Rimvydo Valatkos komentaras. Ka­ria­mas šuo

Vai­kystė­je re­ta būda­vo die­na, kai ma­no že­maitė ma­ma ne­pa­sa­kytų: „Gy­venė­me­li, gy­venė­me­li, kūmet to pa­bluo­gie­si?“ Ma­no vai­kiš­kas pro­tas at­si­sa­ky­da­vo su­pras­ti ma­mos lo­giką. Tiesą pa­sa­kius, net ir paaugęs tą jos žiū­ros kampą la­biau ver­ti­nau kaip jos neiš­sen­kamų fra­zeo­lo­gizmų at­sar­gos de­monst­ra­vimą, o ne pa­dėties ver­ti­nimą.

Buvome ką tik sugrįžę iš Sibiro, gyvenome pas svetimus, susispaudę mažam nešildomam kambary, pro kurio sienas, pasilenkus arčiau grindų, galėjai matyti, kaip katė vaikšto po kiemą. Kolchozas algos tėvui nemokėjo, visko trūko, viena po kitos krito karvės, o mama – tą patį per tą patį: „Gyvenėmeli, gyvenėmeli, kūmet to pabluogiesi?“

Man atrodo, tik dabar, per pandemiją, pradedu pagauti neįmantrią, bet gilią jos filosofiją, žemaičių nukaltą per marus, karus ir okupacijas. Kai jau manai, kad blogiau būti negali, gauni taip basliu per galvą, kad visą dieną žiežirbos iš akių lekia. Tai jau geriau galvok, kad šiandien dar visai nieko tas tavo varganas, bet tau svarbus gyvenimėlis.

Karantinas užkniso, net į bažnyčią negali nueiti? Blogai, bet juk ne ligoninėj dar. Neprijungtas prie deguonies ar plaučių aparatų, pavargusioms slaugytojoms nereikia tavo antro galo šluostyti. Net ir pinigų dar kažkiek turi.

Laisvas žmogus, žinoma, taip negali mąstyti. Toks mąstymas – kalinamo, iš nelaisvės išėjusio žmogaus savigyna. Kad nesubyrėtų. Nes gyvas į žemę nesulįsi. Ar ji tinka pandemijos metui?

Jei atvirai, nežinau. Bet kad visiems visus šiuos metus reikės geležinės kantrybės, be kurios iki šviežių bulvių atrodys kaip iki Mėnulio, irgi faktas. Svarstau: knyginis optimizmas dabar – blogiau už mano mamos egzistencialistinį nihilizmą, išreikštą kaimišku „Gyvenėmeli, gyvenėmeli, kūmet to pabluogiesi?“

Prasidėjo trečiasis antrojo koroninio karantino mėnuo. Prieš pat baigiantis antrajam, iš valdžios rūmų pasigirdo tokie kaip ir fanfarų garsai: veža skiepus, viskas bus gerai. Tik nepasakė, kada tų skiepų atveš visiems.

Gerų naujienų išsiilgę visi. Valdžios žmonės – net labiau. Jei būtų jų valia, jie visas blogas naujienas čia pat permaltų į kotletus ir supakuotų į blizgančius saldainių popierėlius. Bet vis tiek pirma kregždė – dar ne pavasaris, pirmasis skiepas – dar ne pandemijos pabaiga.

Šiandien dar net sunku pasakyti, ar tai pandemijos vidurys. Nėra aišku, ar dar lipame į pandemijos ir karantinų kalną, ar gal jau leidžiamės. Aišku tiek, kad antrasis karantinas bus daug ilgesnis.

Nesąmonė? Negali taip būti. Aš čia negatyvą stumiu ant ir taip jau nuo pakilusio spaudimo spengiančių jūsų galvų?

Mielas skaitytojau, nesiginčysiu. Jūsų daugiau. Jūs be vargo tokiame ginče mane įveiktumėte. Bet pasiginčykite jūs su skaičiais.

Antradienį, 60-ąją antrojo karantino parą, 2 717 žmonių susirgo, 27 mirė. Palyginkime. Štai radau savo užrašuose: balandžio 10-ąją, 26-ąją pirmojo karantino dieną, susirgo 999, mirė 6 žmonės.

Tada atrodė, kad tai baisūs skaičai. Dabar jau ir 2 717 susirgę, 27 mirę atrodo kaip pagerėjimas. Prezidentas atsargiai džiaugėsi, kad šviesa kažkurio tunelio kažkuriam gale matosi.

Vienintelis, kas gali išvesti mus iš ilgo, nuobodaus ir tūkstančius šeimų skurdinančio karantino, yra skiepai. Kol nebus paskiepyta 70 proc. šalies žmonių, tol tikros šviesos pandemijos tunely nematysime. Nebus nei tikro darbo, nei mokymosi, nei tikrų atostogų. Nebus tikro gyvenimo.

O kada bus? Jei trumpai, sveikatos ministras A. Dulkys jau pripažino, kad, skiepus gaunant tokiais tempais, kaip dabar, šįmet to nepavyks padaryti.

Su ministru ginčytis galima, su skaičiais nepasiginčysi. Šią savaitę Lietuvą pasieks 20 475 dozės vakcinos. Per dieną – 2 975 skiepai. Kadangi žmogui reikia dviejų, šį ketvirtį kasdien bus paskiepyta po 1 462 žmones (plg. Izraelyje skiepija po 153 000 kasdien). Jei niekas nepasikeis, iki Naujųjų bus paskiepyta plius minus pusė milijono. Net jei gausime kitų vakcinų, o jų tikrai, tik ne taip greit, gausime, dešimtys tūkstančių žmonių susirgs, savojo skiepo taip ir nesulaukę.

Vadinasi, jei koronavirusas nedings iš Lietuvos pats, karantine turėsime tupėti dar visus metus? Kažkaip taip ar panašiai. Tūkstančiai bankrotų, pakrikę nervai, vaikų išsimokslinimo spragos. Bet baisiausia tai tūkstančių suluošinta sveikata, artimųjų netektys. Ką daryti?

Ir šuo kariamas pripranta. Čia jau ne tik mano mamos – buvo viso Užpelkių kaimo mėgstamas posakis. Bet turbūt ne tik mano vaikystės kaimo. Visų kaimų.

Šiaip ar taip, bet tas „mūsa gyvenėmelis“ galėjo pablogėti dar labiau. Jei ne didvyriški ligoninių daktarai ir slaugytojos, pasaulinio lygio medicinos profesūra ir mokslininkai, savanoriai, nereformuota, dešimtmečiais paramstoma sveikatos sistema, susidurdama su tokiu epidemijos svoriu, vis dar „neužsilenkė“. O galėjo.

Bandau įsivaizduoti kariamą šunį. Brrr… Ta mūsų tautosaka baisesnė net už antrąjį karantiną, kuris nežinia kada baigsis.