Rita Blauzdavičienė: „Namai ten, kur širdis“

Kone septynerius metus Vokietijoje su šeima gyvenanti Rita Blauzdavičienė Šiauliuose buvo viena žinomiausių valdininkių. Ji didžiąją gyvenimo dalį vadovavo Šiaulių miesto savivaldybės Socialinių paslaugų skyriui, į kurį užsukdavo kone kiekvienas – gimus ar mirus šeimos nariui, pašalpų, kompensacijų. „Kai pamačiau, kaip dirba valdininkai Vokietijoje, galiu drąsiai sakyti, kad mūsų specialistės – keturiomis galvomis aukščiau“, – šypsosi Rita, vis dėlto neslėpdama, kad į Šiaulius gyventi nebegrįš.

„Būtinai parašykite“

Nesileisdama į smulkias detales apie asmeninį gyvenimą, Rita pasakoja išvykusi gyventi į Vokietiją dėl šeiminių aplinkybių. Dukra ten pradėjo dirbti gydytoja, Ritos atostogų ir laisvadienių kryptis tapo Vokietija, todėl po metų su vyru ir ryžosi emigruoti.

„Jei žmogus ilgai svarsto, emigruoti ar ne, manau, to niekada nepadarys. O jei nusprendė išvažiuoti – turi išsyk važiuoti. Aš jokiu būdu neskatinu emigruoti, esu Lietuvos patriotė, bet taip dabar svarstau“, – sako ji.

Šeima įsikūrė šalies centrinėje dalyje esančiame nedideliame miestelyje, turinčiame apie 30 tūkst. gyventojų, kuris turi kurorto statusą. Jame gausu reabilitacijos įstaigų, sanatorijų, tad miestelį kasmet aplanko per milijonas lankytojų.

„Kadangi dirbau socialinėje sferoje Šiauliuose, greitai susigaudžiau, kur kreiptis ir ką daryti, kad įsikurtume legaliai. Teko lankyti kalbos ir integracijos kursus. Vyras kalbą šiek tiek mokėjo, o aš nemokėjau visai. Ir kokia buvo nuostaba – niekas mokykloje angliškai kalbėti nemokėjo. Su direktore susirodėme pirštais, o kai pasakiau, kad esu iš Lietuvos, ji net nežinojo, kur ta Lietuva yra“, – juokiasi ji.

Dabar, aplankiusi ne vieną valdišką įstaigą, moteris teigia galinti drąsiai pasakyti, kad Šiauliuose jos vadovaujamo skyriaus moterys ir merginos dirbo puikiai. „Būtinai parašykite – jos yra tokio aukšto lygio. Jos lakstydavo su dokumentais, viskuo domėjosi, susirinkimus rengdavo, aiškinosi, buvo žingeidžios. O čia? Mums mokėjo išmokas, kol mokėmės, tai specialistai jau 2012 metais aiškino, kad mums reikia visokių leidimų, nes esame ne iš Europos Sąjungos“, – stebisi Rita.

Svarbiausia – socialinės paramos skyriuose nebūna jokių konfliktų. Su klientu niekas nesiginčija, nieko neįrodinėja. Esi nepatenkintas – kreipkis į teismą. „Jei mano laikais Šiauliuose žmogus į teismą būtų kreipęsis, tai tave iš darbo galėjo išmesti“, – juokiasi moteris, pridurdama, kad Vokietijoje darbuotojai vis tik nepaprastai apsaugoti ir saugomi.

Niekur asmeniškai neprieisi, specialistai nuo žmonių izoliuoti. Atėjus į priėmimą, paskiriamas susitikimo laikas už kokios savaitės. Tada atėjus tave pasikviečia, nusiveda, paaiškina. „Man išsisklaidė mitas, kad vokiečiai labai darbštūs. Jie viską daro labai lėtai. Mums savivaldybėje reikėjo vienos pažymos, specialistas buvo atostogose, paskui sirgo, tai mes pažymos laukėme pusantro mėnesio. Susirgusiojo niekas nepavadavo. Galiu drąsiai sakyti, kad valstybės aparatas Lietuvoje dešimčia galvų aukštesnio lygio“, – teigia pašnekovė.

Tačiau Vokietijoje žmonės, kurie tampa valstybės tarnautojais, gauna labai dideles garantijas. Jie turi elgtis labai piktybiškai, kad išmestų iš darbo. „Aš Šiaulių savivaldybėje 21 metus dirbau, tai visus tuos metus jutau alsavimą į nugarą“, – juokiasi pašnekovė.

