PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Nuomonė2021 m. Kovo 12 d. 08:10

Rimvydo Valatkos ko­men­ta­ras. Po­pie­riaus sie­la

Šiauliai

(Irmanto Šuškevičiaus nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt


167820

Ką tik at­si­vertėt naują sa­vait­raštį. Po­pie­rius ma­lo­niai šiugž­da. Kve­pia spaus­tu­vi­niais da­žais. Leng­va pa­si­rink­ti, ką skai­ty­ti, ko ne. Pas­kam­bi­nus drau­gei ar už­kal­bi­nus na­miš­kiui, įpusėtą tekstą ga­li­te ra­miai ati­dėti. Pap­lepėję greit ras­ti vietą, ku­rioj bu­vot nu­traukę skai­tymą.

Nė nepagalvojot, koks jūs, šio savaitraščio skaitytojas, esat išskirtinis. Elitinis. Tokių kaip jūs ne tik Lietuvoje – žemėje tiek nedaug liko.

Dauguma jūsų gentainių tik skrolina. Čiuožia telefono skydeliu iš viršaus į apačią per antraštes. Antroje teksto pastraipoje radę nuorodą, išlekia į kitą tekstą, iš to – į trečią. Be pradžios, pabaigos. Kaip su amžinai karšta bulve delnuos. O jūs štai neskubėdamas – nuo pavadinimo iki paskutinio žodžio.

Ar esate nykstanti rūšis? Rūšis, vėluojanti gauti informaciją, kuri srautais liejasi internete? Kaip turbūt ne kartą bandė paprotinti sūnus, dukra ar anūkas? O gal priešingai – jūsų įprotis prisėsti prie popieriaus saugo jūsų galvą nuo perkaitimo? Popieriaus siela ramina jūsiškę?

1.jpg

Kaip atrodė viešasis diskursas prieš kokius 20 metų? Ant Seimo narių stalų gulėdavo du trys dienraščiai. Kas buvo anos kadencijos Seimo daugumos kompiuterių ekranuose? Maksimalietis, Alfa.lt, rusų propagandiniai kanalai, visokie Sirijai ir kokia „Naisių žemė“.

Grįžtam į tamsiuosius viduramžius? Tik ten informacijos trūko, nes buvo mažai. Dabar jos trūksta, nes informacijos – per daug. Kiekvienas ima pagal savo sektą. Žinojimą keičia tikėjimas. Bet žmogus ir Sacharos dykumoj, ir vandenyne miršta nuo to paties – nuo troškulio.

Atsvara naujajam informaciniam troškuliui – sąmoningas žmonių pasitraukimas iš socialinių tinklų. Kas nevartoja feisbuko tam tikromis dienomis, kas renkasi uždaras erdves. Ar tai sufleruoja, kad, pavargęs nuo palaidos informacijos srautų, žmogus sugrįš prie laikraščio?

Žmonijos istorija taip tvirtinti neleidžia. Bet istorija primena, kad senieji žmogaus išradimai, naujiems išradimams įsitvirtinus, nebūtinai numiršta.

2.jpg

Traukinys – pažangesnė susisiekimo priemonė, palyginti su karieta. Bet karieta galime pasivažinėti net ir tokiame megapolyje kaip Niujorkas. Pasikeitė tik karietos vieta žmogaus gyvenime. Lėktuvas neišstūmė traukinio ir nenužudė keleivinio laivo.

Jei dėsnis, kad nauja nugali sena, būtų absoliutus, išradus dienraštį, savaitraštį ir mėnraštį, periodinė spauda turėjo nužudyti romaną. Bet romanas tik suklestėjo. Kai buvo išrastas radijas ir ypač televizija, atrodė, kad laikraščiui nebėr vietos.

Ką jau kalbėti apie knygas. Bet knyga išliko, nepaisant ir kino, ir televizijos. Per 30 m. po interneto išradimo knygos išstumti nesugebėjo net ir elektroninės knygos.

Tiesa, laikraščių tiražai užtikrintai varo žemyn. Prieš 20 m. „Lietuvos rytas“ šeštadieniais spausdino 220 tūkst. kopijų, dabar – vos 50 tūkstančių, ir tai nebe dienraštis, tik triskart per savaitę spausdinamas kuklus, didesnės įtakos visuomenei nedarantis leidinys.

Bet laikraščiai, ypač anglų ir vokiečių kalbomis, vis dar sėkmingai parduodami. Ir gali būti, kad prieš gerą dešimtmetį „New Yorker“ pasirodęs futuristinis tekstas apie tai, kad paskutinis laikraštis pasaulyje bus išspausdintas 2049-ųjų rugpjūtį, bus prašovęs pro šalį.

Laikraštis, kaip ir knyga, turi šansą. Tik jų vieta mūsų gyvenime bus kita. Abu atsisveikins su masiniu skaitytoju, su kuriuo susimetė XIX a., o Lietuvoje dar vėliau.

Panašiai kaip viduramžiais ir moderniųjų laikų pradžioj, knyga ir laikraštis sugrįš į elito svetaines. Piktesni lietuviai vėl galės burbėti apie dvi Lietuvas – tą, kuri skaito popierines knygas ir savaitraščius, ir tą, kuri, kaip kad rašė Žemaitė, įkritusi kaip muselė į išrūgas, malasi internete.

Kurioj Lietuvoj save matote jūs, šiugžda spaustuvės dažais kvepianti popieriaus siela.