Robertos Stonkutės poezija ir miško šešėlių teatras

Šiauliai

Fot. Antanas Šeronas

Roberta StonkutėŠaltinis: Etaplius.lt

56518

Iš pat pradžių reikia pasakyti, kad tolesnis atsiliepimas apie Robertos Stonkutės kūrybos vakarą bus kolektyvinis, susiformavęs po skaitymų kalbantis su bent keliais vakaro dalyviais, poezijos skaitytojais-klausytojais-žiūrovais. O kalbėtis tikrai buvo apie ką. R. Stonkutės kūrybos vakaras privertė ne vieną nustebti, atrodo, – nustebti ir pačią autorę.

Foto galerija:

Šis vakaras prasidėjo žymiai anksčiau nei šių metų spalio 12 dieną. Galima sakyti – tada, kai autorė intensyviau pradėjo rašyti dar būdama pirmame kurse, nuo 2011 m. ŠU studijuodama lietuvių filologiją ir komunikaciją. Per tą laiką buvo surengti ir pirmieji individualūs R. Stonkutės kūrybos skaitymai, dalyvauta kituose bendruose skaitymuose. Žvelgiant artimesnės praeities perspektyvoje, šių metų vakaras jau tikrai prasidėjo tuomet, kai potencialūs dalyviai kartu su kvietimu gavo visą tekstų rinktinį. Toks autorės sprendimas – puiki galimybė iš anksto nusiteikti atitinkamai kūrybai, tikėtis vienų dalykų, vėliau galbūt sulaukti kitų, tačiau bet kokiu atveju geriau įsiminti šio įsiminimo vertą poeziją.

Pagal išties įtaigaus, kūrybiško kvietimo-plakato (kurį sumaketavo pati autorė) tekstą buvo galima tikėtis, kad skaitymai vyks miške, parke ar panašiai; o kaip sakė ne vienas dalyvis – miškas, parkas atėjo pas mus. Rudeniškų lapų pilna ŠU Dailės galerija (prie kūrybinio „scenos“ sprendimo prisidėjo galerijos vadovas Kornelijus Užuotas) ir su tuo atsiradęs kvapas, garsas puikiai derėjo su Sigito Prancuičio ir kitais galerijos darbais. Ir visa tai įtraukė į netikėtą, rudeniškai chaotišką būsimų skaitymų atmosferą. Drįsčiau pasakyti, radosi sugestyvi R. Stonkutės monospektaklio scenografija, poetiniam teatrui padėjusi muzika, tekstų įspūdį dar labiau sustiprinusi video medžiaga; taigi – nedidelis interdisciplininio meno stebuklas.

Tiesa, labai tiko ir skaitymų dalimi tapusios K. Bimbos skulptūros – moterų torsai. Kodėl tiko? Daug poezijos buvo apie vyrus, moteris, klaidžias ir kartais linksmas vienas kito paieškas. Dviejų vakaro dalyvių pastebėjimai: „Man patiko, kad tarp daugelio galvas pametusių moterų autorė galvos nebuvo pametusi. [...] Skulptūrų miškas ir yra moteris. Skulptūros kaip pakeleivės.“ Tekstinį požiūrį į tarpasmeninių gyvenimo sferą autorė dėstė skaitydama vieną poetinį portretą po kito, kartais išties išmanančiu balsu skelbė, ko nori vyrai (ar moterys), vėl ir vėl sugrįždama prie jaunatviškų nusivylimų, asmeninių dramų – įgavusių išieškotą ir vis dar ieškomą poetinę formą. Tačiau R. Stonkutės poezija tarpasmeninių santykiu tema neapsiribojo. Ypač svarbią vietą joje užima tai, ką, prisimenant vieną iš eilėraščių, galima pavadinti atminų poezija. Jos emocija dar labiau išgryninta, dar labiau surasta forma. Nors, atrodytų, ir tradicinė retrospekcija į vaikystės laikus, į bočių ir kitus kalbančiajai artimus žmones, – konkrečiais atvejais buvo „įvilkta“ į geriausios, neretai ir žemaitiškų intonacijų turinčios kalbos paieškas. Autorė privertė patikėti tiek asmeniška, tiek poetine teksto autentika, tuo, kad autorė nemeluoja – tik pasakoja poetinio teksto vertas istorijas (kaip kad bylojo kūrybos vakaro pavadinimas). Ir nors kartais atrodė, kad autorė per daug arti savo asmeninių patirčių, kad atsirastų iki galo parašytas tekstas, kad dažniau praverstų ir tam tikra estetinė distancija, vis dėlto autorė nepamiršta ir to, kad viskas yra ir tik poetinė iliuzija, kaip sakė Platonas – melas, todėl toks ir gražus savo vaizduotės galia. Būtent ši atmintis kaip savotiška siekiamybė turbūt ir buvo įrašyta kūrybos vakaro pavadinime. Autore privertė patikėti melu, kuris buvo beveik tiesa...

