Rimvydo Valatkos ko­men­ta­ras. Atminties rėtis

Auš­vi­co mir­ties konc­la­ge­rio iš­va­da­vi­mo dieną – sau­sio 27-ąją – pa­sau­lis mi­ni Ho­lo­kaus­to aukų at­mi­ni­mo dieną. Per feis­buką nu­vil­ni­jo rėme­lių #WeRemember ir #MesAtsimename ban­ga. Daug Sei­mo dau­gu­mos na­rių taip pat už­sidė­jo tokį rėmelį. O ta­da Lrt.lt pa­skelbė kon­ser­va­to­riaus, Sei­mo Is­to­rinės at­min­ties ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ko, bu­vu­sio Ka­ro aka­de­mi­jos is­to­ri­jos pro­fe­so­riaus V. Ra­ku­čio tekstą. Ką to­kio pa­rašė V. Ra­ku­tis, kad nuo jo iš­kart at­si­ri­bo­jo kon­ser­va­to­rių ly­de­ris G. Lands­ber­gis?

V. Rakutis siūlo pažinti ir suprasti žydšaudžius ir svarstyti, kad gal jie galabijo žmones tik todėl, kad dalis žydų komunistavo ir kolaboravo su okupantais?

Kaip būtų paprasta ir patogu, jei Holokausto pasekmę – per 200 000 žydų sunaikinimą Lietuvoje – suvestume į tokį atminties rėtį, vieną priežastį – žydų kolaboravimą su sovietų okupantu. Amžiams nusiplauname rankas. Bet ar su okupantu kolaboravo tik žydai? Kas tada buvo Sniečkus, Paleckis, Cvirka, Nėris, Šumauskas ir tūkstančiai jų bendražygių?

Ką čia bandė pasakyti konservatorius? Nieko naujo. Bandė užvualintai prakišti seną kaip nacionalizmas su antisemitizmo pamušalu dviejų genocidų teoriją: žydai mus trėmė, o mes jiems už tai!

Bet net ne tai liūdniausia. Seimo Istorinės atminties komisijos pirmininkas yra ypač susirūpinęs dėl to, „kad Holokausto vykdytojų netrūko tarp pačių žydų, ypač getų savivaldos struktūrose“. Taip pat siūlo atsakyti į klausimą, kokios buvo pačių žydų pažiūros.

Kai koks A. Paleckis ar kitas šmikis pavaro, kad „Sausio 13-ąją savi šaudė į savus“, mes piktinamės ir darome tai teisėtai. O kai Seimo narys tą patį daro, kalbėdamas apie aukas žydus, mes nuleidžiame akis, murmėdami, kad „jo, jo, buvo, reikia apie tuos nevidonus daugiau pasakoti“.

V. Rakučio politologinis naujadaras „žydų pažiūros“ netelpa ne tik į mokslinius, bet ir gatvės politikos rėmus. Ar egzistuoja lietuvių, latvių, prancūzų pažiūros? Lietuvis socialistas gatavas lietuviui valstiečiui akis iškabinti, ką jau kalbėti apie jo santykį su lietuviu liberalu ar konservatoriumi.

Lietuvoje išnaikinta apie 95 proc. žydų. Tūkstančiai lietuvių aktyviai prisidėjo prie Lietuvos piliečių galabijimo, grobė jų turtą. Tokiame fone net menkiausias bandymas suversti kaltę aukoms (o judenrato policininkų likimas buvo toks pat kaip ir kitų žydų – masinis kapas žvyrduobėje) yra amoralus, kenkiantis Lietuvai.

Apskritai, palikime getų policininkų klausimą patiems žydams. O mes pabandykime papasakoti savo vaikams ir anūkams, kodėl tada neišlaikėme krikščionio testo. To nesame dar padarę taip, kaip liepia krikščionio imperatyvas „mea culpa, mea maxima culpa“. Kad ir kaip svertume iš žydo vaistininko per Holokaustą pavogtomis svarstyklėmis, mūsų nuodėmių sąrašas Holokausto byloje yra daug ilgesnis ir juodesnis.

Vienas jaunuolis ta proga manęs paklausė, kodėl aš rašau „mes, lietuviai, neišlaikėme žmogiškumo testo“, nes juk buvo tokių lietuvių, kurie gelbėjo žydus. Tai tiesa. Beveik tūkstantis lietuvių paskelbti Pasaulio teisuoliais. Kaip individai jie testą išlaikė. Tačiau kaip tauta mes krikščionio testo neišlaikėme, nes iki šiol neišpažįstame savo kaltės.

Daugelį toks požiūrio kampas gąsdina. Baimė neretai kyla iš nesupratimo, kad ta mūsų kaltė nėra fizinė – ji yra metafizinė.

Kaip tai paaiškinti? Kai mes kalbame apie Vytautą Didįjį, tai jis ir jo žygiai yra mūsų. Mes nesikratome atsakomybės nei už Mindaugo, nei Gedimino, nei netgi Antano Smetonos darbus, nors jie irgi nebuvo šventieji. Lygiai taip pat ir žydšaudžiai yra mūsų. Aš už juos kaip lietuvis esu atsakingas, nepaisant to, kad gimiau Sibire, praėjus 15 m. po Lietuvos žydų sunaikinimo.

Metafizine prasme mes, lietuviai, girdėme arklius Juodojoje jūroje, nors fiziškai to ir nedarėme. Lygiai taip pat metafiziškai mes, kaip dalis tautos, kuri buvo vakar ir bus rytoj, dalyvavome žydų žudynėse. Tauta yra tai, kas buvo praeityje, yra dabartyje ir bus ateityje. Išimčių čia nėra ir negali būti.

Vieni istorikai šito neišriš. Kas gali išrišti ir pakelti šitą slegiančią naštą, kuri net Seimo Istorinės komisijos pirmininkui per sunki?

Reikia visų mūsų: mokytojų, profesorių, fizikų, muzikų, ūkininkų, inžinierių, valstiečių ir konservatorių, mokinių ir senjorų, liberalų ir socialdemokratų – pečių. Bet pirmiausia tai kiekvienam vaikui reikia jo tėvų pasakojimo. Kodėl aš, užaugęs kaime, netapau antisemitu?

Todėl, kad mano tėvas, o jis buvo tik iš Sibiro tremties grįžęs kolchozo traktorininkas (tiesa, auklėtas stambių ūkininkų dvasia), mane, devynmetį, vieną sekmadienį nuvežė į mišką kitoje Kunigiškių pusėje ir, nulipęs nuo dviračio, pasakė: „Čia guli nužudyti mūsų žydai.“ Su baltaraiščiu, variusiu prie šitos duobės Palangos žmones, mano giminės vyrai nesisveikindavo, net ir praėjus ketvirčiui amžiaus po tų baisių žudynių. Trylikos trobų kaime!

Jei kiekvienas berniukas turėtų tokį tėvą, atminties rėtis seniai nebūtų Lietuvos problema.