Šventas reikalas – pasivaikščiojimai

Rita su vyru nėra Vokietijos piliečiai, bet jiems suteikta teisė ir pareiga rinkti miesto merą. Meras turi puslapį feisbuke, tik moteris juokiasi, sakydama ten nemačiusi tokių aršių politinių kovų ir rietynių žodžiais, kokios vyksta Šiauliuose.

„Meras ten pasakoja, kokias bendruomenes aplankė, dalijasi, kokie darbai ir kur bus daromi, kokių klausimų sulaukė. Bet žinote, kokie žmonių klausimai? Pavyzdžiui, vyko didžiulė diskusija, kokios spalvos gėlėmis turėtų būti apsodintos savivaldybės palangės. Vyko kone vietinės reikšmės referendumas“, – juokiasi ji.

Bet Rita nesistebi – miestas nepaprastai stengiasi patraukliai atrodyti svečiams. Per metus dekoracijos pakeičiamos kokius septynis kartus, jei ne dažniau, miestas yra tvarkomas, puošiamas.

Tik žmonės labai konservatyvūs, prisirišę prie tradicijų. „Su lietuviais nėra ko ir lyginti, bet dabar aš visiškai pritariu tiems, kurie pasisako už lietuviško identiteto išsaugojimą. Vokiečiai jau pamatė, kiek daug emigrantų didžiuosiuose miestuose, kaip prarandamas identitetas“, – sako ji.

Įdomu tai, kad Vokietijoje yra mokamas solidarumo mokestis. Jis skirtas buvusios Rytų Vokietijos priartinimui prie Vakarų. „Kai atvažiuoji ir užsiregistruoji savivaldybėje, turi parašyti, ar esi laisvamanis, ar katalikas, ar priklausai kitai religinei bendruomenei. Tam, kad mokėtum bažnyčios mokestį. Ir jei tu jį moki, tau priklauso visos paslaugos – laidojimas, krikštynos ir kt. Kai paskaitau Lietuvoje, kai žmogus pyksta, kad jo kunigas nepriėmė vaiko krikštyti ar panašiai, tai čia ir nepriimtų, jei tu nemokėjęs mokesčio“, – paaiškina ji.

Rita sutinka Vokietijoje gyvenančių lietuvių, žino, kad yra įsikūrusi jų bendruomenė, kuri rengia renginius, švenčia šventes, bet ten nesilanko. Vokietija didelė – per toli važiuoti.

Tačiau susidraugauta su šeimomis iš Ukrainos, Rumunijos, yra ir pora vokiečių šeimų. „Tik buvau priblokšta, kokie jie konservatyvūs. Kepyklėlių – ant kiekvieno kampo, bet asortimentas jose tas pats. Yra lietuvių emigrantų, kurie jau suvokietėjo – valgo pusfabrikačių“, – juokiasi ji.

Prekybos centrai nedirba sekmadieniais, žmonės apsiprekina šeštadieniais, o sekmadieniai yra skirti pasivaikščiojimams. Pasivaikščiojimai čia – šventas reikalas.

„Miškuose visur takeliai nutiesti, aikštelės mašinoms įrengtos. Gal jie todėl ir ilgai gyvena, yra sveikesni, kad daug vaikšto. Ir visi su visais sveikinasi. Sėdi parke ant suoliuko, o einantis pro šalį visada pasisveikins. Ir aš to išmokau. Susiduri su žmogumi gatvėje žvilgsniu – jis tau visada nusišypsos. Jie nebijo prisėsti prie staliuko, pasišnekučiuoti. Jie saugo save nuo streso ir tuo pačiu tave“, – pasakoja moteris, pridurdama kad Vokietijoje žmogaus gyvenimo trukmė ilgesnė. Jei miršta 70-metis, stebimasi, kad mirė dar jaunas. O į pensiją išeinama 67-erių.

Rita galvoja, kad vokiečiai ypatingos tvarkos pasiekė, skirdami baudas. Už viską yra baudos. „O vokiečiui pinigas – labai svarbu. Žodis „taupyti“ – lyg burtažodis. Išpardavimai ten ir yra išpardavimai. Nuolaidos tikros, o ne tyčia, sukėlus kainas, nuolaidos padarytos“, – kalba ji.