Grįžtant į tai, kas vyko skaitymų metu, vienas žaviausių momentų buvo nesuprojektuoti ir beveik visai atsitiktinai atsiradę šešėliai, tarsi paruošę erdvę netrukus ir nuskambėjusiems keliems poetiniams šešėlių vaizdiniams – tapusiems ir atminties, ir sudėtingų tarpusavio santykių metafora. O į visą šį poetinį šešėlių teatrą per R. Stonkutės mišką įvedė ir įsiklausyti kvietė paprasta armonikėlės muzika – tačiau būtent tokios reikėjo šioje kelionėje po tekstus, stebint filmuotą į lubas projektuojamo pasivaikščiojimo medžiagą. Viskas prasidėjo tarsi nuo miško ošimo, į vakaro pabaigą stiprėjant ir video medžiagos transliuojamam garsui. Kad rodomas vaizdas atitiko lapų šūsnis, atrodė visai suprantama. O kaip sakė du vakaro dalyviai: „Galėjom pasijusti miško palytėti iš viršaus. [...] Tai buvo tikras miškas, ir klausytojas tai pajuto, kad tai buvo tikras miškas.“ Galėtų kilti klausimas, o ką tai turi bendro su pačiais skaitomais tekstais be to, kad vienas kitas išties turėjo miško ar jai artimą erdvę. Tačiau įdėmesnis skaitytojas-klausytojas turėjo atsakymą, kuriam šiek tiek padėjo ir autorės komentarai po įvykusio spektaklio: „Vyrai yra kaip medžiai, kurių ieško moterys, kad turėtų, į ką atsiremti, bet ir pačios moterys yra miškas.“ Galų gale, besikalbant su autore, paaiškėja, kad ir tos dvi eilėraščių dalys – tarpusavio santykių ir atminų poezija – yra itin arti, nes daug kas susiję su bočiaus atmintimi – savąjį alter ego sukūrusios autorės erdvėje, kone psichoanalitiškai bočių projektuojant į kiekvieną iš stebėjimo lauke esantį „kitą“. O dėl pačios bočiaus mirties visai motyvuotai radosi ir miško vaizdas būtent danguje (ant galerijos lubų).

Taigi istorijos tikrai įvyko, o autorei pademonstravus ir visai neblogus aktorinius gebėjimus, radosi geras tarpinis įspūdis: tarp akį traukusio surežisuoto spektaklio ir ne mažiau patrauklios improvizacijos renkantis viską – žingsnio ritmą, skaitymo intonaciją ir net tekstą. Net ir įspūdingieji šešėliai, atrodo, radosi, iš improvizacijos. O kad šis vyksmas įtraukė, liudija dar vienas pastebėjimas apie tai, kas įvyko: „Patiko iš rankų krentantys lapai [poezijos popieriaus lapai], kurie derėjo su lapais apačioje ir suformavo takelį, kuriuo ėjo autorė. Roberta buvo trumpam sugrįžusi į vaikystes mišką. Mes ėjom kartu su autore.“ Iš dar vieno pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti, kad kaip kūrybos vakarui trūko vietos ir laiko klausimams, autorės pasidalinimui apie save. Kita vertus, juk tai buvo monospektaklis, o kaip vėliau sakė autorė, su klausimais buvo galima brautis tarsi per mišką... Be to, nebyliems klausimams tikrai liko erdvės: kokį šešėlį meta vyrai ir moterys, kada atmintis virsta poezija, kokios kalbos reikia poetiniam kasdienybės diskursui, kas yra pagrindinis tekstų vaizdas ir jo šešėlis?..

Tenka sutikti ir su komentaru, kad tai buvo visai kitokios istorijos nei pirmuose R. Stonkutės skaitymuose toje pačioje dailės galerijoje. Išties – labiau subrendusios, sukuriančios daugiau šešėlių, daugiau klausimų, bet ir daugiau skirtingų atsakymų. R. Stonkutei belieka palinkėti daugiau dėmesio kalbai, kokia ji bebūtų: kasdienė, metaforiška, romantinė, postmoderni...

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt