalvų.

Kokie įvykiai, aprašyti Jūsų knygoje, Jums atrodo patys reikšmingiausi?

Mane nustebino, kaip aktyviai, greitai ir visapusiškai Lietuvos gyventojai (ne tik menininkai) ėmėsi kurti modernią valstybę. Itin daug lėmė asmenybių veikla. Vien ko vertos S. Dariaus pastangos, kuriant visą sporto „ekosistemą“ šalyje. Arba K. Petrausko veikla kuriant operą. Tai patvirtina, kad vienas lauke tikrai gali būti karys. Be abejo, tuo metu vyko labai reikšmingi procesai pasaulio politikoje, nes jie nulėmė ir Lietuvos ateitį. Todėl nemažai dėmesio skyriau Lenino ir Stalino santykiams.

Po šimtmečio. Kokią Lietuvą regite dabar? Ką galite pasakyti apie pasaulį šiandien?

Galima teigti, kad iš esmės žmonės ir visuomenės nelabai kinta. Instinktai, agresija, pavydas pernelyg dažnai mus nugali. Ypač žvelgiant į politinius procesus. Štai Rusijos federacija ir toliau tvirtina esanti apsupta priešų, nes neišmoko sugyventi su kaimynais ir netapo civilizuota šalimi. Tuo tarpu Lietuva, mano manymu, puikiai integravosi į Europos ir pasaulio kultūrą. Mes įrodėme esantys kūrybingi. Mūsų menininkai tampa Venecijos bienalės laureatais, filmų kūrėjai skina prizus festivaliuose, o S. Dariaus sukurta krepšinio tradicija davė itin puikių rezultatų. Dar daugiau – drįstu manyti, kad karo Ukrainoje akivaizdoje Lietuva tampa moraliniu autoritetu ir pavyzdžiu kai kurioms didžiosioms Europos valstybėms. O moralė yra būtina ne tik kultūroje, bet ir politikoje. Istorija patvirtina, kad priešingu atveju naujų katastrofų neišvengsime.

Ar ketinate metraščio idėją tęsti ir aprašyti šalies bei pasaulio įvykius ir tolesniais metais?

Man būtų įdomu tokia forma patyrinėti kitą tarpukario Lietuvos dešimtmetį, kai savo kūryba šalį ėmė turtinti architektai, o S. Darius ir S. Girėnas ėmė ruoštis drąsiam projektui – skrydžiui per Atlantą. Bet tik tuo atveju, jeigu „1922“ susilauks pasisekimo.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Balandis

Balandžio pradžioje Kaune šalta, temperatūra svyruoja apie nulį. Tik mėnesio viduryje oas sušyla iki 15 laipsnių, bet po kelių dienų – vėl šalnos.

*

Tuo tarpu balandis Egipte reiškia archeologinių kasinėjimų sezono pabaigą. Dirbti tampa pernelyg karšta. Baigiantis penktajam kasinėjimų sezonui, archeologo Howado Carterio nuotaikos niūrios. Jis jaučia, kad tai gali būti paskutinis bandymas, nes rezultatų vis dar nėra. Ar iš tikro kažkur čia, Karalių slėnyje, dar yra neatrastas faraono Tutanchamono kapas? Jo intuicija ir surinkti netiesioginiai įrodymai rodo, kad taip. H. Carteris įsitikinęs, kad pagaliau reikėtų pabandyti kasinėti greta Ramzio IV kapavietės. Taip jis ir ketina daryti rudenį, atnaujinus kasinėjimus, jeigu pakaks lėšų.

*

Balandžio 2 d. pasirodo paskutinis trumpametražis Charlie‘io Chaplino filmas „Algos diena“ (Pay Day). 33 metų genijus jau yra milijonierius, sukūręs 70 filmų. Metų pabaigoje jis imsis pirmojo pilnametražio filmo – dramos „Moteris Paryžiuje“.

*

Lietuvos, o ypač laikinosios sostinės meno pasaulis tvirtėja, auga renginių pasirinkimas. Pakanka peržvelgti Kauno dienraščių puslapius: balandžio 2 d. – opera „Rigoletto“ su Kipru Petrausku, o 4 d., antradienį, Miesto teatre įvyksta penkių veiksmų penkių veiksmų F. Schillerio miestelėnų tragedijos „Klasta ir meilė“, kurią išvertė P. Vaičiūnas, premjera.

*

Balandžio 3 d. Josifas Stalinas išrenkamas Sovietų Rusijos komunistų partijos Centro komiteto generaliniu sekretoriumi. Kaip rašo jo asmeninis sekretorius Borisas Bazhanovas, nedaug trūko, kad juo būtų likęs V. Molotovas. Tačiau G. Zinovjevas su L. Kamenevu nusprendžia, kad geriau bus jį pakeisti J. Stalinu. Ir tik todėl, kad jis yra aršus L. Trockio priešas. Kai centro komiteto plenume L. Kamenevas pasiūlo deputatams pasirinkti Staliną, Leninas neprieštarauja. Taip Leninas išlaiko savo įtaką, o L. Trockis neutralizuojamas.

Remiamas turinys