Medicinos paslaugos ypač geros

Vokietijoje Ritą labiausiai nustebino puikios sveikatos apsaugos paslaugos. Ligonių kasų yra apie 200, kurios tarpusavyje konkuruoja dėl apdraustųjų. Jei žmogui skirti kompensuojamieji vaistai, jis už juos moka 5 arba 10 Eur. Ir viskas.

„Viena moteris susirgo vėžiu, jai per mėnesį vaistams būtų tekę išleisti 30 tūkst. Eur. Ji mokėjo tik 10 Eur. Labai greita ir diagnostika. Vienam mūsų draugui ukrainiečiui diagnozavo limfmazgių vėžį. Jam pasiūlė spindulinę terapiją, bet jie nusprendė gydytis naujais metodais onkologijos centre, esančiame už 300 km. Negana to, kad viską apmokėjo ligonių kasos, žmogus taksi buvo nuvežamas ir parvežamas“, – sako Rita.

Vokietijoje pašalpos nedirbantiesiems nėra labai didelės, vienam šeimos nariui skiriama 350 Eur, bet valstybė sumoka už buto nuomą, nes nuomotis butus – įprasta. Du žmonės savo reikmėms gauna
700 Eur ir gali labai normaliai gyventi.

„Maisto kainos – nepasakyčiau, kad mažesnės nei Lietuvoje, bet kažkodėl Lietuvoje daugiau už maistą sumoki. Apsiprekiname kartą per savaitę prekybos centre už 50 Eur. 70 Eur išleidžiame, jei laukiame svečių ir reikia kažko įmantresnio nusipirkti. Čia yra balansas tarp pajamų ir išlaidų“, – paaiškina ji.

Rita be darbo nesėdi, internetu pagelbėja vokiečiams parengti dokumentus, o vyras dirba vaistinėje. Moteris sako, kad vokiškai pensijai ji nespės užsidirbti, tačiau žino, kad be pajamų neliks, nes gaus išmokų.

Ypač puikus dalykas – butas, kuriame Blauzdavičių šeima gyvena. Jis pritaikytas žmonėms, kurie žingsniuoja senatvės link. Daugiabučiame name yra penki butai, iš garažo pakylama liftu. Bute nėra slenksčių, durys plačios, didelė dušo kabina, vonios kambarys ir kt.

Trūksta katalikiškos bendruomenės

Pasakiusi, kad į Šiaulius gyventi tikrai nebegrįš, moteris atsidūsta: „Namai juk ten, kur širdis.“ O tada pasakoja, kad įsikūrė katalikiškoje Vokietijos dalyje, kurios bažnyčių gražumas atima žadą.

„Bet žmonės čia nelabai buriasi į bendruomenę, atrodo nutolę, todėl man labiausiai trūksta šventų vietų. Šiauliuose mes lankėme Šv. Ignaco Lojolos bažnyčią, kurioje buvo stipri bendruomenė, dukra chore giedojo. Jei kas nors darbe išvesdavo iš pusiausvyros, vietoje pietų į Kryžių kalno vienuolyno šv. Mišias vykdavau nusiraminti. Yra buvę, kad per Mišias tebūdavome trys vienuoliai ir aš, bet tai buvo kažkokia fantastika. Tikra atgaiva sielai. Lankydavomės ir Šiluvoje. Labai to pasiilgstu“, – atvirauja moteris.

Dabar Ritai apie Šiaulius teprimena draugių ir kolegių dovanos: Aleksandro Ostašenkovo meninė fotografija, kurioje netikėtu rakursu nufotografuota Šiaulių katedra. Kitas širdį glostantis darbas – bendradarbių dovana, išlydint į emigraciją, – Vidmanto Zarėkos paveikslas, kuriame ant tauro ragų „tupi“ visi Šiauliai: katedra, Savivaldybės pastatas, vandentiekio bokštas ir kt.

O įdomiausia, kad į Vokietiją ji atsivežė ir miegamajame ant sienos pakabino iš šviesios atminties tėvų paveldėtą įrėmintą Jėzaus Kristaus nuotrauką. O jos tėvai šią nuotrauką gavo iš jų tėvų namų.

„Vieną dieną sumaniau nuvalyti rėmus, stiklus. Išėmiau nuotrauką ir nustebau – ji daryta prieš 100 metų Drezdene (Vokietija, – aut. past.) Mūsų šeimos Jėzus po 100 metų grįžo atgal“, – šypsosi pašnekovė.