Rimvydo Valatkos ko­men­ta­ras. Pa­žadė­jo – pa­tie­ši­jo, ne­tesė­jo – ne­grie­ši­jo?

Ban­dau štai įsi­vaiz­duo­ti kirpėją, jos draugę ma­ni­kiū­ri­ninkę ar kitą dai­liųjų pa­slaugų teikėją. Ne ap­skri­tai, kaip joms blo­gai be dar­bo ir už­dar­bio. O tik tas ke­lias pa­starą­sias die­nas – sėdin­čias prie­šais te­le­vi­zo­rių, be­si­klau­san­čias ra­di­jo ar gau­dan­čias vald­žios žodį ko­kia­me del­fy­je.

Matau jų akyse įsižiebiančią viltį. Ministrai ir jų patarėjai ausis išūžė, varydami tą patį per tą patį. Epidemiologinė situacija leidžia svarstyti. Atlaisvinti. Pirmadienį leidžia atsidaryti slidinėjimo centrams. O tai ne pabaiga. Trečiadienį ministrų kabinetas spręs ir gal net nuspręs dėl kirpyklų, grožio salonų ir butikų.

Kita gal iš džiaugsmo net apsiverkė. Dukrai pažadėjo nupirkti išsvajotą drabužį. Kurį įšaldė antrasis karantinas. Gal net spėjo nedrąsiai pasigirti draugėms – jau. Prirašė žinučių pažįstamoms ir klientėms. Vyrui gal ir nieko nesakė. Bet nubėgo į parduotuvę – geresnio mėsos gabalo. Pagamins kažko skanaus, kad jau taip.

Ir štai kaip tik tą akimirką, kai mano vaizduotės sukurta, bet iš tikrųjų tai tūkstančiai realių kirpėjų ir jų draugių manikiūrininkių – moterų, mamų ir kartais vienintelių dviejų paauglių maitintojų – vilties sparnais jau buvo užneštos į išlaisvinto darbo dangų, trečiadienį po pietų staiga sužino, kad Vyriausybė nusprendė net nesvarstyti karantino švelninimų.

Bet juk žadėjote, ausis išūžėte? Viltis – į šipulius.

Aš nežinau, ar mano įsivaizduojama kirpėja verkė. O nežinodamas negaliu tvirtinti, kad kuri nors jų griebėsi raminamųjų ar, karčiai numojusi ranka, paniro į depresiją taip, kad net nebėjo prie kompiuterio patikrinti tuštėjančios sąskaitos, kaip buvo įpratusi per pusantro mėnesio.

Aš tik žinau, kad padovanoti žmogui viltį ir ją čia pat išplėšti yra beveik tas pats, kas nužudyti. Beveik fiziškai girdžiu tą įsivaizduojamą savo kirpėją, o gal jos draugę manikiūrininkę, šnabždančią: „Dar šiandien iki 12 val. turėjau viltį.“

Šįkart ne pinigai, kad ir kokie jie būtų svarbūs daugumai mūsų kirpėjų ir manikiūrininkių, yra svarbiausi. Lengvu liežuviu žadėtieji atlaisvinimai būtų suteikę daugiau vilties nei pinigų. Bet jei tikėtum Apšvietos filosofu Voltaire’u, viltis pasveikti – pusė pasveikimo.

Vyriausybės ir premjerės atsargumą paskutinę akimirką įjungti stabdžius galiu suprasti. Situacija nėra tokia gera, kaip norėtųsi. Kasdien nuo kovido tebemiršta tai 15, tai 20 ligonių. Naujų užsikrėtimų skaičius dreifuoja tarp 500 ir 1 000. O kas, jei ir vėl šoks? Kas atsakys už naujas mirtis?

Vyriausybė pasikliovė ekspertų vertinimais. O ekspertai – dar atsargesni, ypač gydytojai. Ministrai norėjo kaip geriau, kad pozityviau, o išėjo dar blogiau. Valdžia nužudė pačių užmegztą viltį tūkstančių žmonių smegenų įsčiose.

Ne blogo norėdama, žinoma. Tačiau kas iš to mano įsivaizduojamai kirpėjai ar jos draugei manikiūrininkei? Ūpo nebėra. Pasitikėjimas valdžia tirpsta. Pyktis kunkuliuoja.

Net jei ir nėra taip baisiai, kaip mano laki vaizduotė paišo, vis tiek nieko čia gero. Ne dėl neatlaisvintų varžtų – tik dėl pavėjui neatsakingai paleistų žodžių.

Socialinių tinklų amžiuje kasdien paleidžiame į erdvę šimtus tūkstančių žodžių. Nesukdami galvos, kur jie nutūps, ką iš koto išvers. O juk dar Šventajame Rašte, kai apie feisbukus nė minties nebuvo, pasakyta: „Pirma buvo žodis. Tas žodis buvo pas Dievą. Ir žodis buvo Dievas.“

Ar įmanoma kaip nors išvairuoti iš to, ko rutinos spaudžiami ministrai gal nė nepagavo dar? Kai išeitis iš griežto karantino kaip toj pasakoj: į kairę pasuksi – akmeniu pavirsi, į dešinę eisi – skradžiai žemę prasmegsi. Ir arkliui aišku, kad nieko neišriši.

Bet, žiūrint į ateitį, pasižymėti galima, kad yra būdas, kuris nei ministrams, nei visuomenei nieko nekainuotų. Vyriausybės nariams reikėtų griežtai susitarti nežadinti karantino ir taip jau prispaustiems žmonėms nepagrįstų lūkesčių. Užsiklijuoti burnas, kalbant būsimuoju laiku.

Nuspręsite ką nors atlaisvinti Vyriausybės posėdyje, tada ir pasakysite. O kol nenusprendėte, užsičiaupkite, užsiraukite ir susikiškite savo pasvarstymus, ką čia galbūt galima atlaisvinti.

Pirmosiomis šito kabineto dienomis jo atstovai rodė neįprastą mums gebėjimą šnekėti vienu balsu ir tik tai, kas jau nutarta. Nesugadinkite visko tokiu turgaus erzeliu, kokį girdėjome kelias pastarąsias dienas. Nekankinkite kirpėjos ir jos draugės manikiūrininkės. Joms reikia aiškių atsakymų, nuo kada ir kas bus keičiama, o ne paikų vilčių. Kurias čia pat patys sudaužote.